Vaikų makaliūzės paverčiamos žaislais

Vai­kų ma­ka­liū­zės pa­ver­čia­mos žais­lais

Bū­si­ma mo­ti­nys­tė šiau­lie­tę Ži­vi­lę Da­ma­šaus­kie­nę įkvė­pė im­tis iki tol ne­ban­dy­tos veik­los – žais­lų kū­ri­mo. At­ra­du­si sa­vy­je glū­din­čius ta­len­tus, mo­te­ris ėmė siū­ti virš kū­di­ko lo­ve­lės ka­ban­čius pe­lė­džiu­kus, var­les ar dramb­lius. Nau­jau­sias jos pro­jek­tas – žais­lai pa­gal vai­kų pie­ši­nius. Net keis­čiau­sios ma­ka­liū­zės po­pie­riu­je virs­ta ap­čiuo­pia­mu vai­ko drau­gu.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Pe­lė­da virš lo­vos

Ran­ko­se Ž. Da­ma­šaus­kie­nė jau lai­ko pu­sės me­tų sa­vo ma­žą­ją mū­zą duk­re­lę Dei­man­tę. Jos var­do ir pa­va­rdės ini­cia­lais pa­va­di­no ir sa­vo dar­bų pus­la­pį so­cia­li­nia­me tink­le – „DD Dream“ (liet. „DD sva­jo­nė").

„Lau­kiau­si, išė­jau mo­ti­nys­tės ato­sto­gų. No­rė­jau, kad vai­kas tu­rė­tų ran­kų dar­bo žais­lą nuo ma­mos. Taip vis­kas pra­si­dė­jo. Esu bai­gu­si pe­da­go­gi­ką, su­si­pa­ži­nu­si su vai­kų psi­cho­lo­gi­ja, gal­būt tai šiek tiek pa­stū­mė­jo. Bet iki tol, kol pa­ti ne­tu­rė­jau vai­kų, po­rei­kio kur­ti jiems ne­bu­vo. Da­bar sma­gu, kai vai­kai džiau­gia­si“, – pra­džią pa­sa­ko­ja Ži­vi­lė.

Pir­ma­sis žais­las bu­vo bal­tas kiš­kis su šir­di­mi, pa­siū­tas iš fil­co me­džia­gos. Šis au­di­nys mo­te­riai pa­si­ro­dė itin pa­trauk­lus kū­ry­bai dėl sa­vo sa­vy­bių: švel­nus, pri­me­nan­tis vel­ti­nį, leng­va for­muo­ti žais­lus, nes iš­kirp­ta for­ma ne­pa­kin­ta.

Ėmu­si do­mė­tis žais­lais, in­ter­ne­te at­ra­do dau­gy­bę idė­jų. Pra­si­dė­jo ka­ban­čių žais­lų, ku­rie su­lau­kė di­de­lio pa­si­se­ki­mo ir po­pu­lia­ru­mo, era. Vi­si Ž. Da­ma­šaus­kie­nės žais­lai – ran­kų dar­bo ir nė­ra nė vie­no vie­no­do. Net po­pu­lia­riuo­sius pe­lė­džiu­kus ji sten­gia­si spal­viš­kai pa­keis­ti, pa­pil­dy­ti ki­to­mis de­ta­lė­mis, kad kiek­vie­nas žais­las bū­tų uni­ka­lus. Siū­ti to­kius pat – neį­do­mu.

„Kiek­vie­nas mū­sų į šį pa­sau­lį atei­na­me vie­nin­te­liai ir uni­ka­lūs. Jū­sų ma­žy­liai bus to­kie vie­nin­te­liai, to­dėl ir pir­mie­ji jų žais­lai tu­ri bū­ti vie­ne­ti­niai“, – įsi­ti­ki­nu­si Ž. Da­ma­šaus­kie­nė.

Sa­vo kur­tiems žais­lams mo­te­ris su­ku­ria ir po ma­žą is­to­ri­ją, kai ku­riems net su­tei­kia var­dą. Pa­vyz­džiui, Kiš­ku­tis Vir­gu­tis vi­sa­da sva­jo­jo tap­ti kos­mo­nau­tu. Jo sva­jo­nė iš­si­pil­dė – da­bar jis gy­ve­na Mė­nu­ly­je. Vis­ką ma­tan­ti Pe­lė­da Gert­rū­da pri­žiū­rės, kad sap­nai bū­tų pa­tys gra­žiau­si, o kiek­vie­na die­na ku­pi­na iš­min­ties – ne vel­tui ji ži­no­ma kaip moks­lo ir iš­min­ties sim­bo­lis.

„Vai­kams gal­būt sma­giau, kad jų žais­lai tu­ri is­to­ri­ją, var­dą“, – šyp­te­li Ži­vi­lė. Virš lo­ve­lės ka­bi­na­mos ne tik pe­lė­dos, bet ir dramb­liu­kai, ave­lės, bi­tės, ka­ti­nė­liai, meš­kiu­kai, kiš­kis, var­lė, lai­ve­lis su žu­vi­mis ir aš­tuon­ko­jais.

Paukš­tis ar po­nis?

Ž. Da­ma­šaus­kie­nė pri­pa­žįs­ta, jog žais­lų pa­gal vai­kų pie­ši­nius idė­ja nė­ra vi­siš­kai nau­ja – jų įgy­ven­din­to­jų ga­li­ma at­ras­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je, ta­čiau Lie­tu­vo­je be­veik nė­ra. Nu­ta­rė pa­ban­dy­ti.

Pas­kel­bu­si kon­kur­są so­cia­li­nia­me tink­le ji su­lau­kė vai­kų tė­ve­lių at­siųs­tų pie­ši­nių, nu­ga­lė­to­jo kū­ri­nį pa­ver­tė žais­lu.

„Rei­kia ne­ma­žai fan­ta­zi­jos pie­ši­ny­je įžiū­rė­ti rea­lią bū­ty­bę. Ne­se­niai at­siun­tė pie­ši­nį, kur ne­la­bai su­pra­tau, kas ten. Aš įsi­vaiz­da­vau, kad ten paukš­tis, o pa­si­ro­do, ten bu­vo po­nis. To­dėl rei­kia vi­suo­met pa­si­tiks­lin­ti, bend­ra­dar­biau­ti, kur­ti kar­tu“, – pa­sa­ko­ja Ž. Da­ma­šaus­kie­nė.

Žais­lų kū­rė­ja svars­to, kad pie­ši­niuo­se iš­kart at­si­sklei­džia vai­ko fan­ta­zi­ja. Vie­nas nu­pie­šia rea­lis­tiš­kiau, tai, ką ma­to, ki­tas imp­ro­vi­zuo­ja. Jos su­kur­tas at­gi­jęs pie­ši­nys bu­vo ke­tur­me­čio pa­vaiz­duo­tas su­žmo­gin­tas mui­las – su ran­ko­mis, ko­jo­mis ir bur­na.

Pa­sak žais­lų kū­rė­jos, ver­čiant vai­ko pie­ši­nį žais­lu svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį ir į de­ta­les, ta­čiau kar­tais ky­la klau­si­mas, ar jas vi­sas rei­kia pa­vaiz­duo­ti, gal­būt šiek tiek pa­keis­ti. Pa­vyz­džiui, ka­ti­nė­lio už­pa­ka­ly­je vai­kas bu­vo nu­pie­šęs juo­dą taš­ke­lį.

„Pa­siū­ti žais­lą ga­li­ma iš bet ko­kio vai­ko pie­ši­nio. Net iš ne­spal­vo­to, nu­pieš­to vien li­ni­jo­mis, ne­bū­ti­nas tiks­lus pie­ši­nys“, – pa­ti­ki­na mo­te­ris. Dau­giau­sia siun­čia­mi 4-9 me­tų vai­kų pie­ši­niai, ta­čiau pa­ts po­pu­lia­riau­sias am­žius apie 6-7 me­tus, ka­da jau aiš­kiai ga­li­ma pa­ma­ty­ti, ką no­rė­ta pa­vaiz­duo­ti.

Atei­ty­je – la­vi­na­mie­ji žais­lai

Ly­giai tiek pat, kiek siu­vi­mas, uži­ma pa­si­ruo­ši­mas – gal­vo­ji­mas kaip žais­lą įgy­ven­din­ti. Prieš siū­da­ma mo­te­ris pir­miau­sia nu­si­brai­žo sche­mą po­pie­riu­je, pa­si­da­ro iš­kar­pas. Tuo­met ima­si for­mų kar­py­mo, siu­vi­mo. Vi­dų už­pil­do spe­cia­lia minkš­ta me­džia­ga, ku­ri ne­su­ke­lia aler­gi­jos.

Žais­lai siu­va­mi ne­di­de­li, apie 25-30 cm aukš­čio, kad vai­kas ga­lė­tų jį leng­vai ap­ka­bin­ti, pa­si­gul­dy­ti į lo­ve­lę.

Ž. Da­ma­šaus­kie­nė džiau­gia­si, jog lie­tu­viai ver­ti­na ran­kų dar­bą – jiems neuž­ten­ka par­duo­tu­vi­nių žais­lų, no­ri­si ran­kų ši­lu­mos, iš­skir­ti­nu­mo. Ji at­krei­pė dė­me­sį, jog dau­ge­ly­je vai­kų žais­lų nau­do­ja­mas plas­ti­kas, nuo barš­ku­čių iki lo­ve­lės, to­dėl fli­co žais­lai kur kas ar­ti­mes­ni.

Pa­na­šiu prin­ci­pu ji kū­rė ir ka­lė­di­nius žais­liu­kus ant eg­lu­tės, ne­di­de­lius žais­liu­kus „ap­sau­gi­nius“ pa­puoš­ti vai­kiš­ką ve­ži­mė­lį.

Žais­lų kū­rė­jos pla­nuo­se – kur­ti mo­ko­muo­sius, la­vi­na­muo­sius žais­lus. Pa­vyz­džiui, kny­gu­tes, mi­ni dar­žą, ku­ria­me ga­li­ma pa­siū­ti dar­žo­ves, jas kiš­ti į tam tik­ras an­gas, so­din­ti ir rau­ti, siū­ti žais­lus pa­de­dan­čius pa­žin­ti skai­čius, rai­des, gy­vū­nus.

„Nie­ka­da sa­vęs la­bai kruopš­čia ne­lai­kiau. Tik­riau­siai tai­ko­mo­sios dai­lės mo­ky­to­ja nu­steb­tų, kad pra­dė­jau siū­ti. Nors mo­kiau­si su­stip­rin­tą dai­lę, tai­ko­mo­ji dai­lė, mez­gi­mai, siu­vi­mai, ma­nęs nie­ka­da ne­trau­kė, ne­tu­rė­da­vau tam kant­ry­bės. Da­bar tik­riau­siai pa­ts or­ga­niz­mas ma­ne pa­ruo­šė, kai ži­nai, kad lau­kie­si, rei­kės kant­ry­bės“, – šyp­te­li Ž. Da­ma­šaus­kie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

ŽAIS­LAI: Bū­si­ma mo­ti­nys­tė šiau­lie­tę Ži­vi­lę Da­ma­šaus­kie­nę įkvė­pė kur­ti vai­kams žais­lus. Kū­ry­bai ji nau­do­ja fil­co me­džia­gą.

PRA­DŽIA: Ži­vi­lė Da­ma­šaus­kie­nė pir­miau­sia no­rė­jo, kad jos vai­kas tu­rė­tų ma­mos ran­kų dar­bo žais­lą.

MEŠ­KI­NAS: Iš fli­co au­di­nio su­kur­tas as­mens sar­gy­bi­nis Meš­ki­nas Ru­do­kas ga­li bū­ti pa­ka­bin­tas ant vai­ko ve­ži­mė­lio, ma­žą­jį ly­dė­ti į vi­sas ke­lio­nes, nu­vai­ky­ti pik­tą­sias jė­gas.

ZUI­KIS: Pir­ma­sis kū­ri­nys – bal­tas Zui­kis su šir­di­mi.

MIE­GAS: Su mie­gu ar vai­ko po­mė­giais su­si­ję žais­lai, ka­bi­na­mi virš kū­di­kio lo­ve­lės.

As­me­ni­nės nuo­tr.

PIE­ŠI­NIAI: Pa­gal vai­kų pie­ši­nius ku­riant žais­lą ten­ka pa­si­telk­ti fan­ta­zi­ją, at­kreip­ti dė­me­sį į de­ta­les, imp­ro­vi­zuo­ti, bend­ra­dar­biau­ti su kū­ri­nio au­to­riaus ma­ma.