Naujausios
Tautodailininkas surengė drožybos pamoką
Briduose (Šiaulių raj.) būrys entuziastų Kultūros centre susirinko pasimokyti iš medienos padaryti ką nors gražaus. Jų mokytoju sutiko pabūti šiaulietis tautodailininkas Vaclovas Šimaitis, nevengiantis apie kūrybą pasikalbėti su miestų ir kaimų žmonėmis.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Pamoka
Šiaulietis tautodailininkas Vaclovas Šimaitis, atvykdamas į Bridus norinčiuosius pamokyti daryti gražius dalykėlius, atsivežė jiems skirtų išdalinti lentelių. Tik paskui buvo susigriebta, jog gal ir kiek per mažai – dirbtuvėlių organizatoriai nesitikėjo, kad į jas susirinks tiek bridiškių.
Meistras ant stalo išdėliojo ir įvairiausių kaltelių, skobtuvų. Bridiškiai vėliau sužinos, kurie iš jų kam skirti.
Lentelės – liepos. Ši mediena – minkštesnė, ją lengviau apdirbti. Anot V. Šimaičio, norint padrožti, tarkime, uosį, „jau reikia šiek tiek daugiau pavalgyti“.
Meistras ant stalo pabėrė keleto ornamentų trafaretus. Juos perpiešus ant lentelių, galima imtis drožybos.
Kai įrankio ėmėsi V. Šimaitis, atrodo, kad juo darbuotis yra visai paprasta. Peilis, kaltukas medžiu eina lengvai, kaip per sviestą. Bet prie šio darbo nepratusiems bridiškiams nebuvo taip lengva.
Svečias parodė, kaip nykštys turi tapti stabdžiu, kad kaltukas nenuslystų ten, kur nereikia. Bet ir ši pamoka ne taip lengvai išmokstama – netrukus ant lentelės iš piršto nukrenta pirmieji kraujo lašai.
Mažiukams atrodo, kad drožyba – didelis dalykas, bet taip nėra. Taip mano prie šio užsiėmimo seniai pripratęs V. Šimaitis. Jis atkreipia dėmesį, kaip kruopščiai darbuojasi Martynas. Prieinama išvada, kad jo tėvelis dirba su metalu, o sūnui įdomus tampa medis.
„Jei nepasiseka – bandyk antrą, trečią, dešimtą kartą. Man kartais tenka pabandyti ir tūkstantį kartų“, – V. Šimaitis skatina kantrybės ir nenusivilti tuo, kas jau padaryta.
Medis viliojo iš mažens
Ponas Vaclovas to, ką išdrožė, ištekino, kartus, kai itin pasisekė ar nepavyko, vargu ir besuskaičiuotų.
Dar vaikystėje iš alksnio ko tik nėra pridaręs. Patikdavo krapštytis su peiliuku. Jau dirbdamas įmonės direktoriaus vairuotoju, automobilio bagažinėje įvairiausių pagalių vežiodavosi. Nuvažiavus, tarkime, į Vilnių, keletą valandų tekdavo lūkuriuoti. Drožinėdamas laiką praleisdavo.
„Tokie dalykai yra kaip saulėgrąžos: kartą paragavęs negali sustoti“, – padarė išvadą čia pat besidarbuojanti šių dirbtuvėlių organizatorė Rasa Šiškuvienė. V. Šimaitis – jos dėdė, visą giminę grakščiais gėlėms skirtais staliukais ir kitokiais dirbiniais apdalinęs.
Bridiškiams rūpėjo pamatyti, kokiais darbais meistras gali pradžiuginti ne tik žiūrovus, bet ir norinčiuosius jų įsigyti. Ant stalo netrukus atsirado jo darbo dubenių bei vazelių. Keleto spalvų bei atspalvių. Raštais pagražintų.
V. Šimaitis parodė, kaip medis dažomas, kaip jį – beržą, uosį ar liepą – paveikia dažai.
Jis sako, kad tokius tekintus, drožinėtus, raižytus jo dubenis greitai išperka, kur benuvežęs. Bet jam svarbiausia ne tai.
„Ne tai, kad valgyti nebeturime. Turime, bet kai pamatai, kad prie tavęs – būrys žmonių ir visi domisi... Kiti pristoja: kaip tu padarei tą, aną...“, – V. Šimaitis pasakoja, kad kurti skatina ir žmonių dėmesys. Todėl jį sutiksi ne viename mieste ar kaime vykstančioje mugėje.
Prie Bridų kultūros centro guli nuverstas medis. Matyt, tautodailininko mokymo paveiktai centro renginių organizatorei R. Šiškuvienei jau kilo minčių, jog ir iš jo galima ką nors gražaus bei naudingo padaryti.
Autoriaus nuotr.
DIRBTUVĖLĖ: Vaclovo Šimaičio patariami bridiškiai įniko į darbą.
MEISTRAS: Vaclovas Šimaitis atsivežė parodyti savo darbų.
ŽIŪROVAI: Bridiškiai labai domėjosi tautodailininko Vaclovo Šimaičio kūryba.