Naujausios
Vasaris – pavasario pranašas
Trumpiausias metų mėnuo vasaris – turtingas vardų ir kalendorinių švenčių. Vasarį, senąja lietuvių pasaulėjauta, prasidėdavo pavasario švenčių ciklas, kupinas įvairių apeigų, orų spėjimų, maginių veiksmų, turėjusių nulemti gerą vasaros derlių.
Vasaris turėjo daug vardų
Trumpiausias metų mėnuo vasaris dėl savo permainingo charakterio ir kitų išskirtinių bruožų buvo vadintas koviniu, kovu, pūsiu, pusiniu, pusčiumi, barsukiniu, zuikiakoju. Šį mėnesį dar vadino ir veršiniu, nes šiuo metu karvės veršius veda, ir ešeriniu – ešeriai gerai kimba, ir ragučiu – mešką ir vilką gali į ožio ragą suriesti, ir pridėtiniu – 29-oji diena tai pridedama, tai ne.
Susipynę senojo baltų tikėjimo reliktai ir krikščionybės įvaizdžiai – būdingas lietuvių etninės kultūros reiškinys. Prasidėjęs metų ratas jau pirmąją vasario savaitę atveda mus į Grabnyčias (vasario 2-ąją), Šv. Blažiejų (vasario 3-iąją) ir Šv. Agotą (vasario 5-ąją). Ypač garbintas dievas Perkūnas, žalia augmenija, ugnis. Minėtų dienų apeigos ir tradicijos leidžia įsigyti sakralios atributikos, kuri saugos žmogų ir jo aplinką bei gerovę.
Grabnyčios
Vasario 2-ąją – Grabnyčios arba Žvakinių šventė. Žvakių šventinimas – gyva, sava, svarbi apeiga (tradicija) ir šiandienos tikinčiųjų gyvenime. Žvakių šviesa simbolizuoja patį Jėzų Kristų, „kuris yra šviesa tautoms apšviesti“.
Pašventintą vaškinę žvakę, vadinamą grabnyčia ar grauduline, dar ir šiandien vaikai nešasi eidami pirmosios komunijos, ji deginama prie mirštančiojo, kad vėlei nušviestų kelią į dangų, taipogi šviečia ir per visus mirusiojo paminėjimus bei metines.
Pamaldesni lietuviai grabnyčias dėdavo ir tebededa į avilius ir statomų namų sienas, saugosi nuo perkūnijos, audrų, ligų ir piktų dvasių. Jomis būdavo aprūkomos verbos.
Tądien senovėje būdavo šventinama namų ugnis, aukojama dievaičiui Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, piktos akies ir net ligų. Šiandienos Grabnyčių pamaldose klebonas pašventinęs atsineštas žvakes, kiekvieną tikintįjį palaimina – suteikia sveikatos apsaugą paliesdamas kaklą žvakėmis.
Anksčiau su tokiomis žvakėmis dar būdavo ir buriama. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – gali būti, kad kas nors iš namiškių greitai mirs. Šiandien šie burtai atliekami nebent kaip pramoga ar žaidimas.
Sakoma, kad per Grabnyčias jau pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus. Jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro.
Orų stebėjimas, fiksavimas, spėjimas ir senolių patirčių patikrinimas – bene gyviausias, žinomiausias ir šiandien vyriausiosios kartos labiausiai perduodamas jaunajai kartai praeities reliktas.
Linų diena
Vasario 3-iąją lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadagio šakelės.
Eglė ir kadagys – nuolat žaliuojantis augalas, todėl jis simbolizavo netrukus pavasarį prisikelsiančią gyvybę. Tikėta, kad tokia linų sruoga saugo žmogų nuo nelaimių ir ligų. Sušalus, sruogą vyniodavo ligoniui ant kaklo.
Galima teigti, kad jau prieš daugelį metų mūsų senoliai buvo pastebėję, kiek daug gydomųjų savybių turi linų sėmenys. Pavyzdžiui, sėmenų nuoviras gali pagelbėti sergant skrandžio ligomis (gydo net opaligę), astma, bronchitu, tuberkulioze, plaučių uždegimu. Linų sėmenyse yra daug kalcio, fosforo, kalio, vitaminų C, E , B. Omega-3 rūgštys apsaugo organizmą nuo per didelio cholesterolio kiekio, reguliuoja kraujospūdį.
Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Blažiejaus varduvėmis. Linai pradėti šventinti bažnyčiose. Šiandien Lietuvos kaimuose nebeauginami linai, tad natūralu, kad išnykusios ir senosios šv. Blažiejaus tradicijos, tačiau linų gydomoji galia išnaudojama ir liaudies, ir profesionaliojoje medicinoje.
Lino šventė kasmet vasarą rengiama Kelmės rajone Budraičių kaime.
Duonos diena
Vasario 5-ąją nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdienį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui.
Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų, nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje, kai eini į mišką grybauti ar uogauti).
Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.
Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.
Būtent šios dienos tikėjimai ir tradicijos gyviausi ir nūdienos žmogaus sąmonėje bei vieni gajausių jo gyvenime: vyresnieji mūsų krašto gyventojai ne tik kasmet į bažnyčią nešasi pašventinti duonos riekelę, bet ir pasirūpina, kad jos gabalėlis saugotų jų vaikų ir anūkų namus, dažnas šv. Agotos duonos įdeda ir artimajam, emigruojančiam į užsienį.
Didžiausia Agotos duonelės galia – apsauga nuo gaisro arba gaisro ugnies suvaldymas, numalšinimas. Mūsų krašte yra tikima, kad su duonele galima „išvesti“ gaisro ugnį už kaimo ribų – reikia paimti duonelės gabaliuką į rankas, apeiti gaisravietę ir neatsisukant ramiai išeiti už kaimo į laukus. Tikima, kad tada ugnis nebeišsiplės į šalia esančius kitus statinius.
Daugumą čia paminėtų papročių, tradicijų, tikėjimų randame jau ne kasdienėje patirtyje ir praktikoje, ne vyriausiųjų lūpose, o knygose ir interneto erdvėse.
Iš vienos pusės, liūdna, kad laiko keliuose išbarstėme tokį prasmingą, gražų ir ilgametėmis patirtimis patikrintą tautos pasaulėjautos ir pasaulėvokos pamatą, iš kitos pusės, džiugu, kad dar turime ir gyvų reliktų, kad turime, kur ir kaip juos analizuoti, gaivinti, puoselėti, kad dar esame saviti ir įdomūs sau ir kitiems.
Parengė Jovita LUBIENĖ, etnokultūros mokytoja metodininkė
Redakcijos archyvo nuotr.