Naujausios
Technologija, atėjusi iš tolimos praeities
Puodžiaus padarytas gaminys ištraukiamas iš degimo krosnies ir panardinamas į duonos ar miltų raugą. Kuo ilgiau jis laikomas rauge, tuo labiau pajuosta. Ant jo iš ąsočio raugas pilamas, kad ąsotis išsimargintų raštais. Ši molio apdirbimo technologija – raugo keramika.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Paieškos atvedė prie raugo keramikos
Raugo keramika yra vienas iš archajiškiausių molio apdirbimo būdų. Mokslininkai yra nustatę, kad jis Baltijos šalyse naudotas dešimtajame – dvyliktajame amžiuose, dar prieš pradedant naudoti glazūrą gaminiams papuošti.
Manoma, žmonės ieškojo būdų apdoroti molį, kad jis būtų tinkamas naudoti buityje. Šiose paieškose atrastas būdas keramikos gaminius apdirbti, naudojant duonos raugą.
Prie puodo, karšto jį išdegus, prisilietus vėsiam raugui, įvyksta reakcijos, puodas apdorojamas technologiškai. Tai nėra masinė gamyba, todėl kiekvienas puodas nuo kitų skiriasi savo forma. Raugas kiekvieno puodo paviršiuje palieka savotišką, archajišką dekorą.
Ši keramikos apdirbimo technika nuo kitų skiriasi pirmiausia tuo, kad molinis dirbinys apdirbamas ne glazūra, o raugu. Jis užkepina poras, todėl puodas nepraleidžia vandens ir įvairiai išmargina puodo paviršių.
Tokie moliniai indai yra ekologiškai švarūs. Ši keramika – tai rankų darbas, naudojant švarų molį ir ekologiškas medžiagas.
Raugo keramikos dirbiniai ir istoriškai vertingi, ir naudojami buityje. Indai storomis sienelėmis ilgai išlaiko šilumą, o jei ir yra medinėmis rankenomis – šios neįkaista.
Susirinko ne tik darbų autoriai
Kuršėnų etninės kultūros ir tradicinių amatų centre organizuojant šalies keramikų plenerą, raugo keramiką sumanyta naudoti pirmiausiai ne dėl šios technologijos archajiškumo.
Plenerui organizuoti stokota lėšų, jis truko trumpiau, negu ankstesnieji. Todėl keramikai žiedė bei lipdė ne iš ilgiau džiūstančio paprasto, bet iš šamotinio molio. Todėl pasirinkta ir spartesnė – raugo keramikos technologija.
Kuršėnų krašte ji buvo mažai žinoma net tiems, kurie jau senokai iš molinių dirbinių gamybos pelnosi duoną. Todėl kai Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre į elektrinę molio degimo krosnį sudėjus vakarykščiai žiestus, lipdytus daugelio keramikos plenero dalyvių darbus, po keleto valandų atėjus metui juos iš ten išimti, susirinko ne tik jų autoriai.
Atvyko ir kitų tautodailininkų bei amatininkų. Visiems buvo įdomu, kas ta – raugo keramika?
Mokytoju tapo Mindaugas Turolevičius, buvęs tauragiškis, dabar gyvenantis bei dirbantis Vilniuje. Jis – jau patyręs keramikas, ne kartą dalyvavęs Kuršėnuose organizuotuose pleneruose.
M. Turolevičius atidarė molio degimo krosnį ir metalinėmis žnyplėmis ilgomis rankenomis iš jos ištraukė jau išdegtą, iki raudonumo įkaitusį dirbinį.
Procesas
Krosnyje 1050 laipsnių. Pasak M. Turolevičiaus, kad molio masė būtų visiškai išdegta, reikia 1300 laipsnių, bet užtenka ir bent tūkstančio. Temperatūra priklauso ir nuo gaminių sienelių storio: kuo jos storesnės, tuo reikia aukštesnės temperatūros.
Paprastas molis tokių temperatūrų neišlaikytų – iškart suskiltų. Didelio masės traukimosi greičio neištveria. O šamotiniam moliui toks karštis nebaisus.
Iš degimo krosnies ištrauktas gaminys pirmiausiai kelis kartus įkišamas į raugą, kad tamsėtų. Ir gaminį, ir meistrą apgaubia, po patalpą pasklinda garų debesis.
Kolega Vydmantas Vertelis iš ąsočio ant įkaitusio gaminio pila raugą, kad jis išsimargintų iš anksto nenumanomais raštais.
Norėdamas sustabdyti dirbinio tamsėjimą, M. Turolevičius jį merkia į vandenį.
Meistras sako, kad raugą reikia pasidaryti, o pirmiausia – nuspręsti, kokį. Tradicinis būdavęs duonos raugas: duonos įmeti į vandenį, palieki, jis per laiką surūgsta.
Galima pasidaryti įvairiausio raugo: kvietinių ir ruginių miltų, kopūstų, burokėlių.
Sumaišius kvietinius ir ruginius miltus, pasiekiama didesnių kontrastų. Nuo duonos raugo būna švelnus, nuo burokėlių – rausvas atspalvis.
Raugo stiprumas ir kiekis priklauso nuo to, kiek degama molio gaminių.
Labai paprastas būdas
Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre baigus degimo bei apdirbimo raugu procesą, dirbinys padedamas prie kitų jau išdegtų. Atvėsti.
Pirmiausiai jį įvertino tie, kurie žiedė ar lipdė. Apžiūrinėjo, glostė tartum naujagimį.
Juos apžiūrinėjantis patyręs keramikas uteniškis Vytautas Valiušis, penktasis šalies puodžių karalius, sako, kad su šamotiniu moliu degti šia technologija yra labai paprasta. Vienas nesudėtingas degimas – ir darbas baigtas. Ir jokios glazūros. Bet „jei gerai darai – paprasto nebūna“. Kita vertus, brangi degimo krosnis, pats procesas, molis.
M. Turolevičius sako įvaldęs įvairias technologijas – ir raugo, ir paprastą, ir juodąją keramiką.
Nuo kasdieninio paprastojo molio degimo visai neblogai pereiti prie raugo keramikos – „pasidaryti atrakciją“. Ši technologija, palyginti su kasdieniu darbu jam – lyg pažaidimas.
Jaunasis meistras ją demonstravo ir Kuršėnų centrinėje Lauryno Ivinskio aikštėje vykusioje puodžių šventėje. Į aikštę buvo atgabenta, prijungta elektrinė molio degimo krosnis. Žiūrovai stebėjo, kaip puodynės, ąsočiai, švilpukai ir kiti dirbiniai, panardinti į raugą, nusidažo įvairiais raštais bei spalvomis.
Raugo keramika, demonstruota Kuršėnų etninės kultūros ir tradicinių amatų centre vykusiame plenere, sudomino ir ne vieną jau patyrusį puodžių. Vydmantas Vertelis, vos tik išrinktas aštuntuoju puodžių karaliumi, pareiškė raugo keramiką taip pat išbandysiąs.
Autoriaus nuotr.
PROFESIONALAI: Ką tik išdegtą, atvėsintą gaminį apžiūri keramikai (iš kairės), vilnietis Mindaugas Turolevičius, kuršėniškis Vydmantas Vertelis ir pakruojietis Marijus Labanauskas.
TECHNOLOGIJA: Mindaugas Turolevičius keramikos dirbinį nardina į raugą.
PROCESAS: Keramikos darbas paniro rauge.
DARBAS: Keramikas Vydmantas Vertelis (kairėje) ant gaminio, įkaitusio iki raudonumo, pila raugą, kad gaminys pasipuoštų raštais.
REVIZIJA: Ką tik išdegtą dirbinį tikrina keramikai Mindaugas Turolevičius (kairėje) ir Marijus Labanauskas.
FINIŠAS: Jau išdegti dirbiniai išdėliojami čia pat, ant Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro grindų.
ŽOLYNAS: Puodžių šventėje raugo keramikos dirbiniais buvo galima pasigėrėti išdėliotais ant žolės.