
Naujausios
Vėl mažėjanti pieno kaina žemaičio ūkininko neišgąsdino
Pieno perdirbėjai ūkininkams vėl mažina kainas už žaliavą. Aiškina, jog krenta pieno riebalų ir pieno miltų kainos. Deja, Lietuvos prekybos centruose 200 gramų sviesto tebekainuoja du eurus – kaip ir kainavę. O pieno žaliavos kainą ūkininkams jau spėta sumažinti 10 procentų.
Didžiausią pieno ūkį Kelmės rajone turintis ir į Lietuvos didžiausių galvijų augintojų dešimtuką patenkantis Laiškalnio kaimo ūkininkas Liudvikas Janušauskas plečia karvių bandą, nes yra įsitikinęs, kad situacija privalo gerėti.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Nenuostolinga kaina – 28 centai
Šiuo metu Laiškalnio kaimo ūkininkas Liudvikas Janušauskas laiko 270 melžiamų karvių. „Žemaitijos pieno“ bendrovei parduoda po šešias tonas pieno žaliavos kasdien. Pastaruosius porą mėnesių perdirbėjai mokėjo po 31 – 32 centus už kilogramą. Dabar kaina jau vėl sumažinta 10 procentų.
„Tikiuosi, jog taip drastiškai pieno kainų šįkart nemažins, kaip buvo sumažintos prieš pusantrų metų, – viliasi ūkininkas. – Mokėdavo po 17 centų. Jeigu ne kompensacijos, būtume bankrutavę. Visi darbai atsidėjo ateičiai, negalėjome investuoti į ūkį. Vos užteko lėšų darbininkų atlyginimams ir pašarams.“
L. Janušauskas skaičiuoja, kad pagal šiandienines pašarų, higienos prekių, atsarginių detalių, paslaugų ir kitų pieno ūkyje reikalingų dalykų kainas bei augančius atlyginimus, kilogramas žaliavos turi kainuoti mažiausiai 28 centus. Jeigu paskutiniaisiais šių metų mėnesiais kainos dar labiau nenukris, metų kainos vidurkis panašus ir bus. Ūkininkas tiki, kad žaliavos kainos daugiau nekris, nes artėja žiema – bus mažiau pieno.
Plės bandą
Pajamas iš pieno ūkio L. Janušauskas viliasi padidinti plėsdamas karvių bandą. Melžiamų karvių skaičių jis ketina padidinti 10 procentų, nes fermose dar yra vietos. Rezervas – savų karvių atsivestos telyčios, dalį telyčių perka iš kitų ūkių.
Prieš dvylika metų pradėjęs ūkininkauti ponas Liudvikas dalį karvių vežėsi ir iš Vokietijos. Dėl geresnių genų ir didesnio produktyvumo. Dalį pirko iš Latvijos pasienio. Dabar produktyvių karvių galima rasti ir Lietuvoje. Jo paties karvės per metus duoda maždaug po devynias tonas pieno.
Be melžiamų karvių ūkininkas laiko ir mėsinių galvijų. Iš viso jo fermose beveik 700 galvijų. Kadangi ganyklų arti nėra, visus juos laiko fermoje. Per metus tokiam skaičiui burnų reikia 4000 tonų kukurūzų, 3000 tonų siloso ir žolės, tūkstančio tonų kombinuotųjų pašarų ir dar daugybės įvairiausių priedų.
Kai gyvuliai gerai šeriami, produktyvumas dėl to, kad laikomi fermoje, nekrenta.
Kukurūzus ūkininkas užsiaugina savo žemėje. Jos turi per 300 hektarų. Ne visa nuosava. Dalį nuomojasi. 130 hektarų plote augina kukurūzus. Jo nuomone, tai pats geriausias pašaras gyvuliams. Gavęs ES paramą pirko kukurūzų nuėmimo kombainą, kainavusį per 700 tūkstančių litų. Jis per sezoną ūkiui uždirba lėšų, nes kukurūzus augina daug ūkininkų, o kombainus turi nedaugelis.
Likę žemės plotai panaudojami ganykloms ir pievoms. Javų pats ūkininkas neaugina. Juos perka iš augalininkystės ūkių.
Ūkiui reikia patikimų žmonių
„Jeigu ūkyje dirbtum pats vienas, nematytum baltos dienos, – apie ūkininko dalią kalba L. Janušauskas. – Turi dalintis krūviu su patikimais žmonėmis. Bet aišku, turi dalintis ir pajamomis.“
L. Janušausko ūkyje dirba 23 darbininkai: melžėjos, šėrikai, fermos vedėjas, mechanizatoriai, zootechnikas, veterinarijos gydytojas, vadybininkas.
Surinkti tiek patikimų žmonių iš vieno nedidelio Laiškalnio kaimelio nebūtų įmanoma. Ūkio darbininkai važinėja iš aplinkinių kaimų, Kelmės. Ūkininkas kaimo daugiabutyje nupirko keletą būstų. Iš toliau atvykę darbininkai atsikelia į Laiškalnį su šeimomis. Apgyvendinami ūkininko butuose.
Kadangi L. Janušauskas tuo, ką uždirba, gali pasidalyti su darbininkais, gali sau leisti gyventi Šiauliuose ir į ūkį važinėti kaip į darbo vietą.
„Taip nusprendžiau tik pradėdamas ūkininkauti, – pasakoja ūkininkas. – Auginu dvi dukras. Žmona Eglė dirba mokytoja. Joms daugiau galimybių ir patogiau gyventi mieste.“
Pats ponas Liudvikas kaimo nesibaido. Kilęs iš kaimo. Šalteniuose baigė mokyklą. Jo tėvai taip pat ūkininkavo.
Pono Liudviko profesija – inžinierius elektrikas. Baigė tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją.
Tačiau pagal specialybę beveik nedirbo. Drauge su broliu Povilu sukūrė verslą, prekiaudavo pašarais. Brolis dar ir ūkininkavo. Iš pradžių Liudvikas ūkininkavo kartu su broliu. Paskui, pardavęs verslą, ir paėmęs paskolą iš banko, perpirko iš pajininkų buvusias kolūkio fermas, nusipirko karvių ir prieš dvylika metų sukūrė gyvulininkystės ūkį. „Kaimas ir ūkis garantuoja gyvenimo stabilumą“, – aiškina savo pasirinkimą.
Broliai pasirinko skirtingas specializacijas. Povilas turi augalininkystės, Liudvikas – gyvulininkystės ūkius.
Nepraranda optimizmo
Karvių pono Liudviko bandoje yra ir juodmargių, ir žalų. Skirtingos jų veislės. Tačiau visos pakankamai produktyvios.
L. Janušauskas susipirko visą pašarų ruošimo techniką. Kasmet ją papildo ir patobulina. Turi viską, kas reikalinga pieno ūkiui. Gal todėl pieno žaliavos kainų svyravimai šio žemaičio neišmuša iš vėžių.
Jis su nostalgija prisimena 2014 metus, kai už kilogramą žaliavos mokėjo po litą ir dvidešimt centų. Tokios kainos skatino ūkininkauti.
Pastaruosius porą metų kainos tik krito ir buvo pasiekusios kritinę ribą. Pienininkystės nuostolius tekdavo dengti pardavus mėsinius galvijus.
Tačiau naikinti ūkį buvo gaila. Investuota tiek jėgų, darbo, pinigų! Nuostolius šiek tiek kompensavo valstybės ir Europos sąjungos parama. Ūkininkas išgyveno. Sulaukė laikų, kai kainos pradėjo kilti. Tačiau geromis, pieno ūkius skatinančiomis kainomis pasidžiaugė vos pusantro mėnesio.
Nepaisant visko, užsispyręs žemaitis nepraranda optimizmo. Negali perdirbėjai taip ilgai bandyti ūkininkų kantrybės. Jau ir taip didelė dalis Lietuvos karvių atsidūrė Lenkijoje arba skerdyklose. Iš ko gyvens perdirbėjai, jeigu neturės žaliavos?
Dalios KARPAVIČIENĖS nuotr.
Ūkininkas Liudvikas Janušauskas sako, jog pastaruoju metu, nors trumpam pieno kainos ir buvo pakilusios, visų metų pajamos iš pieno ūkio vos padengė sąnaudas.
Autorės nuotr.
Fermas didžiausio Kelmės rajone pieno ūkio šeimininkas Liudvikas Janušauskas pirko iš kolūkio pajininkų.