Ūkininkų statybas sustabdė... pasibaigusi ekonominė krizė

Ūki­nin­kų sta­ty­bas su­stab­dė... pa­si­bai­gu­si eko­no­mi­nė kri­zė

Balt­miš­kio kai­mo (Kel­mės ra­jo­nas) ūki­nin­kų Vil­mos ir Vla­do Ge­ry­bų so­dy­bo­je iš­ki­lo nau­jas gy­ve­na­ma­sis na­mas. Ta­čiau vi­daus ap­dai­los dar­bus su­stab­dė, pa­sak ūki­nin­kų, pa­si­bai­gu­si eko­no­mi­nė kri­zė ir eu­ro įve­di­mas. Pab­ran­go sta­ty­bi­nės me­džia­gos, sta­ty­bi­nin­kų pa­slau­gos, o pa­ja­mos už par­duo­da­mą pie­ną ir gy­vu­lius – vis men­kes­nės.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Balt­miš­ky­je gy­ve­no ke­lios Kaš­čiu­kai­čių kar­tos – Vil­mos Ge­ry­bie­nės tė­vai, se­ne­liai, pro­se­ne­liai, pro­pro­se­ne­liai iš ma­mos pu­sės. Ir ji pa­ti nie­kuo­met apie ki­to­kį ir ki­tur gy­ve­ni­mą nė ne­gal­vo­jo. „Iš­va­žiuo­ju nors trum­pam į mies­tą, ir grįž­tu li­go­nis skau­dan­čia gal­va“, – tvir­ti­no Vil­ma Ge­ry­bie­nė.

Vla­das Ge­ry­ba ki­lęs nuo Kvė­dar­nos, Ši­la­lės ra­jo­no. „Ma­ma bu­vo ko­ją su­si­ža­lo­ju­si, pa­pra­šė ma­nęs kar­vių melž­ti. O bū­si­ma­sis vy­ras at­si­kė­lė pas sa­vo se­se­rį ir ke­ti­no įsi­dar­bin­ti prie ge­le­žin­ke­lio Ly­du­vė­nuo­se. Bet vie­tos neat­si­ra­do, tad Vla­das pra­dė­jo dirb­ti ker­džiu­mi. Taip ir su­si­pa­ži­no­me“, – pa­sa­ko­jo V. Ge­ry­bie­nė.

Po pus­me­čio Vla­das Ge­ry­ba pe­rė­jo dirb­ti į Kraš­to ap­sau­gą, de­vy­ne­rius me­tus iš­tar­na­vo. „Esu Kraš­to ap­sau­gos tar­ny­bos pen­si­nin­kas“, – šyp­so­jo­si.

Prieš 22 me­tus su­si­tuo­kę, Vil­ma ir Vla­das Ge­ry­bos pra­dė­jo sva­jo­ti apie nau­jus na­mus se­no­je so­dy­bo­je. Ta­čiau rei­kė­jo ne­ma­žai ryž­to, drą­sos ir, ži­no­ma, pi­ni­gų sta­ty­boms pra­dė­ti.

Šei­ma kar­tu su po­nios Vil­mos ma­ma ūki­nin­ka­vo ir iki šiol ūki­nin­kau­ja. Iš pra­džių lai­kė aš­tuo­niais mel­žia­mas kar­ves, ku­rias ran­ko­mis melž­da­vo. Šie­nau­da­vo se­no­viš­kai. „Bū­da­vo, at­si­sė­di ry­tą ant var­ty­tu­vo, po pie­tų – jau į „grė­bar­ką“, ark­liu­ko trau­kia­mą, o va­ka­re nu­li­pęs ne­be­mo­ki nė vaikš­čio­ti – že­mė lin­guo­ja“, – ūki­nin­ka­vi­mo pra­džią pri­si­mi­nė V. ir V. Ge­ry­bos. Vė­liau ūki­nin­kai įsi­gi­jo mel­ži­mo apa­ra­tų, trak­to­rių. Ta­po kur kas leng­viau.

Kė­li­ma­sis pu­sę pen­kių ry­to – įpras­ta ūki­nin­kų dar­bo die­nos pra­džia. Liuo­ba trun­ka apie dvi va­lan­das. Rei­kia pa­šer­ti ir pa­melž­ti 15 kar­vių, pa­gir­dy­ti. Dar ir prieaug­lis dė­me­sio bei ran­kų rei­ka­lau­ja. Į Kel­mę, „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­ją, rei­kia iš­leis­ti ma­žiau­sią­ją, aš­tun­to­kę duk­rą Ak­vi­lę. (Vy­riau­sia­sis sū­nus Er­nes­tas – jau stu­den­tas, stu­di­juo­ja me­cha­ni­kos in­ži­ne­ri­ją Kau­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te, vi­du­ri­ny­sis Au­re­li­jus mo­ko­si Šiau­liuo­se, pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re, ke­ti­na įgy­ti kom­piu­te­ri­nės tech­ni­kos ope­ra­to­riaus spe­cia­ly­bę). Iki Kel­mės – apie 20 ki­lo­met­rų. Ge­ry­bos ir kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­tys ki­ti ūki­nin­kai sa­vo vai­kus į mo­kyk­lą ve­ža pa­kai­to­mis – po sa­vai­tę.

„Lai­kas grei­tai bė­ga. No­rė­jo­me tvir­čiau ant ko­jų at­si­sto­ti, vai­kus paau­gin­ti, to­dėl nau­jo­jo na­mo sta­ty­bas vis nu­kel­da­vo­me. Bet 2009-ai­siais ga­liau­siai pa­si­ry­žo­me pra­dė­ti. Bu­vo min­čių se­ną­jį na­mą iš pa­grin­dų su­tvar­ky­ti. Pa­sik­vie­tė­me meist­rus. Ta­čiau mums išaiš­ki­no, jog re­mon­tas bus bran­ges­nis už nau­jas sta­ty­bas“, – pa­sa­ko­jo.

Ge­ry­bos pa­tys bū­si­mą­jį gy­ve­na­mą­jį na­mą, pa­si­kon­sul­ta­vę su ar­chi­tek­tu, iš­klau­sę jo pa­sta­bų ir pa­ta­ri­mų, su­pro­jek­ta­vo. Maž­daug 140 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to na­mas jau pa­sta­ty­tas, tik vi­dus dar neį­reng­tas.

„Sun­ku ir pa­tiems pa­ti­kė­ti, bet sta­ty­bas pra­dė­jo­me per kri­zę. 70 tūks­tan­čių li­tų iš­leis­da­vo­me per me­tus. Pir­mą­jį ru­de­nį pa­da­rė­me pro­jek­tą, pa­klo­jo­me blo­ke­lius, iš­ki­lo ir sie­nos. Ki­tais me­tais na­mas bu­vo ap­šil­tin­tas, tre­tie­ji me­tai pa­skir­ti van­den­tie­kiui, ka­na­li­za­ci­jai, be­to­na­vi­mui. Ir vis­kas. Sta­ty­bos, bent jau lai­ki­nai su­sto­jo. Kri­zė bai­gė­si, o pi­ni­gų – at­virkš­čiai – ne­bė­ra“, – sa­kė šei­mi­nin­kai.

Arit­me­ti­ka – pa­pras­ta. Per kri­zę už par­duo­da­mo pie­no ki­log­ra­mą ūki­nin­kai gau­da­vo ir po 48 cen­tus. Už ver­še­lio ki­log­ra­mą su­pir­kė­jai mo­kė­da­vo po 10 li­tų, už įmi­tu­sį bu­lių bu­vo ga­li­ma gau­ti iki 5000 li­tų. Da­bar apie pie­no su­pir­ki­mo kai­nas kal­bė­ti, pa­sak Ge­ry­bų, nė ne­be­si­no­ri. Šį pa­va­sa­rį 600 ki­log­ra­mų bu­lių par­da­vė už 680 eu­rų.

Ge­ry­bos bu­vo su­skai­čia­vę, kad nau­ja­sis na­mas li­tais jiems tu­rė­tų kai­nuo­ti apie 200 tūks­tan­čių. 130 tūks­tan­čių li­tų jau iš­leis­ta. Dar li­ko su­dė­ti grin­dis, lu­bas, iš­tin­kuo­ti sie­nas, įreng­ti ven­ti­lia­ci­ją. „Ko ge­ro, su­si­da­rys ir dau­giau iš­lai­dų iki tik­rų­jų pa­baig­tu­vių. Bran­go sta­ty­bi­nės me­džia­gos, sta­ty­bi­nin­kų pa­slau­gos. Bet, kai tiek jau pa­da­ry­ta, rei­kia pa­baig­ti“, – sa­kė Vla­das Ge­ry­ba.

Balt­miš­ky­je šei­mą lai­ko ne tik ūkis ar na­mai. Vil­ma ir Vla­das Ge­ry­bos įsi­ti­ki­nę, kad nė­ra pra­smės ir tiks­lo va­žiuo­ti į už­sie­nius ir sve­ti­miems lenk­ti nu­ga­ras. Ge­riau kant­riai dirb­ti sa­vo že­mę ir gy­ven­ti sa­va­me kraš­te.

Au­to­rės nuo­tr.

ŪKI­NIN­KAI: Vil­ma ir Vla­das Ge­ry­bos sa­vo gy­ve­ni­mo be kai­mo ir ūkio neį­si­vaiz­duo­ja.

NA­MAS: Nau­ja­sis na­mas pa­sta­ty­tas, bet neį­reng­tas, pa­baig­tu­vių dar rei­kės pa­lauk­ti.

ŽAIS­LAI: Dar neį­reng­ta­me na­me, į bū­si­mą­jį sa­vo kam­ba­rį, žais­lus at­mi­ni­mui su­si­ne­šė ma­žiau­sio­ji Ge­ry­bų duk­ra Ak­vi­lė.