Valerijonas: vertingos ne tik šaknelės, bet ir viršūnėlės

Va­le­ri­jo­nas: ver­tin­gos ne tik šak­ne­lės, bet ir vir­šū­nė­lės

Vais­ti­nis va­le­ri­jo­nas – pui­kiai ži­no­ma vais­ta­žo­lė. Va­le­ri­jo­nai var­to­ja­mi įvai­rioms li­goms gy­dy­ti tiek tra­di­ci­nė­je, tiek liau­dies me­di­ci­no­je. Vė­lų ru­de­nį, kol ne­su­ša­lo že­mė, ga­li­ma vais­tams va­le­ri­jo­nų šak­nų iš­si­rau­ti. Va­sa­rą bu­vo ga­li­ma ar­ba­tai ar sau­soms puokš­tėms pri­si­skin­ti va­le­ri­jo­nų žie­dų. Ta­čiau dau­giau­sia va­le­ri­jo­nų ga­lių prieš žie­mą yra su­kaup­ta šak­ny­se.

Is­to­ri­ja

Gar­sus se­no­vės gy­dy­to­jas Dios­ko­ri­das, gy­ve­nęs be­veik prieš du tūks­tan­čius me­tų, tvir­ti­no, kad va­le­ri­jo­no šak­nys su­ge­ba su­val­dy­ti žmo­nių min­tis. Va­le­ri­jo­nai gy­dy­mui bu­vo nau­do­ja­mi Grai­ki­jo­je, Ro­mos im­pe­ri­jo­je.

XVIII am­žiu­je va­le­ri­jo­nai bu­vo la­bai po­pu­lia­rūs Eu­ro­po­je. Lo­ty­niš­kas va­le­ri­jo­no pa­va­di­ni­mas – va­le­ria­na of­fi­ci­na­lis – ki­lęs iš žo­džio va­le­re, ku­ris reiš­kia bū­ti svei­kam.

Lie­tu­viai ir­gi ge­rai ži­no vais­ti­nį va­le­ri­jo­ną, ta­čiau ne vi­si jį va­le­ri­jo­nu va­di­na. Kai ku­riuo­se ra­jo­nuo­se gy­ven­to­jai šį vais­ti­nį au­ga­lą va­di­na bald­ri­jo­lu, bud­ri­jo­nu, karšt­žo­le, ože­liu, ra­za­li­ja, vel­nio barz­da...

Bo­ta­ni­ka

Va­le­ri­jo­nai – dau­gia­me­čiai au­ga­lai. Užau­ga net iki 2 met­rų aukš­čio. Va­le­ri­jo­no stie­bas sta­čias. Ša­ko­tas tik vir­šū­nė­je. La­pai plunks­niš­ki – plunks­niš­kai kar­py­ti ar­ba iš­ti­si­niai. Žie­dai smul­kūs, su­si­tel­kę į skė­čio pa­vi­da­lo ke­kes. Žie­dai kvap­nūs. Jų vai­ni­kė­liai bal­ti, raus­vi ar švel­niai vio­le­ti­niai. Va­le­ri­jo­nai žy­di birželį–liepą. Vai­siai su­bręs­ta liepą–rugpjūtį. Ta­čiau ne dėl žie­dų ar la­pų va­le­ri­jo­nai ver­ti­na­mi. Nors ir la­pai bei žie­dai kai ka­da var­to­ja­mi kaip prie­sko­nis. Ga­li­ma už­si­pli­ky­ti va­le­ri­jo­no žie­dų ar­ba­tos. Ta­čiau svar­biau­sias gy­do­mą­sias ga­lias va­le­ri­jo­nai su­kau­pia šak­ny­se.

Va­le­ri­jo­no šak­nias­tie­bis trum­pas – maž­daug 2 cm il­gio ir to­kio pa­ties sto­rio. Jis gau­siai apau­gęs, net iki 25 cm il­gio, šak­ni­mis.

Va­le­ri­jo­nai mėgs­ta drėg­nas pie­vas, van­dens tel­ki­nių pa­kran­tes, krū­my­nus. Vais­ti­niai va­le­ri­jo­nai gam­to­je au­ga vi­so­je Lie­tu­vo­je, ta­čiau daž­nes­ni ry­ti­nė­je ša­lies da­ly­je.

Ver­tė

Va­le­ri­jo­nų šak­ny­se ir šak­nias­tie­biuo­se su­si­kau­pia daug ete­ri­nių alie­jų. Jų kie­kis pri­klau­so nuo va­le­ri­jo­nų am­žiaus. Vie­nų me­tų va­le­ri­jo­nuo­se alie­jaus bū­na apie 0,4, o dvi­me­čiuo­se – jau apie 0,6 pro­cen­to. Se­nes­nių va­le­ri­jo­nų šak­nys veš­les­nės nei jau­nų. Šak­ny­se ir šak­nias­tie­biuo­se dar yra va­le­ri­jo­nų rūgš­ties, al­ka­loi­dų, gli­ko­zi­dų, rau­gų, krak­mo­lo, alie­jaus ir ki­tų me­džia­gų.

Va­le­ri­jo­nų šak­nys ir šak­nias­tie­biai ka­sa­mi ru­de­nį. Ge­riau­sia – spa­lį, lapk­ri­tį. Ar­ba anks­ti pa­va­sa­rį, kol au­ga­lai ne­pra­dė­jo žel­ti. Nuo iš­kas­tų šak­nų nu­pur­to­mos ir nu­plau­na­mos že­mės. Ta­da šak­nys su šak­nias­tie­biais iki tri­jų pa­rų vy­ti­na­mos pa­vė­sy­je, kad įvyk­tų me­džia­gų fer­men­ta­ci­ja. Tik ža­lia­vą rei­kia sau­go­ti nuo ka­čių ir žiur­kių, nes jas la­bai vi­lio­ja va­le­ri­jo­nų kva­pas. Po fer­men­ta­ci­jos di­des­ni šak­nias­tie­biai su šak­ni­mis per­pjau­na­mi į ke­lias da­lis. Jau­nes­nių va­le­ri­jo­nų šak­nų per­pjau­ti ne­rei­kia – su­džiūs ir neišs­kirs­ty­tos. Šak­nys džio­vi­na­mos ne aukš­tes­nė­je kaip 40 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je. Tei­sin­gai su­džio­vin­tas šak­nis ga­li­ma lai­ky­ti iki 3 me­tų. Rei­ka­lui esant jo­mis svei­ka­tą tai­sy­ti.

Pa­ta­ri­mai

Va­le­ri­jo­nai – veiks­min­gi vais­ti­niai au­ga­lai. Daž­niau­siai va­le­ri­jo­nų pre­pa­ra­tai var­to­ja­mi ner­vų li­goms gy­dy­ti. Jie ra­mi­na, slo­pi­na ner­vi­nę įtam­pą, dirg­lu­mą. Pa­de­da grei­čiau už­mig­ti. Ge­res­nis bū­na mie­gas. Va­le­ri­jo­nai ma­ži­na krau­jo spau­di­mą. Va­le­ri­jo­nų ant­pi­las ar­ba iš­trau­ka pa­de­da nuo skaus­min­gų mė­ne­si­nių, rau­me­nų spaz­mų ir pa­di­dė­ju­sio rau­me­nų to­nu­so.

Vais­ti­nė­se ga­li­ma nu­si­pirk­ti va­le­ri­jo­nų tink­tū­ros. Tik per­spė­ja­ma, kad il­gai var­to­jant vais­ti­nių va­le­ri­jo­nų pre­pa­ra­tus ga­li su­si­da­ry­ti pri­klau­so­my­bė. To­dėl lei­džia­ma va­le­ri­jo­nais be per­trau­kos gy­dy­tis ne il­giau kaip tris mė­ne­sius. Ne­pa­ta­ria­ma va­le­ri­jo­nais gy­dy­tis ser­gant ke­pe­nų li­go­mis.

Bū­na, kad nuo di­de­lių va­le­ri­jo­nų do­zių ga­li pra­dė­ti skau­dė­ti gal­vą, net šir­dies rit­mas su­trik­ti. Yra žmo­nių, ku­rie nuo va­le­ri­jo­nų kva­po ap­svaigs­ta.

Re­cep­tai

Nuo ne­mi­gos. Šaukš­tą džio­vin­tų vais­ti­nio va­le­ri­jo­no šak­nų už­pli­ky­ti stik­li­ne ver­dan­čio van­dens. Po pus­va­lan­džio nu­koš­ti. Ger­ti po treč­da­lį stik­li­nės tris kar­tus per die­ną.

Ra­my­bei. Ga­li­ma ner­vus ap­ra­min­ti, gerk­lės skaus­mą ap­mal­šin­ti vien va­le­ri­jo­nų pa­kvė­pa­vus. Tam iš­džio­vin­ti va­le­ri­jo­nai lai­ko­mi san­da­ria­me in­de. Kai rei­kia, in­das ati­da­ro­mas – įkve­pia­ma va­le­ri­jo­nų la­kių­jų me­džia­gų.

Mie­gui ir krau­jos­pū­džiui. Džio­vin­tas va­le­ri­jo­nų šak­nis rei­kia su­dė­ti į plo­ną me­džia­gi­nį mai­še­lį ir pa­kiš­ti jį po lo­va ar pa­gal­ve. Bus ge­res­nis mie­gas, su­ma­žės krau­jos­pū­dis.

Ne­pai­sant ži­los ir da­bar­ti­nės va­le­ri­jo­nų šlo­vės, rei­kia neuž­mirš­ti, kad ši vais­ta­žo­lė prieš­ta­rin­ga. Ga­li ne tik pa­dė­ti, bet ir pa­kenk­ti. To­dėl ne­rei­kia ak­lai va­le­ri­jo­nais gy­dy­tis – bū­ti­na pa­si­tar­ti su vais­ti­nin­ku ar gy­dy­to­ju.

Parengė Fe­lik­sas GRUNS­KIS

Fe­lik­so Gruns­kio nuo­tr.

VA­LE­RI­JO­NAS ŽY­DI: kvap­nūs au­ga­lo žie­dai su­si­tel­kę skė­čio pa­vi­da­lo ke­kė­se.

VA­LE­RI­JO­NO ŠAK­NYS: jų aro­ma­tas ir veik­lio­sios me­džia­gos dau­ge­lį žmo­nių vei­kia ra­mi­nan­čiai.