Ūkininkauja jau trečioji karta

Ūki­nin­kau­ja jau tre­čio­ji kar­ta

Kel­mės ra­jo­ne, Lio­lių se­niū­ni­jos Žvirb­lių kai­me, ūki­nin­kau­jan­čiai Ele­nai And­riu­lie­nei ne­rei­kia su­kti gal­vos dėl skau­džiau­sių so­cia­li­nių Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo rykš­čių – emig­ra­ci­jos ir ne­dar­bo. Ūki­nin­kau­ja vi­si ke­tu­ri jos vai­kai: duk­ros Edi­ta Lo­gi­naus­kie­nė ir Al­ma Bra­zie­nė, sū­nūs Ar­vy­das ir Kas­ty­tis, ku­rio ūkis šie­met pri­pa­žin­tas ge­riau­siuo­ju Kel­mės ra­jo­no „Me­tų ūkiu“. Že­mė jiems duo­da dar­bo ir duo­nos.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pro­se­ne­lio pė­do­mis

Se­na, 1936 me­tais sta­ty­ta, so­dy­ba Žvirb­lių kai­me. Čia gy­ve­no Ele­nos And­riu­lie­nės tė­vas Vin­cas Eit­man­tis. „Iš sa­vo tė­vų kaip pa­so­gą ga­vo me­die­nos ir pa­si­sta­tė tro­bą. Per ka­rą vo­kie­čiai iš­plė­šė grin­dis, lu­bas, kok­lių kros­nis, pa­li­ko tik sie­nas“, – me­na po­nia Ele­na.

1957-ai­siais Eit­man­čiai grį­žo iš trem­ties. Ji tuo­met bu­vo dar vai­kas. So­dy­ba – nu­sa­vin­ta, pa­vers­ta val­diš­ku na­mu. Bet prie­globs­tį čia ra­do ir tik­rie­ji na­mo šei­mi­nin­kai.

Gal­būt to­dėl da­bar su to­kia mei­le E. And­riu­lie­nė ir jos vai­kai puo­se­lė­ja pra­ras­tą ir vėl at­gau­tą so­dy­bą, puo­šia gė­ly­nais. Ją re­no­va­vo, pa­di­di­no pri­lip­dy­da­mi prie­sta­tą, te­ra­są ir bal­ko­ną.

Šio­je so­dy­bo­je pra­dė­ti kur­ti ir ūkiai. E. And­riu­lie­nė – ag­ro­no­mė. 1991 me­tais, kai jos tė­vas at­ga­vo 47 hek­ta­rus nuo­sa­vos že­mės, po­nia Ele­na, pri­dė­ju­si tris hek­ta­rus sa­vo ir vy­ro už­si­tar­nau­tos val­diš­kos že­mės, pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti. Ūkis bu­vo re­gist­ruo­tas jos tė­vo Vin­co Eit­man­čio var­du. Šei­ma au­gi­no ne tik ja­vų, bet ir li­nų.

Pas­kui And­riu­liai įkū­rė at­ski­rą ūkį. Nuo 2004-ųjų pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti ir tė­vų na­muo­se li­ku­si duk­ra Edi­ta. Tai jau tre­čio­ji ūki­nin­kų kar­ta, gy­ve­nan­ti Žvirb­liuo­se, 80 me­tų se­nu­mo so­dy­bo­je.

Bus ir ket­vir­to­ji kar­ta. Tą die­ną, kai lan­kė­mės Žvirb­liuo­se, E. And­riu­lie­nės žen­tas Eval­das Lo­gi­naus­kas ve­žė į Kau­no A. Stul­gins­kio uni­ver­si­te­tą vy­riau­sią­ duk­rą Dia­ną. Ten ji stu­di­juos ag­ro­no­mi­ją, eis sa­vo pro­se­ne­lio, mo­čiu­tės ir tė­vų pė­do­mis.

Ver­da gy­ve­ni­mas

Žvirb­liuo­se ver­da gy­ve­ni­mas. Da­bar čia re­gist­ruo­ti du ūkiai: Ele­nos And­riu­lie­nės mė­si­nių gal­vi­jų ir jos duk­ros Edi­tos miš­rus eko­lo­gi­nis ūkis. Be­to­nuo­ja­mos nau­jo tvar­to grin­dys. Vi­sai ne­se­niai pa­sta­ty­tas ir tvar­tas – di­džiu­lis, 72 met­rų il­gio. Sta­tė sa­vo jė­go­mis.

Tvar­ko­ma so­dy­bos ap­lin­ka. Šią va­sa­rą čia įvyks gi­mi­nės su­si­ti­ki­mas.

Ne taip se­niai baig­ta šie­nap­jū­tė. Gal­vi­jams rei­kė­jo 800 ri­ti­nių šie­no ir 600 ritinių šie­nai­nio. Pri­dė­jo pil­ną duo­bę si­lo­so. „Tu­rim vi­są šie­na­vi­mo tech­ni­ką. Pi­ni­gų nie­kur ki­tur ir neiš­lei­džia­me. Vis in­ves­tuo­ja­me į ūkį. Vi­sus pa­ša­rus su­kau­pė­me per sa­vai­tę“, – pa­sa­ko­ja E. And­riu­lie­nė.

E. And­riu­lie­nė lai­ko apie 180 mė­si­nių gal­vi­jų – li­mu­zi­nų ir miš­rū­nų. Jų pri­si­vei­sė iš pie­ni­nių kar­vių. Tai­gi, kai ku­rie jau tik­rie­ji li­mu­zi­nai, kai ku­rie – dar tik miš­rū­nai.

Duk­ra ir žen­tas Edi­ta ir Eval­das Lo­gi­naus­kai lai­ko 122 gal­vi­jus, 66 iš jų – mel­žia­mos kar­vės. Dek­la­ruo­ja be­veik 171 hek­ta­rą pa­sė­lių, ga­nyk­lų ir pie­vų. Au­gi­na avi­žų, kviet­ru­gių, do­bi­lų ir ki­tų kul­tū­rų. Da­lį grū­dų par­duo­da, da­lį su­še­ria sa­vo gy­vu­liams.

Pie­ną ūki­nin­kai par­duo­da Ra­sei­niuo­se įsi­kū­ru­siam koo­pe­ra­ty­vui. Už lit­rą ba­zi­nės ža­lia­vos koo­pe­ra­ty­vas mo­ka po 25 cen­tus. Nors Lo­gi­naus­kų ūkis – eko­lo­gi­nis, pie­nas par­duo­da­mas įpras­ta kai­na.

Vi­sus dar­bus Lo­gi­naus­kai sten­gia­si at­lik­ti sa­vo jė­go­mis. Po­nia Edi­ta val­do vi­są tech­ni­ką. Tik kom­bai­no vai­ruo­ti į lau­kus bro­lis Ar­vy­das, taip pat ūki­nin­kau­jan­tis Žvirb­lių kai­me, ne­lei­džia. Nors kom­bai­nas pirk­tas Edi­tos var­du, bro­lis ma­no, jog tok­sai ga­liū­nas ne mo­ters jė­goms su­val­dy­ti.

Edi­ta Lo­gi­naus­kie­nė ne­stu­di­ja­vo ag­ro­no­mi­jos kaip jos ma­ma. Ta­čiau tu­ri ke­le­tą ūkiui nau­din­gų spe­cia­ly­bių, ge­ba tvar­ky­ti bu­hal­te­ri­ją. Nau­jau­sių ži­nių pa­si­se­mia lan­ky­da­ma se­mi­na­rus. Jos vy­ras Eval­das stu­di­ja­vo is­to­ri­ją. Ta­čiau stu­di­jas bu­vo sun­ku su­de­rin­ti su ūki­nin­ka­vi­mu. Te­ko nu­trauk­ti.

Lo­gi­naus­kai au­gi­na du sū­nus ir duk­rą, ku­ri kaip jau mi­nė­ta įsto­jo į A. Stul­gins­kio uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti ag­ro­no­mi­jos.

Tė­vai vi­lia­si, jog ir du sū­nūs liks prie že­mės, nors šiuo me­tu sva­jo­ja bū­ti ug­nia­ge­siais.

Kai­me žmo­nių ma­žė­ja. Ras­ti pa­sam­dy­ti su­ma­nų ir darbš­tų dar­bi­nin­ką – su­dė­tin­ga. To­dėl ge­riau­sia, kai dir­ba pa­tys šei­mos na­riai.

Gy­ve­ni­mas be ato­sto­gų

Šiuo me­tu abiem ūkiams, ku­riuo­se per 300 gy­vu­lių, Lo­gi­naus­kai sam­do du dar­bi­nin­kus. Pa­tys per vi­sus tuos dvy­li­ka me­tų, kai ūki­nin­kau­ja, ne­tu­rė­jo ato­sto­gų. Tik kar­tais, su bro­liu Ar­vy­du pa­si­keis­da­mi, vie­nai die­nai iš­trūks­ta į Pa­lan­gą. Vie­ną sa­vait­ga­lį va­žiuo­ja Lo­gi­naus­kai, ki­tą – And­riu­liai.

Vy­riau­sio­ji ūki­nin­kė Ele­na And­riu­lie­nė sa­ko nei su vie­nais, nei su ki­tais prie jū­ros ne­va­žiuo­jan­ti. Tie­siog ne ta svei­ka­ta. Ge­riau­sia pra­mo­ga ir poil­sis – sa­va­me kai­me.

Ūki­nin­ko gy­ve­ni­mas – ne­leng­vas. Že­mė pri­ri­ša žmo­gų. Bet gal ir ge­rai. „Ke­tu­ris vai­kus išau­gi­nau. Vi­si ke­tu­ri ūki­nin­kau­ja. Duk­ra Edi­ta Lo­gi­naus­kie­nė čia, Žvirb­liuo­se, duk­ra Al­ma Bra­zie­nė – Ma­nei­kiuo­se, sū­nus Kas­ty­tis Vai­gu­vo­je, Ar­vy­das – Lau­ga­ly­je, – pa­sa­ko­ja E. And­riu­lie­nė. – Nė vie­nas neiš­va­žia­vo į už­sie­nį. Vi­si na­muo­se. O kur ge­riau ra­si ne­gu na­muo­se?“

Au­to­rės nuo­tr.

Edi­ta ir Eval­das Lo­gi­naus­kai ne­si­gai­li ­li­kę prie že­mės.

Nuo 1991 me­tų ūki­nin­kau­jan­ti, šiuo me­tu 180 mė­si­nių gal­vi­jų li­mu­zi­nų tu­rin­ti Ele­na And­riu­lie­nė tei­kė pa­raiš­ką ir ga­vo pa­ra­mos už­deng­ti tvar­to sto­gą.

1936 me­tais Vin­co Eit­man­čio sta­ty­ta so­dy­ba per ka­rą bu­vo nu­nio­ko­ta, po ka­ro na­cio­na­li­zuo­ta, o da­bar su­grį­žo tik­rie­siems šei­mi­nin­kams ir pri­kel­ta nau­jam gy­ve­ni­mui.