Ve­ga­niš­ka­me me­niu ga­li bū­ti ir ce­pe­li­nų

Ve­ga­niš­ka­me me­niu ga­li bū­ti ir ce­pe­li­nų

Traš­kios teš­los „sal­dai­nis“ su to­fu ir špi­na­tais, ka­po­ti po­mi­do­rai su pes­tu skaid­ria­me sul­ti­ny­je, gry­bų pté en crou­te su ka­ra­me­li­zuo­tų svo­gū­nų čat­niu, po­len­ta su smid­rais ir bal­to­jo vy­no pa­da­žu, triu­fe­lių asor­ti. To­kią va­ka­rie­nę de­gus­ta­ci­nia­me va­ka­re Šiau­liuo­se pa­tei­kė ku­li­na­ri­jos stu­di­jas Ang­li­jo­je ir Tai­lan­de bai­gu­si Mo­ni­ka Ti­mai­ty­tė, lyg žu­vis nar­dan­ti ve­ga­niš­ko­je vir­tu­vė­je. Dar prieš dve­jus me­tus mer­gi­na neį­si­vaiz­da­vo sa­vo gy­ve­ni­mo be mė­sos.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ne­kas­die­niš­ka vir­tu­vė

Su Mo­ni­ka po­kal­biui su­si­tin­ka­me prieš de­gus­ta­ci­jos va­ka­rą. Į Šiau­lius ji at­vy­ko pa­kvies­ta ge­ro drau­go „Cask 215“ vir­tu­vės še­fo Gab­rie­liaus Ra­čio.

„No­rė­jo­si at­vež­ti ne­kas­die­niš­ką vir­tu­vę ir pa­ro­dy­ti, kad ga­li­ma pa­ga­min­ti kaž­ką įdo­maus be mė­sos“, – sa­ko M. Ti­mai­ty­tė. Ga­min­da­ma ji vi­sa­da va­do­vau­ja­si prin­ci­pu, kad pa­tie­ka­le tu­ri bū­ti sal­du­mo, rūgš­tu­mo, traš­ku­mo, piu­rė.

Prieš at­va­žiuo­da­ma į Šiau­lius Mo­ni­ka su­lau­kė prie­kaiš­tų: va­žiuo­ji į mė­siš­ką res­to­ra­ną, ku­ria­me net yra mė­sos bran­di­ni­mo spin­ta! Mer­gi­nos tiks­las ki­tas – ne pa­vers­ti žmo­nes ve­ga­nais, bet pa­ro­dy­ti, kad ga­li­ma val­gy­ti ki­taip, įdo­miau.

Kau­ne gi­mu­si, Vil­niu­je užau­gu­si M. Ti­mai­ty­tė ne iš kar­to nu­spren­dė kar­je­rą sie­ti su mais­to ga­my­ba.

„Bai­gu­si mo­kyk­lą bu­vau pa­si­me­tu­si – kaip ir dau­ge­lis jau­ni­mo. Gal­vo­jau apie ma­dos di­zai­ną. Tik vė­liau, po me­tų ar dve­jų, at­ra­dau, kad pa­vyks­ta ga­min­ti, kad tu­riu es­te­ti­kos po­jū­tį, – sa­ko Mo­ni­ka. – Es­te­ti­ka kol kas yra sve­ti­ma ve­ga­niš­kai vir­tu­vei, pa­tie­ka­lai daž­nai bū­na ne­la­bai mie­li akiai. To rei­kia pa­si­mo­ky­ti iš ko­le­gų, ku­rie ga­mi­na iš mė­sos. To­dėl ir esu at­vi­ra bend­ra­dar­biau­ti.“

Kai Mo­ni­ka pra­dė­jo mo­ky­tis pres­ti­ži­nė­je pran­cū­zų ku­li­na­ri­jos mo­kyk­lo­je Le Cor­don Bleu Lon­do­ne, mė­są val­gy­da­vo tris kar­tus per die­ną ir neį­si­vaiz­da­vo, kad ga­li bū­ti ki­taip.

Mi­ty­bos po­ky­čiais su­si­do­mė­jo ieš­ko­da­ma pra­sto mie­go, svei­ka­tos pro­ble­mų prie­žas­čių. Pri­si­dė­jo ir eti­niai da­ly­kai. Mė­sos at­si­sa­kiu­si per vie­ną nak­tį, ne­bes­va­jo­jo apie šaš­ly­kė­lį – ir taip pui­kiai ži­no jo sko­nį.

Iš pra­džių vir­tu­vė­je ki­lo klau­si­mų. Kuo pa­keis­ti kiau­ši­nį? Kuo pa­keis­ti grie­ti­nė­lę? Kuo pa­keis­ti sū­rį? Gal­vo­jo ir ieš­ko­jo spren­di­mų. Pa­vyz­džiui, sū­rį ga­li­ma ga­min­ti iš ana­kar­džių, fer­men­tuo­ti su pro­bio­ti­kais ar­ba mi­so (so­jų) pa­sta. Kiau­ši­nį ga­li­ma pa­keis­ti chia (is­pa­ni­nio ša­la­vi­jo) sėk­lo­mis.

M. Ti­mai­ty­tė at­vi­ra: mė­sos sko­nis jai la­bai pa­tin­ka, vie­nas iš mėgs­ta­miau­sių pa­tie­ka­lų vi­sa­da bu­vo el­nie­nos kar­pa­čas. Ir da­bar į klau­si­mą, ar val­gy­tų mė­są, jei ši bū­tų ga­mi­na­ma la­bo­ra­to­ri­jo­je, ne­dve­jo­da­ma at­sa­ky­tų: „Taip“.

Nau­ju rit­mu M. Ti­mai­ty­tė gy­ve­na dve­jus me­tus. At­si­ra­do dau­giau ener­gi­jos, ge­res­nė nuo­tai­ka. Anks­čiau tin­gė­da­vo spor­tuo­ti, o da­bar ry­tais nu­bė­ga 15 ki­lo­met­rų. Iš­sisp­ren­dė vei­do, svo­rio pro­ble­mos.

„Pa­si­kei­čiau ir kaip žmo­gus. Pa­žįs­ta­mi, ku­riuos su­tin­ku po il­ges­nės per­trau­kos, net neat­pa­žįs­ta.“

Ži­nių įgi­jo Tai­lan­de

Bai­gu­si moks­lus Ang­li­jo­je, M. Ti­mai­ty­tė iš­vy­ko į Tai­lan­dą, kur pu­sę me­tų stu­di­ja­vo gar­saus ame­ri­kie­čių še­fo Matt­hew Ken­ney au­ga­li­nės ku­li­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je.

„Lon­do­ne bu­vo kla­si­ki­nė pran­cū­ziš­ka vir­tu­vė, kur kuo di­des­nis še­fo pil­vas, tuo jis „šust­res­nis“ še­fas. Tai­lan­de vi­si bu­vo su vie­na idė­ja: ve­ga­niz­mo, ža­lia­val­gys­tės. Kiek­vie­nas bend­ruo­me­nės na­rys, o jų bu­vo iš vi­so pa­sau­lio, do­va­no­jo ži­nių.“

Mo­ni­kos ir žy­mio­jo še­fo ap­si­spren­di­mo is­to­ri­ja tu­ri pa­na­šu­mų. Matt­hew Ken­ney taip pat la­bai mė­go mė­są. Val­dė daug res­to­ra­nų. Bet vie­ną die­ną su­pra­to, jog tu­ri svei­ka­tos pro­ble­mų. Už­da­rė vi­sus res­to­ra­nus ir pra­dė­jo veik­lą iš nau­jo, įkur­da­mas ve­ga­niš­ko mais­to res­to­ra­nų im­pe­ri­ją.

M. Ti­mai­ty­tė siū­lo rink­tis ve­ga­niz­mą ne­bū­ti­nai kiek­vie­ną die­ną, o pra­dė­ti nuo vie­no kar­to per sa­vai­tę: „Ne­reiš­kia, kad rei­kia val­gy­ti vien tik sa­lo­tas. Ga­li­ma val­gy­ti ve­ga­niš­ką pael­ją, ri­zo­tą, pi­cas.“

Mer­gi­na at­krei­pė dė­me­sį, kad di­džiuo­siuo­se pre­ky­bos cent­ruo­se jau ne­ky­la pro­ble­mų ap­si­per­kant: yra ir ve­ga­niš­kų sū­rių, net ve­ga­niš­ko par­me­za­no, mė­sos pa­kai­ta­lų, ku­rie la­biau skir­ti pe­rei­na­ma­jam lai­ko­tar­piui, kai dar no­ri­si mė­sos.

Pag­rin­di­nis Mo­ni­kos pa­ta­ri­mas: įsi­klau­sy­ti į sa­ve, į sa­vo or­ga­niz­mą. Ypač da­bar, kai dau­gy­bė mais­to yra per­krau­ta stip­rik­liais, sko­nik­liais, cuk­ru­mi, o na­tū­ra­lus al­kio jaus­mas ta­po iš­kreip­tas, to­dėl val­go­ma ge­ro­kai per daug, per rie­biai, var­to­ja­ma per daug drus­kos.

Pus­ry­čiams Moni­ka be­veik kas­dien iš­ge­ria kok­tei­lį iš 7–9 ba­na­nų. „Vi­siems bū­na šo­kas – 1 000 ka­lo­ri­jų! Pu­sė die­nos nor­mos“, – juo­kia­si liek­na mer­gi­na. Va­ka­rie­nei ren­ka­si dar­žo­ves, ry­žius, avin­žir­nius, lę­šius. Sten­gia­si val­gy­ti iki 18 va­lan­dos – ta­da ge­riau iš­si­mie­ga, pail­si.

Sa­vo vir­tu­vės da­bar neį­si­vaiz­duo­ja be so­jų jo­gur­to ir mais­ti­nių mie­lių. Jų dėl vi­ta­mi­no B12 de­da vi­sur. La­bai svar­bus pro­duk­tas vir­tu­vė­je – ana­kar­džiai, iš jų ga­li­ma ga­min­ti grie­ti­nę, jo­gur­tus, fer­men­tuo­ti sū­rius. Rie­šu­tų ve­ga­niš­ko­je vir­tu­vė­je yra la­bai daug – ypač gur­ma­niš­ko­je.

Mo­ni­ka neat­si­sa­ko ir lie­tu­viš­kos vir­tu­vės. Prieš ke­le­tą die­nų ga­mi­no ve­ga­niš­kus ce­pe­li­nus. „Ga­vo­si su­per!“ – įver­ti­na. Bul­vių teš­la bu­vo ta pa­ti, o įda­rui rin­ko­si gry­bus ir so­jų far­šą. Val­gė su mais­ti­nė­mis mie­lė­mis.

Mo­ni­ka su­tin­ka: ve­ga­nai yra la­bai ar­šūs, at­sto­vau­ja ne­by­liems gy­vū­nams. Ji pir­me­ny­bę pir­miau­sia tei­kia svei­ka­tai, o ta­da – eti­nėms prie­žas­tims.

Mer­gi­na daž­nai jau­čia spau­di­mą iš val­gan­čių­jų mė­są. Kai su­sė­da prie bend­ro sta­lo, už­plūs­ta klau­si­mai: ko­dėl ne­val­gai mė­sos?! Taip už­si­mez­ga ar­gu­men­tų ir kont­rar­gu­men­tų konf­lik­tas. Ypač po­pu­lia­rios pa­ty­čios iš ve­ga­nų in­ter­ne­te. M. Ti­mai­ty­tė jas prii­ma kaip juo­ką. Ir pri­du­ria, kad vi­rė­jų gil­di­jos hu­mo­ro jaus­mas – ki­toks.

Pers­pek­ty­vą ma­to Lie­tu­vo­je

Šiuo me­tu bū­ti vi­rė­ju, sa­ko M. Ti­mai­ty­tė, ta­po pres­ti­žo rei­ka­lu, žmo­nės ro­man­ti­zuo­ja, išaukš­ti­na še­fo vaid­me­nį. Dau­gy­bė jau­nų žmo­nių, pa­si­žiū­rė­ję te­le­vi­zi­jos lai­dų, ne­su­vo­kia, koks iš tie­sų yra vi­rė­jo dar­bas.

Įsi­vaiz­da­vi­mas „pa­dė­lio­siu lėkš­tė­je taš­kiu­kus ir bus la­bai fai­na“ nea­ti­tin­ka rea­ly­bės. „No­riu pa­neig­ti po­sa­kį, kad ge­riau­si vi­rė­jai yra vy­rai. Tie­siog dau­giau vi­rė­jų yra vy­rų, nes tai la­bai sun­kus fi­zi­nis ir psi­cho­lo­gi­nis dar­bas.“

Da­bar­ti­nė M. Ti­mai­ty­tės sva­jo­nė – ati­da­ry­ti sa­vo mai­ti­ni­mo įstai­gą.

Dar būdama Tailande svarstė, ką daryti, nes Lietuvoje nėra daug "rimtesnio pobūdžio" veganiškų kavinių. Žvalgėsi į kaimynines šalis. Ir aptiko garsiausią regione restoraną "Vegan Restoran V" Taline. Jame dirbo keturis mėnesius.

"Pamačiau, kad Estijoje visiškai kitokia kultūra. Restoranas atsidaro 12 valandą, o lauke jau stovi eilė. Stovi ne tik jaunimas, bet įvairiausi žmonės – senjorai, kostiumuoti."
Kai nusprendė grįžti namo, daugybė žmonių klausė: "Tu ką, juokauji? Su tokiu diplomu Lietuvoje?!" Noras grįžti namo nugalėjo.

"Kai baigiau mokslus, sakiau: "Niekada Lietuvoje negyvensiu, nesąmonė, nėra perspektyvų, žmonės nuobodūs." Pagyvenusi ten, supratau, kad vis tiek esi tik emigrantas. Niekur nesijausčiau taip, kaip namie, kaip Vilniuje, kur pažįstu kiekvieną gatvę, kur Gedimino prospektu gali praeiti pirmą valandą nakties ir nesutikti nė vieno žmogaus. Londone to niekada nebūna! Man trūko ramybės, šeimos, draugų, lietuvių kalbos. To paties lietuviško maisto ir cepelinų", – sako M. Timaitytė.

O kaip dėl perspektyvos? "Mes ją padarysime!" – plačiai nusišypso.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Monika Timaitytė, atsisakiusi mėsos, kiaušinių, pieno, atrado tūkstančius galimybių, ką gali sukurti be šių ingredientų.

Monika Timaitytė, kulinarijos paslapčių bagažą sukaupusi Anglijoje, Tailande, Estijoje, su aistra paniro į veganiškos virtuvės atradimus.

Monikos Timaitytės receptas
Naminiai makaronai

Šviežia tešla tiks gaminti raviolius, lazaniją ar klasikinius tagliatelle makaronus. Galima vartoti iškart ar užšaldyti.
Reikės: 300 g miltų, 1 šaukštelio druskos, 80 ml sojų pieno, žiupsnelio ciberžolės, 60 ml aquafaba skysčio (skystis nuo konservuotų avinžirnių), 1 šaukšto alyvuogių aliejaus.

Suberkite sijotus miltus ir druską į dubenį, viduryje padarykite duobelę. Atskirame inde sumaišykite skystį nuo avinžirnių ir ciberžoles. Tai bus jūsų kiaušinio pakaitalas. Supilkite pasigamintą kiaušinio pakaitalą ir sojų pieną į duobelę. Po truputį pirštais maišykite skystį su miltais, kol taps per tirštas, tada minkykite tešlą apie 5 minutes, kol taps vientisa, tačiau šiek tiek lipni.
Apvyniokite plėvele ir palikite šaldytuve 20 minučių. Padalykite makaronų tešlą į smulkesnes dalis. Jei naudojate makaronų mašinėlę: apibarstykite tešlą miltais, prasukite ją pro mašinėlę po vieną kartą nuo 0 iki 8 dydžio, tada praleiskite pro tagliatelle formos priedą. Gausiai apibarstykite miltais, padalykite saujos dydžio porcijomis. Virkite pasūdytame vandenyje 2–3 minutes (100 g makaronų – 1 l vandens) arba užšaldykite šaldymo kameroje.

Jei neturite mašinėlės: apibarstykite tešlą miltais, iškočiokite ją iki milimetro–dviejų plonumo, apie 15 cm pločio ir 30 cm ilgio (kuo ilgesnis stačiakampis, tuo ilgesni bus  makaronai).
Dar kartą gausiai apibarstykite miltais abi puses. Supjaustykite 0,5 centimetro juostelėmis. Virkite pasūdytame vandenyje 2–3 minutes (100 g makaronų – 1 l vandens) arba užšaldykite šaldiklyje.