\"Va­ba­lai\", \"va­ba­liu­kai\" ir jų vi­ru­sas

"Vabalai", "vabaliukai" ir jų virusas

Senoviniai automobiliai – užkrečiama liga, kaip susitarę tvirtina senųjų „vabaliukų“ ("Volkswagen Kaefer") savininkai. Užsikrėtę kolekcionavimo virusu, jie nė negalvoja gydytis. Atvirkščiai, apie savuosius „vabalus“ kalba kaip apie šeimos narius, kuriuos reikia guosti, puoselėti ir gerbti.

Automobilių mylėtojams – trumpa, bet nuoširdi pažintis su senaisiais VW „vabalais ir vabaliukais“ bei jų šeimininkais.

Edita KARKLELIENĖ

edita@skrastas.lt

Užsispyrėlės sutramdymas

Sekundė kita, ir užvesta „vabaliuko“ sesė, didžioji 1963 metų gamybos „Karman Ghie“, suplerpsi nesavu balsu. Šeimininkas Vytenis Ališauskas šypsosi: dėl to užvedant automobilį pasigirstančio plerpimo verta gyventi!

Puikaus humoro nestokojantis kolekcionierius vis pabrėžia, kad jo globotinė yra senojo „VW Kaefer“ prabangesnioji sesuo, todėl negaili jai pagyrimų: tikra keturvietė gražuolė, turinti 1500 kubinių centimetrų talpos širdį (suprask, variklį), 30-ies kilovatų, sverianti 1200 kilogramų...

„Ką kalbėti apie du šoninius langelius, kuriuos vadinu dviejų zonų klimato kontrolės sistema! O patogumas koks! Važiuojant baisiai krato, bet aš vis tiek šypsausi, įsivaizduoju, jog nugarą masažuoja moderni masažinė sėdynė“, – geros nuotaikos užkratu net trykšta V. Ališauskas. Ir kai bandant įsėsti į taip išgirtą „Karman Ghie“ vos neiškrenta durys, šeimininkas ranka taukšteli sau per kaktą: ai, buvo pamiršęs, kad išleido duris išeiginės...

Tik prieš mėnesį automobilį „Karman Ghie“ iš Švedijos parsigabenęs V. Ališauskas jau spėjo su juo susidraugauti. Tiesa, tai padaryti, pasak savininko, nebuvo lengva – mašina ne tik nevažiavo, bet ir nestabdė, netgi neužsivedė, nekrovė akumuliatoriaus, žodžiu, viskam sakė ne.

Per keturias savaites pavyko sutvarkyti starterį, generatorių, paskui pradėjo krauti akumuliatorių, į vietas pamažu stojo ir kiti techniniai dalykai.

„O prieš kelias dienas apsukau nedidelį ratuką ir netgi užvažiavau ant tralo, – šypsosi šeimininkas. – Žinau, ateis ta diena, kai ji susidraugaus ne tik su manimi, bet ir su techninės apžiūros specialistais.“

Senovinių automobilių V. Ališausko kolekcijoje ne vienas, tačiau, kiek jų tiksliai turi, neatskleidžia – tikrojo skaičiaus nesako netgi savo mamai.

Sunkumus užgožia malonumas

Šiaulietis Bronius Gramavičius serga senovinių autobusėlių „VW T1“ liga. Į susitikimą su „Šiaulių kraštu“ vyras atskrieja 1977 metų laidos iki pusės mėlynu simpatuku.

Salone jaukiai įsitaisiusi katė Bella – ji šeimininko antikvarinio autobusėlio plerpesį girdi iš tolo ir kaipmat prisistato važiuoti. „Mano kelioninis katinas“, – meiliai glosto šeimininkas Amerikos riestaausės kailiuką.

B. Gramavičiaus autobusiukas kažkada priklausė gelbėtojams. Todėl kai kurias dėl patogumo pakeistas ir gelbėjimo operacijoms pritaikytas jo vietas naujajam savininkui teko atkurti, o kitas, kad ir nudaužytų stogo švyturėlių ertmes – užvirinti.

Dviejų karbiuratorių ir dviejų litrų talpos variklio VW autobusiukas, senojo „vabalo“ analogas, užmiestyje „geria“ apie 6 litrus benzino.

„Vabalai – visi šiknabirbiai, galiniais varomais ratais“, – B. Gramavičius atveria autobusėlio galinį dangtį, po kuriuo jaukiai plerpia variklis.

Senovinius „vabalus“ B. Gramavičius reanimuoja savo jėgomis. Teigia, jų remontas nėra sudėtingas: nesunku pritaikyti bet kokį varžtą, o labai trūkstamą galima ir pačiam pasidaryti.

Kiek daugiau sunkumų, anot šeimininko, kyla atkuriant šio senovinio automobilio autentiką. Tačiau, sako, visus sunkumus atperka malonumas.

O štai radviliškietis Eimantas Kavalskis net trijų „vabalų“ „VW T1“ savininkas. Visus tris įsigijo iš vieno Estijos kolekcionieriaus, Suomijoje kažkada pirkusio net septynis tokius brolius.

Senoviniai autobusėliai Eimantui ne tik kolekcijos dalis, jie tarnauja ir praktiškai – veža visur, kur tik šeimininkas pageidauja. Štai kelionei į gamtą Eimantas salone sumontavęs lovas.

Geltonas „vabalas“ su baltais dantimis

Vido Normanto „vabalas“ geltonas, su didelėmis juodomis akimis viršum stiklo. Šeimininkas skuba atverti priekinį dangtį ir papuošti jį baltutėliais dantimis bei ilgu raudonu liežuviu.

„Ar ne linksmesnis dabar mano automobilis?“ – klausimu į klausimą šmaikščiai atakuoja ponas Vidas.

Jis atskleidžia kolekcionavimo ligos plitimo paslaptį: atsisėdi, pavažiuoji, ir virusas pats prikimba. Taigi pasiūlo sėsti ir pavažiuoti, šypsosi: gal ims ir prikibs liga.

V. Normanto „vabalas“ 1983-iųjų „gimimo“. Parsigabeno jį iš Vokietijos. Kelerius metus išstovėjęs vieno vokiečio garaže, automobiliukas, nors ir neatrodė labai patraukliai, bet užsivedė vos pasukus raktelį.

Atgabenus į Lietuvą šį „vabaliuką“, V. Normantui teko iš peties paplušėti – mašiną, kur reikia, suvirinti, kur reikia, padažyti, be to, sutvarkyti jos techninę dalį ir pagražintį saloną.

Tuojau po remonto šiuo „vabaliuku“ V. Normanto šeima ryžosi keliauti į Suomiją. Ir nors kai kurie draugai, anot vyro, jį vadino savižudžiu, kelionė buvo puiki – senasis „Kaefer“ nepavedė.

Kolekcionierius atvirauja: senovinių automobilių kolekcionavimas nėra pigus malonumas, juolab tokių automobilių mažėjant, jų kaina sparčiai kyla.

Senasis „vabalas“ ir tūkstančiai kilometrų

Šeduviai Birutė ir Rimantas Daukšai – 57 metų ovalalangio „VW Kaefer“ globėjai. Po to, kai senelis, praėjusių metų birželį įveikė 4800 kilometrų atstumą į Krymą ir atgal, sutuoktiniai jį tiesiog įsimylėjo.

„Tai buvo kelionė 30-ojo vestuvių jubiliejaus proga. Medaus mėnesį kadais praleidome Kryme. „Vabaliukas“ puikiai atlaikė kelionę – padovanojo gausybę puikių emocijų“, – gerų žodžių seniausiam iš trijų savo globotinių negaili ponia Birutė.

Sutuoktinis Rimantas santūresnis: nelabai jam drąsu buvo šiuo seneliuku išsiruošti į tokią didelę kelionę, bet, sako, nugalėjo žmonos užgaida.

Daukšai senąjį „vabalą“ parsigabeno iš Kauno, kuris apie penkiolika metų stovėjo vieno gyventojo garaže. Mėlynos automobilio spalvos per dulkių sluoksnius nesimatė. Tačiau sutuoktiniams spalva nebuvo pati svarbiausia. Dabar prisimena, vos išvydę nedideliais apvaliais langais šviečiantį automobilį, jo labai užsigeidė.

Senųjų VW markės automobilių kolekcionavimu Daukšai užsikrėtė nuo savo vyresniojo sūnaus. Tiesiog vieną dieną jų kieme sustojo vilkikas ir iškėlė „vabalą“. Nieko nesuprasdamas R. Daukšas vairuotoją mėgino įtikinti, kad išsigabentų mašiną. Tačiau šis patarė paskambinti sūnui ir viską išsiaiškinti su juo.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

BROLIJA: Radviliškietis Eimantas Kavalskis – dviejų brolių, 1966 (dešinėje) ir 1967 metais pagamintų „VW T1“, – savininkas. Garaže šių autobusiukų laukia ir trečiasis brolis.

DRAUGAI: Vytenis Ališauskas ir jo "dama", 1963 metais pagaminta „Karman Ghie“. Jie neseniai susidraugavo.

KELIONĖ: Šeduviai Birutė ir Rimantas Daukšai 57-erių ovalalangiu „vabaliuku“ pernai įveikė 4800 kilometrų. Kelionės įspūdžiais pora svaigsta iki šiolei.

AUTOBUSĖLIS: Bronius Gramavičius ir jo „kelioninis“ katinas Bella – abu įsimylėję savo autobusėlį „VW T1“.

JAUNUOLIS: Šiam aštriadančiui „vabaliukui“ neseniai sukako 30 metų. Palyginti su nuo 1939 gaminamais protėviais, šis „VW Kaefer“ dar visai jaunuolis.