Ūkvedys daro 30 rūšių girą

Ūk­ve­dys da­ro 30 rū­šių gi­rą

Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­re (Kel­mės r.) ūk­ve­džiu dir­ban­tis Vir­gi­ni­jus Pi­ku­tis nuo ma­žu­mės iš sa­vo ma­mos yra iš­mo­kęs da­ry­ti gi­rą.

Ty­tu­vė­niš­kis ver­da apie 30 rū­šių na­tū­ra­lią, iš vie­no ing­re­dien­to, gi­rą. Be įpras­tos duo­nos, me­daus, kmy­nų gi­ros, V. Pi­ku­tis ga­li pa­da­ry­ti kriau­šių, mė­ly­nių, ba­na­nų, sly­vų, vyš­nių, cuk­ra­nend­rių me­la­sos, rau­do­nų­jų bu­ro­kė­lių, pa­pa­jų vai­sių, kiaul­pie­nių la­pų, žie­dų, šak­nų ir dar dau­gy­bę ki­to­kių gi­rų.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

„Pi­lig­ri­mai vir­da­vo alų. Cent­ras su­lau­kia įvai­raus am­žiaus lan­ky­to­jų, to­dėl nu­spren­dė­me da­ry­ti gi­rą“, – sa­kė Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­ro ūk­ve­dys Vir­gi­ni­jus Pi­ku­tis, da­ran­tis apie 30 gi­ros rū­šių.

Ty­tu­vė­niš­kis pa­sa­ko­jo, jog gi­rą da­ry­da­vo jo ma­ma, o jis pa­ts, dar vi­sai ma­žas bū­da­mas, steng­da­vo­si jai pa­dė­ti.

„Ži­no­jau, kad į ka­ti­lą bū­ti­nai rei­kia cuk­raus įber­ti ir mie­lių ga­ba­liu­ką įmes­ti. Anks­ti su­pra­tau, kad no­rint ge­rą gi­rą pa­ga­min­ti, rei­kia ir kant­ry­bės“, – sa­kė V. Pi­ku­tis.

Kol gi­ra tin­ka­miau­siai su­si­fer­men­tuo­ja, tu­ri praei­ti pen­kios pa­ros. Per tą lai­ką bū­ti­na ne­pa­mirš­ti ma­žiau­siai tris kar­tus per die­ną gi­rą pa­mai­šy­ti, ste­bė­ti, ar ky­la bur­bu­liu­kai, ra­gau­ti, ar tin­ka­mo sko­nio ir pa­na­šiai.

Vir­gi­ni­jus Pi­ku­tis tiks­liai ne­skai­čia­vo, kiek rū­šių gi­ros yra pa­da­ręs. Ta­čiau po­pu­lia­riau­sia ir, ko ge­ro, ska­niau­sia, va­di­na cuk­ra­nend­rių me­la­sos gi­rą.

Cuk­ra­nend­rių me­la­sos in­de­lių Lie­tu­vo­je jau ga­li­ma įsi­gy­ti, tik eg­zo­tiš­kas ma­lo­nu­mas bran­giai kai­nuo­ja. Bet gi­ra esan­ti ver­ta ir pi­ni­gų, ir pa­stan­gų.

Ne­pi­gi me­daus, mė­ly­nių uo­gų gi­ra. Bet ir­gi – la­bai gar­di.

Gal ir neįp­ras­to sko­nio kiaul­pie­nių šak­nų, la­pų ar žie­dų, de­gin­tų kaš­to­nų gi­ra. „Bu­vau par­si­ve­žęs kaš­tai­nių, ir iš jų gi­rą pa­da­riau“, – ne­pa­lio­vė ste­bin­ti ty­tu­vė­niš­kis.

Ret­sy­kiais pa­pra­šy­tas Vir­gi­ni­jus Pi­ku­tis pa­ga­mi­na ir va­di­na­mą­jį gi­ros mik­są – iš to, ką tu­ri po ran­ka. Re­cep­tū­ra ne­san­ti su­dė­tin­ga.

Ta­čiau su­dė­tin­giau pa­da­ry­ti ge­rą duo­nos gi­rą. Neuž­ten­ka pa­skru­din­ti juo­dos duo­nos plu­te­les. Dar bū­ti­na ži­no­ti, iš ko duo­na iš­kep­ta. Jei į duo­nos teš­lą pi­la­ma iš­rū­gų, ne­sun­ku nu­spė­ti, kaip to­kios duo­nos gi­ra „kve­pės“.

„Įvai­rių gi­rų esu da­ręs. Da­bar vis ra­my­bės ne­duo­da min­tis pa­da­ry­ti ba­ra­vy­kų gi­rą. Rei­kės ru­de­nį pa­ban­dy­ti. Nors šiaip gi­ra – sal­džia­rūgš­tis gė­ri­mas, ko­dėl ne­paeks­pe­ri­men­ta­vus?“, – šyp­so­jo­si vy­riš­kis.

Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­ras yra pa­ren­gęs edu­ka­ci­nį už­siė­mi­mą, per ku­rį vai­ši­na­ma ke­tu­rių rū­šių ūk­ve­džio pa­da­ry­to­mis gi­ro­mis, daž­niau­siai – vyš­nių, duo­nos, mė­ly­nių, kriau­šių.

Vir­gi­ni­jus Pi­ku­tis tu­ri ir ki­tą, ne­la­bai vy­rams įpras­tą po­mė­gį – au­gin­ti ro­žes. Jo so­dy­bo­je grei­tai žie­dus pra­skleis 200 ro­žių.

Au­to­rės nuo­tr.

„Pa­ti ska­niau­sia – pen­kių pa­rų fer­men­ta­ci­jos gi­ra“, – sa­kė ty­tu­vė­niš­kis gi­ros darytojas Vir­gi­ni­jus Pi­ku­tis, siū­ly­da­mas pa­ra­gau­ti mė­ly­nių sko­nio gi­ros.