Tinginio gėlynas

Ta­vo gė­lė

Tin­gi­nio gė­ly­nas

Gied­rius RU­MĖ

Gė­li­nin­kas

Šian­dien – apie ir mus pa­ga­liau pa­sie­ku­sias pa­sau­li­nes gė­lių ma­das. Ne apie pa­si­pū­tė­liš­kus tur­čių kvai­lio­ji­mus bei tuš­čia­gal­viš­ką kai ku­rių tau­tie­čių no­rą pa­si­ro­dy­ti pra­na­šes­niems už ki­tus. Ne­si­šai­py­siu iš au­gin­to­jų įgei­džių bū­ti­nai pri­si­vi­lio­ti į sa­vo gė­ly­nus pri­bloš­kian­čius (jų ma­ny­mu), bran­giai kai­nuo­jan­čius, bet nie­kaip ne­no­rin­čius pri­tap­ti nei prie land­šaf­to, nei prie mū­sų kli­ma­to au­ga­lus.

Dar vi­sai ne­se­niai šai­pė­mės iš ang­liš­ko sti­liaus gė­ly­nų, ku­rie vo­kiš­ką tvar­ką dar­že­liuo­se pa­mė­gu­siems lie­tu­viams pri­mi­nė ko­pūs­tie­nę. Taip, iš tie­sų to­kiuo­se gė­ly­nė­liuo­se gal­būt ir vel­nias ko­ją nu­si­lauž­tų – nei įpras­tos si­met­ri­jos, nei ly­gia­vi­mo. Au­ga­lai tarps­ta taip pat ne­tvar­kin­gai, kaip ir gam­to­je. Bet tai ir yra di­džiau­sia to­kių gė­ly­nų pa­trauk­lu­mo pa­slap­tis: gė­lės pa­ga­liau įgi­jo lais­vę ke­ro­ti, jų ne­be­var­žo jo­kia geo­met­ri­ja. Nors ir keis­ta, bet ši­toks pa­veiks­lė­lis akiai daug pa­trauk­les­nis, nei vi­si tie ne­na­tū­ra­liai kam­puo­ti plo­te­liai. Ir ne­tie­sa, kad gė­li­nin­kas iš kū­rė­jo vir­to vien pa­sy­viu ste­bė­to­ju. Tik pla­na­vi­mas per­si­kė­lė nuo ra­šo­mo­jo sta­lo tie­siai į gam­tą. Ne­beb­rai­žo­me bū­si­mo gė­ly­no sche­mų po­pie­riu­je, o iš­kart ri­kiuo­ja­me gy­vus au­ga­lus. Kar­tais su­klys­ta­me, bet juk vi­sa­da tas klai­das ga­li­ma iš­tai­sy­ti, ne­pri­ti­ku­sius au­ga­lus per­ke­liant į ki­tą vie­tą.

Į ang­liš­ko (o gal olan­diš­ko – jie ma­žai kuo ski­ria­si) sti­liaus so­dą la­bai pa­na­šūs bu­vo ir se­nie­ji ma­no vai­kys­tės lai­kų lie­tu­viš­ki kai­mo gė­lių dar­že­liai – juo­se vy­ra­vo pa­na­šus chao­sas. Di­džiau­sias skir­tu­mas, kad pa­sta­ruo­siuo­se daž­niau­siai ka­ra­liau­da­vo vien­me­tės gė­lės: jų sėk­lų bū­da­vo leng­viau­sia gau­ti, o sy­kį pa­sė­jus, ma­žai te­rei­kė­da­vo kiš­tis – to­kie plo­te­liai, kas­met at­si­sė­da­mi ir per­si­mai­šy­da­mi, žy­dė­da­vo me­tų me­tus, o gė­lių tan­ku­my­nas net ne­pa­lik­da­vo jo­kios vil­ties ne­pa­gei­dau­ja­moms pikt­žo­lėms at­si­ras­ti.

Šiuo­lai­ki­nių gam­tai ar­ti­mo sti­liaus gė­ly­nų stip­ry­bė – gau­siai ir il­gai va­sa­rą žy­din­tys dau­gia­me­čiai au­ga­lai. Jie pa­kan­ka­mai il­gaam­žiai, ne­rei­ka­lau­ja nuo­la­ti­nės prie­žiū­ros ir di­de­lių kas­me­ti­nių in­ves­ti­ci­jų, nė­ra per­ne­lyg eg­zo­tiš­ki, pui­kiai de­ra prie ap­lin­kos, pri­vi­lio­ja dau­gy­bę dru­ge­lių. Anks­čiau mums tai bu­vo ne­pa­sie­kia­ma: mo­der­nūs au­ga­lai bu­vo bran­gūs, jų ne­ga­lė­jo­me taip pa­pras­tai įsi­gy­ti. Šian­dien pa­dė­tis pa­si­kei­tė – vi­si šie au­ga­lai jau Lie­tu­vo­je. Jei at­si­sa­ky­si­te nu­si­pirk­ti ko­kią kly­kian­čiai ma­din­gą vien­die­nę, kai­nuo­jan­čią vos ne šim­tą eu­rų, už tuos pi­ni­gus leng­vai įsi­gy­si­te net ke­lias de­šim­tis ki­tų, tik­rai ne pra­stes­nių gė­lių.

Kom­po­nuo­da­mi jas bū­ti­nai pri­si­min­ki­te svar­biau­sią tai­syk­lę: su­da­ry­ki­me au­ga­lams to­kias pat są­ly­gas, ko­kio­mis jie ve­ša gam­to­je. Drėg­mę pa­mė­gu­sių ūks­min­gų vie­tų gy­ven­to­jų ne­so­din­ki­me sau­lė­kai­to­je, o sau­lės vai­kų ne­nu­kiš­ki­me į slo­gų pa­vė­sį. Gle­būs al­pi­na­riu­mų au­ga­lai bus la­bai pra­sti iš­tver­min­gų ir veš­lių pie­vų gė­lių kai­my­nai. Ne­sis­ten­ki­me vi­sus au­ga­lus bū­ti­nai su­ri­kiuo­ti pa­gal ūgį – gy­vo­je gam­to­je juk taip ne­bū­na. Kar­tais ver­ta gė­lėms leis­ti ke­ro­ti, kaip jos iš­ma­no: kar­tais re­zul­ta­tas bū­na iš­ties ne­nus­pė­ja­mas (ži­no­ma, ge­rą­ja pra­sme).

Trum­pa­me laik­raš­čio straips­ne­ly­je neį­ma­no­ma pri­sta­ty­ti vi­sų šiuo­lai­kiš­kų au­ga­lų. Pa­mi­nė­siu tik ke­lis, be ku­rių tik­rai neap­sieis nė vie­nas va­sa­ros gė­ly­nas. Pir­miau­sia tai ša­la­vi­jai (Sal­via). Skir­tin­gos rū­šys bei veis­lės žy­di nuo bir­že­lio iki rugp­jū­čio. Gra­žūs pa­so­din­ti ir pa­vie­niui, bet re­tas gė­li­nin­kas at­si­spirs pa­gun­dai tu­rė­ti ir di­des­nį jų plo­te­lį (nuo­sta­būs gė­ly­nai, su­for­muo­ti vien iš šių au­ga­lų!).

Ne ma­žiau il­gai žy­di ir ve­ro­ni­kos. Ūgis – nuo vos ke­lių cen­ti­met­rų iki dau­giau nei pu­sant­ro met­ro (ve­ro­ni­kū­nai). Aro­ma­tin­go­ji kat­žo­lė (Ne­pe­ta) – pui­kus fo­ni­nis au­ga­las ryš­kes­nėms gė­lėms (be­je, la­bai tin­ka so­din­ti ir ro­žy­nuo­se!). Nors ne­la­bai mėgs­ta lie­tu­viš­kų žie­mų drėg­mę, ta­čiau kai ku­rios rū­šys pa­kan­ka­mai iš­tver­min­gos.

Į ma­dą su­grįž­ta mo­nar­dos – pui­kūs žie­di­niai bei aro­ma­ti­niai au­ga­lai. O ko­kia gi va­sa­ra be sna­pu­čių (Ge­ra­nium), už­pil­dan­čių so­dą sa­vo lan­džia ža­lu­ma ir ne­sus­kai­čiuo­ja­ma gau­sy­be žie­dų? Vie­nos rū­šys ke­ro­ja pa­že­me, ki­tos iš­tįs­ta į sau­lę net iki 50–80 cm. Jų tiek, kad sun­ku iš­si­rink­ti – no­ri­si iš­kart vi­sų. Be­je, tai gė­lė, be­ne la­biau­siai su­tei­kian­ti gė­ly­nams na­tū­ra­lu­mo.

Jei vi­si iki šiol pa­mi­nė­ti au­ga­lai ga­na kuk­lūs, tai ki­ti tie­siog lieps­no­ja. Ežiuo­lė (Echi­na­cea) – tik­rai ne vie­ti­nė gė­lė. Skan­da­lin­ga atei­vė iš Šiau­rės Ame­ri­kos. Be­gė­diš­kai gru­bi ir ryš­ki dru­ge­lių su­ve­džio­to­ja. Bet be jos va­sa­ra bū­tų ne­tik­ra. Re­tas at­ve­jis, kai toks neįp­ras­tas sve­tim­ša­lis ši­taip pa­gy­vi­na vie­ti­nio pa­veiks­lo dro­bę. Tie­sa, ge­riau pa­si­ten­kin­ki­te kla­si­ki­ne pur­pu­ri­nės spal­vos rū­ši­mi ar kul­tū­ri­nė­mis jos for­mo­mis. Pas­ta­ruo­ju me­tu se­lek­ci­jos fir­mos pa­lei­do į gy­ve­ni­mą dau­gy­bę nau­jų įvai­rias­pal­vių ežiuo­lių veis­lių ne­tra­di­ci­nės for­mos žie­dy­nais. To­kie au­ga­lai daž­niau­siai gra­žūs vien nuo­trau­ko­se, ne­la­bai gy­vy­bin­gi ir ne­re­tai sve­ti­mi gė­ly­nuo­se.

Sau­lai­nės (He­le­nium) – ir­gi ame­ri­kie­tės. Pra­žys­ta kar­tu su fliok­sais (ku­rie – taip pat vie­ni bū­ti­niau­sių na­tū­ra­lių gė­ly­nų au­ga­lų!). Dar Šiau­rės Ame­ri­ka pa­do­va­no­jo mums ir sau­lėg­rą­žas (He­liant­hus): šie au­ga­lai ne­reik­lūs, at­spa­rūs šal­čiams, saus­roms ir niū­rio­mis die­no­mis su­tei­kia di­des­niam gė­ly­nui žais­min­gu­mo.

Aukš­taū­gės rū­šys tar­nau­ja kaip fo­ni­niai to­li­mo­jo pla­no au­ga­lai. Pa­na­šų vaid­me­nį at­lie­ka ir įvai­riau­sios stam­bios var­pi­nės žo­lės – mis­kan­tai, so­ros (ir kaip mes anks­čiau jų ne­pas­te­bė­da­vo­me?!), lend­rū­nai, šluots­mil­gės, tar­pus už­pil­dan­čios viks­vos. Ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti ir pa­sku­ti­niais me­tais ne­svei­kai po­pu­lia­rio­mis ta­pu­sių krau­ja­la­kių (San­gui­sor­ba). Dėl ki­lu­sio ažio­ta­žo au­ga­las ma­žiau­siai kal­tas – pa­pras­čiau­siai jo nuo­trau­kos per daž­nai mir­ga in­ter­ne­ti­niuo­se gė­li­nin­kų blo­guo­se. Iki šiol pa­ži­no­jo­me vie­nin­te­lę kuk­lią vie­ti­nę rū­šį. Šiuo me­tu krau­ja­la­kių pa­si­rin­ki­mas pla­tus: nuo for­muo­jan­čių mi­nia­tiū­ri­nius bur­bu­liu­kų for­mos žie­dy­nus, iki au­gi­nan­čių il­gus še­pe­tė­lio ar uo­de­gė­lės iš­vaiz­dos žie­dus. Šis iš­skir­ti­nis au­ga­las pa­per­ka ir la­bai de­ko­ra­ty­via la­pi­ja.

Ir pa­bai­gai – ast­rų ka­ra­lys­tė. Tai ru­dens gė­lės. Dar vie­nų išei­vių iš Šiau­rės Ame­ri­kos asor­ti­men­tas stul­bi­na. Jei iki šiol au­gi­no­me vien že­maū­gį krū­mi­nį (As­ter du­mo­sus), tar­pi­nio ūgio vir­gi­ni­nį (A.no­vi-bel­gi) bei aukš­taū­gį šiurkš­čia­la­pį (A.no­vae-ang­liae), tai da­bar rū­šis bei jų veis­les ar tarp­rū­ši­nius hib­ri­dus skai­čiuo­ja­me de­šim­ti­mis, jei ne šim­tais. Ypač gra­žios ir ver­tos au­gin­ti smul­kia­žie­dės rū­šys (pvz., eri­ki­nis ast­ras), vė­lų ru­de­nį pa­si­puo­šian­čios tūks­tan­čiais žie­de­lių.

O kur dar se­no­sios tra­di­ci­nės lie­tu­viš­kos gė­lės; bliz­gės, ka­ti­lė­liai, pi­lia­ro­žės, rus­me­nės, le­li­jos, va­ka­ru­tės, neuž­mirš­tuo­lės... Vi­sų ir neiš­var­dy­si!

O da­bar pa­klau­si­te: tai kas gi to­kia­me gė­ly­ne pra­žys pa­va­sa­rį? Pa­si­tel­ki­te fan­ta­zi­ją. Kol iš že­mės pra­si­kals vi­si aukš­čiau ap­ra­šy­tie­ji snau­da­liai, sau­lėn gal­būt jau kils jū­sų dar ru­de­nį į dir­vą su­smaigs­ty­ti kro­kai, scy­lės, snieg­žyd­rės, žyd­rės, rū­te­niai, nar­ci­zai bei tul­pės. Jiems vi­siems per­žy­dė­jus ir ėmus nyk­ti, es­ta­fe­tę pe­rims vė­ly­ves­nės gė­lės, su­ma­niai vi­siš­kai pa­slėp­sian­čios vys­tan­čius anks­ty­ves­nių sa­vo pirm­ta­kų la­pus.

Ra­tas ap­si­su­ko. Jums te­rei­kės ra­vė­ti pikt­žo­les (au­ga­lams iš­si­plė­tus, kas­met jų taps vis ma­žiau), ret­kar­čiais gė­ly­ną pa­tręš­ti, pa­pil­dy­ti nau­jais įna­miais ar kiek su­tram­dy­ti per­ne­lyg su­ve­šė­ju­sius se­nus. Ir gro­žė­tis tuo, ką su­kū­rė­te. Ar­ba su­kū­rė pa­ti gam­ta, o jūs tik jai per­ne­lyg įky­riai ne­truk­dė­te.

Gied­riaus Ru­mės nuo­tr.

Ša­la­vi­jų gė­ly­nas.

Sna­pu­čių ir ve­ro­ni­kų gė­ly­nas.