
Naujausios
Ūkininkų statybas sustabdė... pasibaigusi ekonominė krizė
Baltmiškio kaimo (Kelmės rajonas) ūkininkų Vilmos ir Vlado Gerybų sodyboje iškilo naujas gyvenamasis namas. Tačiau vidaus apdailos darbus sustabdė, pasak ūkininkų, pasibaigusi ekonominė krizė ir euro įvedimas. Pabrango statybinės medžiagos, statybininkų paslaugos, o pajamos už parduodamą pieną ir gyvulius – vis menkesnės.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Baltmiškyje gyveno kelios Kaščiukaičių kartos – Vilmos Gerybienės tėvai, seneliai, proseneliai, proproseneliai iš mamos pusės. Ir ji pati niekuomet apie kitokį ir kitur gyvenimą nė negalvojo. „Išvažiuoju nors trumpam į miestą, ir grįžtu ligonis skaudančia galva“, – tvirtino Vilma Gerybienė.
Vladas Geryba kilęs nuo Kvėdarnos, Šilalės rajono. „Mama buvo koją susižalojusi, paprašė manęs karvių melžti. O būsimasis vyras atsikėlė pas savo seserį ir ketino įsidarbinti prie geležinkelio Lyduvėnuose. Bet vietos neatsirado, tad Vladas pradėjo dirbti kerdžiumi. Taip ir susipažinome“, – pasakojo V. Gerybienė.
Po pusmečio Vladas Geryba perėjo dirbti į Krašto apsaugą, devynerius metus ištarnavo. „Esu Krašto apsaugos tarnybos pensininkas“, – šypsojosi.
Prieš 22 metus susituokę, Vilma ir Vladas Gerybos pradėjo svajoti apie naujus namus senoje sodyboje. Tačiau reikėjo nemažai ryžto, drąsos ir, žinoma, pinigų statyboms pradėti.
Šeima kartu su ponios Vilmos mama ūkininkavo ir iki šiol ūkininkauja. Iš pradžių laikė aštuoniais melžiamas karves, kurias rankomis melždavo. Šienaudavo senoviškai. „Būdavo, atsisėdi rytą ant vartytuvo, po pietų – jau į „grėbarką“, arkliuko traukiamą, o vakare nulipęs nebemoki nė vaikščioti – žemė linguoja“, – ūkininkavimo pradžią prisiminė V. ir V. Gerybos. Vėliau ūkininkai įsigijo melžimo aparatų, traktorių. Tapo kur kas lengviau.
Kėlimasis pusę penkių ryto – įprasta ūkininkų darbo dienos pradžia. Liuoba trunka apie dvi valandas. Reikia pašerti ir pamelžti 15 karvių, pagirdyti. Dar ir prieauglis dėmesio bei rankų reikalauja. Į Kelmę, „Kražantės“ progimnaziją, reikia išleisti mažiausiąją, aštuntokę dukrą Akvilę. (Vyriausiasis sūnus Ernestas – jau studentas, studijuoja mechanikos inžineriją Kauno technikos universitete, vidurinysis Aurelijus mokosi Šiauliuose, profesinio rengimo centre, ketina įgyti kompiuterinės technikos operatoriaus specialybę). Iki Kelmės – apie 20 kilometrų. Gerybos ir kaimynystėje gyvenantys kiti ūkininkai savo vaikus į mokyklą veža pakaitomis – po savaitę.
„Laikas greitai bėga. Norėjome tvirčiau ant kojų atsistoti, vaikus paauginti, todėl naujojo namo statybas vis nukeldavome. Bet 2009-aisiais galiausiai pasiryžome pradėti. Buvo minčių senąjį namą iš pagrindų sutvarkyti. Pasikvietėme meistrus. Tačiau mums išaiškino, jog remontas bus brangesnis už naujas statybas“, – pasakojo.
Gerybos patys būsimąjį gyvenamąjį namą, pasikonsultavę su architektu, išklausę jo pastabų ir patarimų, suprojektavo. Maždaug 140 kvadratinių metrų ploto namas jau pastatytas, tik vidus dar neįrengtas.
„Sunku ir patiems patikėti, bet statybas pradėjome per krizę. 70 tūkstančių litų išleisdavome per metus. Pirmąjį rudenį padarėme projektą, paklojome blokelius, iškilo ir sienos. Kitais metais namas buvo apšiltintas, tretieji metai paskirti vandentiekiui, kanalizacijai, betonavimui. Ir viskas. Statybos, bent jau laikinai sustojo. Krizė baigėsi, o pinigų – atvirkščiai – nebėra“, – sakė šeimininkai.
Aritmetika – paprasta. Per krizę už parduodamo pieno kilogramą ūkininkai gaudavo ir po 48 centus. Už veršelio kilogramą supirkėjai mokėdavo po 10 litų, už įmitusį bulių buvo galima gauti iki 5000 litų. Dabar apie pieno supirkimo kainas kalbėti, pasak Gerybų, nė nebesinori. Šį pavasarį 600 kilogramų bulių pardavė už 680 eurų.
Gerybos buvo suskaičiavę, kad naujasis namas litais jiems turėtų kainuoti apie 200 tūkstančių. 130 tūkstančių litų jau išleista. Dar liko sudėti grindis, lubas, ištinkuoti sienas, įrengti ventiliaciją. „Ko gero, susidarys ir daugiau išlaidų iki tikrųjų pabaigtuvių. Brango statybinės medžiagos, statybininkų paslaugos. Bet, kai tiek jau padaryta, reikia pabaigti“, – sakė Vladas Geryba.
Baltmiškyje šeimą laiko ne tik ūkis ar namai. Vilma ir Vladas Gerybos įsitikinę, kad nėra prasmės ir tikslo važiuoti į užsienius ir svetimiems lenkti nugaras. Geriau kantriai dirbti savo žemę ir gyventi savame krašte.
Autorės nuotr.
ŪKININKAI: Vilma ir Vladas Gerybos savo gyvenimo be kaimo ir ūkio neįsivaizduoja.
NAMAS: Naujasis namas pastatytas, bet neįrengtas, pabaigtuvių dar reikės palaukti.
ŽAISLAI: Dar neįrengtame name, į būsimąjį savo kambarį, žaislus atminimui susinešė mažiausioji Gerybų dukra Akvilė.