Šven­to Pet­ro auk­so rak­te­liai

Šven­to Pet­ro auk­so rak­te­liai

Gel­to­nu auk­su ­žy­di pa­va­sa­ri­nės rak­ta­žo­lės. Jas lie­tu­viai dar va­di­na ba­tu­čiais, dan­gaus rak­tais, Jur­gio rak­tais, pir­ma­žie­džiais, šv. Pet­ro rak­tais, rak­te­liu­kais, žmo­gu­čiais... Kai ku­riuo­se pa­va­di­ni­muo­se kar­to­ja­si žo­dis „rak­tai“, nes pa­va­sa­ri­nės rak­ta­žo­lės auk­so spal­vos žie­dy­nas pa­na­šus į rak­tų ry­šu­lė­lį.

Bo­ta­ni­ka

Pa­va­sa­ri­nė rak­ta­žo­lė – dau­gia­me­tis žo­li­nis au­ga­las. Užau­ga iki 15–30 cm aukš­čio. Šak­nias­tie­bis trum­pas, ša­ko­tas. Vi­si la­pai skro­te­li­niai, pail­gai kiau­ši­niš­ki, švie­siai ža­li, su įdu­bu­sio­mis gys­lo­mis. La­pų pa­vir­šius raukš­lė­tai va­go­tas. Iš pra­džių la­pų kraš­tai bū­na už­si­rie­tę, o vė­liau iš­si­tie­sia. La­pų apa­ti­nė pu­sė plau­kuo­ta. Iš la­pų skro­te­lės išau­ga vie­nas ar­ba ke­le­tas žieds­tie­bių. Žie­dy­nas tik­rai pa­na­šus į rak­tų ry­šu­lė­lį. Žie­dai kva­pūs, po 5–20 žie­dy­ne. Tau­re­lė pil­tu­viš­ka ar var­piš­ka, švie­siai žals­va, plau­kuo­ta, ryš­kiai briau­no­ta. Vai­ni­kė­lis gel­to­nas, su oran­žiš­kai rau­do­no­mis dė­me­lė­mis žio­ty­je. Sub­ran­di­na vai­sių – ru­dą dė­žu­tę. To­je dė­žu­tė­je – ru­tu­liš­kos, tam­siai ru­dos, smul­kios – apie 1,5 mm il­gio sėk­los.

Pa­va­sa­ri­nė rak­ta­žo­lė žy­di ba­lan­dį ir ge­gu­žę. Pa­va­sa­ri­nės rak­ta­žo­lės au­ga sau­ses­nė­se pie­vo­se, dir­vo­nuo­se, pa­ke­lė­se, šlai­tuo­se, sau­ses­niuo­se švie­siuo­se miš­kuo­se ir miš­ko aikš­te­lė­se. Mėgs­ta kar­bo­na­ti­nius dir­vo­že­mius. Ap­tin­ka­ma vi­so­je Lie­tu­vo­je. De­ko­ra­ty­vus au­ga­las. Iš­ves­ta daug veis­lių, au­gi­na­mų dar­že­liuo­se.

Nau­da

Pa­va­sa­ri­nė rak­ta­žo­lė – vais­ti­nis au­ga­las, ku­rio la­puo­se pa­va­sa­rį daug vi­ta­mi­no C. Vos še­šiuo­se au­ga­lo la­pe­liuo­se yra žmo­gui rei­ka­lin­ga šio vi­ta­mi­no pa­ros do­zė. La­pai tin­ka sa­lo­toms. Ta­čiau rak­ta­žo­les rei­kia val­gy­ti at­sar­giai, nes jaut­res­nius val­gy­to­jus dėl la­puo­se esan­čių ete­ri­nių alie­jų ga­li iš­ber­ti. Ta­čiau kai ku­rių vals­ty­bių vir­tu­vė­se rak­ta­žo­lių la­pai nuo se­no­vės var­to­ja­mi kaip prie­sko­nis ar­ba sa­lo­tos. Ang­lai rak­ta­žo­lių la­pe­lių de­da į om­le­tą. Nor­ve­gi­jo­je ir Šve­di­jo­je la­pe­liai mai­šo­mi su ki­tais sa­lo­ti­niais au­ga­lais ir to­kios sa­lo­tos pa­tie­kia­mos su bul­vė­mis. Kai kur rak­ta­žo­lių la­pai, pa­na­šiai kaip špi­na­tai, troš­ki­na­mi. La­puo­se yra kar­tu­my­nų, ku­rie ne vi­siems pa­tin­ka. Kar­tu­mui pa­ša­lin­ti la­pus ga­li­ma pus­va­lan­džiui pa­merk­ti į van­de­nį ar­ba nu­pli­ky­ti. Nors vais­ta­žo­li­nin­kai dau­ge­lį vais­ta­žo­lių kaip tik jo­se esan­čius kar­tu­my­nus la­bai gi­ria.

Vais­tams

Pa­sak vais­ti­nin­ko ir vais­ti­nių au­ga­lų ži­no­vo Juo­zo Va­si­liaus­ko, dar se­no­vės grai­kai pa­va­sa­ri­nę rak­ta­žo­lę var­to­jo nuo ko­su­lio bei ki­tų li­gų.

Vais­ti­nei ža­lia­vai ruo­šia­mi la­pai, žie­dai ir šak­nias­tie­biai. La­pai ir žie­dai ski­na­mi rak­ta­žo­lėms žy­dint, o šak­nias­tie­biai su šak­ni­mis ka­sa­mi ru­de­nį. Su­rink­ta šva­ri ža­lia­va džio­vi­na­ma ge­rai vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je.

Iš­tir­ta, kad rak­ta­žo­lių šak­ny­se yra sa­po­ni­nų, ku­rie pa­leng­vi­na at­si­ko­sė­ji­mą ir saugo nuo sklerozės. Šak­ny­se taip pat yra ete­ri­nio alie­jaus, glei­vių, jau mi­nė­tų kar­tu­my­nų, or­ga­ni­nių rūgš­čių, mi­ne­ra­li­nių drus­kų ir ki­tų me­džia­gų. La­puo­se ir žie­duo­se ir­gi yra vi­sa puokš­tė ver­tin­gų da­ly­kų.

Iš rak­ta­žo­lių pa­ga­min­ti vais­tai pa­de­da nuo ko­su­lio, vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų li­gų. Liau­dies me­di­ci­no­je rak­ta­žo­lės dar var­to­ja­mos nuo reu­ma­to, kau­lų, krū­ti­nės skaus­mų, gal­vos svai­gi­mo, nuo­ma­rio. Vais­ta­žo­lių ži­no­vai nuo šių ne­ga­la­vi­mų pa­ta­ria iš­ger­ti karš­tos rak­ta­žo­lių ar­ba­tos. Į to­kią ar­ba­tą ga­li­ma pri­dė­ti liep­žie­džių, gys­lo­čių, ra­mu­nė­lių, me­det­kų. Ir svei­kam ne pro ša­lį rak­ta­žo­lių žie­dų ar­ba­tos iš­ger­ti, nes ar­ba­ta ne tik ska­niai kve­pia, bet tu­ri daug vi­ta­mi­nų ir ki­tų bio­lo­giš­kai veik­lių me­džia­gų. Šaukš­te­lį džio­vin­tos rak­ta­žo­lių žo­lės rei­kia už­pli­ky­ti stik­li­ne ver­dan­čio van­dens ir trum­pam pa­lik­ti pri­trauk­ti. Šil­tą ar­ba­tą ga­li­ma pa­ska­nin­ti me­du­mi. Nuo jo blo­giau ne­bus. To­kia ar­ba­ta stip­ri­na ner­vų sis­te­mą ir šir­dį, mal­ši­na mig­re­ną ir ner­vi­nės kil­mės gal­vos skaus­mus. Tvir­ti­na­ma, kad rak­ta­žo­lės va­lo krau­ją, mo­ka pa­ša­lin­ti iš or­ga­niz­mo me­džia­gas, su­ke­lian­čias reu­ma­ti­nes li­gas.

Nuo slo­gos

Sa­ko­ma, kad slo­ga tiek gy­do­ma, tiek ne­gy­do­ma praei­na per sa­vai­tę. O rak­ta­žo­lių ger­bė­jai tvir­ti­na, kad vos pra­dė­jus slo­guo­ti ga­li­ma pa­sveik­ti per vie­ną nak­tį. Tam, pa­ju­tus slo­gą, prieš ei­nant mie­go­ti rei­kia iš­si­vir­ti ar­ba­tos iš ly­gio­mis da­li­mis su­mai­šy­tų rak­ta­žo­lių, liep­žie­džių ir gys­lo­čių. Iš­gė­rus di­de­lį puo­de­lį karš­tos ar­ba­tos, rei­kia šil­tai ap­si­klo­ti. Ry­tą tu­rė­tu­me at­si­kel­ti svei­ki. Ne­sus­pė­jus slo­gai už­kirs­ti ke­lio, to­kią ar­ba­tą rei­kia ger­ti vi­są die­ną. Pas­veiks­ta­ma žy­miai grei­čiau nei per sa­vai­tę. Vie­no­je tar­pu­ka­riu iš­leis­to­je vais­ti­nių au­ga­lų kny­ge­lė­je apie rak­ta­žo­lę ra­šo­ma: „Gar­bė Sut­vė­rė­jui už šią pui­kią prie­mo­nę nuo ne­ma­lo­nių slo­gų.“

Džio­vin­tų rak­ta­žo­lių žie­dų, la­pų, šak­nų pa­ta­ria­ma dė­ti į įvai­rius gy­do­mų­jų vais­ta­žo­lių mi­ši­nius.

Šir­dį nu­ra­mi­na

Nors vais­ta­žo­lės po­pu­lia­rė­ja, ta­čiau ne vi­si jų pri­si­ren­ka­me. Pa­va­sa­ri­nių rak­ta­žo­lių daug žy­di mū­sų pa­ke­lė­se. Jų vais­tams rink­ti ne­rei­kė­tų, nes yra už­terš­tos. Rak­ta­žo­lės, kaip ir ki­ti vais­tin­gie­ji au­ga­lai ar che­mi­niai vais­tai, tu­ri ir ša­lu­ti­nių po­vei­kių. To­dėl gy­dan­tis žo­le­lė­mis vi­sa­da rei­kia pa­si­tar­ti su vais­ti­nin­ku ar gy­dy­to­ju. Li­te­ra­tū­ro­je te­ko skai­ty­ti apie la­bai pa­pras­tą pa­va­sa­ri­nių rak­ta­žo­lių pa­nau­do­ji­mo bū­dą. Užė­jus liū­de­siui, ap­ni­kus dep­re­si­jai rei­kia ke­liau­ti rak­ta­žo­lių ieš­ko­ti. Pri­sis­kin­ti ne­di­de­lę puokš­te­lę. Prig­laus­ti ją prie šir­dies. Ir nuo­tai­ka pa­si­tai­sys. Ko ge­ro, net skin­ti rak­ta­žo­lių ne­rei­kė­tų. Už­tek­tų jo­mis pa­si­gro­žė­ti. Ir nu­švis dan­gus. Juk ne vel­tui pa­va­sa­ri­nės rak­ta­žo­lės dan­gaus rak­tais va­di­na­mos.

Pa­ren­gė Fe­lik­sas GRUNS­KIS

Fe­lik­so Gruns­kio nuo­tr.

AUK­SO RAK­TE­LIAI: rak­ta­žo­lės mo­ka li­gas pa­gy­dy­ti, blo­gą nuo­tai­ką iš­sklai­dy­ti.