Vėl mažėjanti pieno kaina žemaičio ūkininko neišgąsdino

Vėl ma­žė­jan­ti pie­no kai­na že­mai­čio ūki­nin­ko neiš­gąs­di­no

Pie­no per­dir­bė­jai ūki­nin­kams vėl ma­ži­na kai­nas už ža­lia­vą. Aiš­ki­na, jog kren­ta pie­no rie­ba­lų ir pie­no mil­tų kai­nos. De­ja, Lie­tu­vos pre­ky­bos cent­ruo­se 200 gra­mų svies­to te­be­kai­nuo­ja du eu­rus – kaip ir kai­na­vę. O pie­no ža­lia­vos kai­ną ūki­nin­kams jau spė­ta su­ma­žin­ti 10 pro­cen­tų.

Di­džiau­sią pie­no ūkį Kel­mės ra­jo­ne tu­rin­tis ir į Lie­tu­vos di­džiau­sių gal­vi­jų au­gin­to­jų de­šim­tu­ką pa­ten­kan­tis Laiš­kal­nio kai­mo ūki­nin­kas Liud­vi­kas Ja­nu­šaus­kas ple­čia kar­vių ban­dą, nes yra įsi­ti­ki­nęs, kad si­tua­ci­ja pri­va­lo ge­rė­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­nuos­to­lin­ga kai­na – 28 cen­tai

Šiuo me­tu Laiš­kal­nio kai­mo ūki­nin­kas Liud­vi­kas Ja­nu­šaus­kas lai­ko 270 mel­žia­mų kar­vių. „Že­mai­ti­jos pie­no“ bend­ro­vei par­duo­da po še­šias to­nas pie­no ža­lia­vos kas­dien. Pas­ta­ruo­sius po­rą mė­ne­sių per­dir­bė­jai mo­kė­jo po 31 – 32 cen­tus už ki­log­ra­mą. Da­bar kai­na jau vėl su­ma­žin­ta 10 pro­cen­tų.

„Ti­kiuo­si, jog taip dras­tiš­kai pie­no kai­nų šį­kart ne­ma­žins, kaip bu­vo su­ma­žin­tos prieš pu­sant­rų me­tų, – vi­lia­si ūki­nin­kas. – Mo­kė­da­vo po 17 cen­tų. Jei­gu ne kom­pen­sa­ci­jos, bū­tu­me bank­ru­ta­vę. Vi­si dar­bai at­si­dė­jo atei­čiai, ne­ga­lė­jo­me in­ves­tuo­ti į ūkį. Vos už­te­ko lė­šų dar­bi­nin­kų at­ly­gi­ni­mams ir pa­ša­rams.“

L. Ja­nu­šaus­kas skai­čiuo­ja, kad pa­gal šian­die­ni­nes pa­ša­rų, hi­gie­nos pre­kių, at­sar­gi­nių de­ta­lių, pa­slau­gų ir ki­tų pie­no ūky­je rei­ka­lin­gų da­ly­kų kai­nas bei au­gan­čius at­ly­gi­ni­mus, ki­log­ra­mas ža­lia­vos tu­ri kai­nuo­ti ma­žiau­siai 28 cen­tus. Jei­gu pa­sku­ti­niai­siais šių me­tų mė­ne­siais kai­nos dar la­biau ne­nuk­ris, me­tų kai­nos vi­dur­kis pa­na­šus ir bus. Ūki­nin­kas ti­ki, kad ža­lia­vos kai­nos dau­giau ne­kris, nes ar­tė­ja žie­ma – bus ma­žiau pie­no.

Plės ban­dą

Pa­ja­mas iš pie­no ūkio L. Ja­nu­šaus­kas vi­lia­si pa­di­din­ti plės­da­mas kar­vių ban­dą. Mel­žia­mų kar­vių skai­čių jis ke­ti­na pa­di­din­ti 10 pro­cen­tų, nes fer­mo­se dar yra vie­tos. Re­zer­vas – sa­vų kar­vių at­si­ves­tos te­ly­čios, da­lį te­ly­čių per­ka iš ki­tų ūkių.

Prieš dvy­li­ka me­tų pra­dė­jęs ūki­nin­kau­ti po­nas Liud­vi­kas da­lį kar­vių ve­žė­si ir iš Vo­kie­ti­jos. Dėl ge­res­nių ge­nų ir di­des­nio pro­duk­ty­vu­mo. Da­lį pir­ko iš Lat­vi­jos pa­sie­nio. Da­bar pro­duk­ty­vių kar­vių ga­li­ma ras­ti ir Lie­tu­vo­je. Jo pa­ties kar­vės per me­tus duo­da maž­daug po de­vy­nias to­nas pie­no.

Be mel­žia­mų kar­vių ūki­nin­kas lai­ko ir mė­si­nių gal­vi­jų. Iš vi­so jo fer­mo­se be­veik 700 gal­vi­jų. Ka­dan­gi ga­nyk­lų ar­ti nė­ra, vi­sus juos lai­ko fer­mo­je. Per me­tus to­kiam skai­čiui bur­nų rei­kia 4000 to­nų ku­ku­rū­zų, 3000 to­nų si­lo­so ir žo­lės, tūks­tan­čio to­nų kom­bi­nuo­tų­jų pa­ša­rų ir dar dau­gy­bės įvai­riau­sių prie­dų.

Kai gy­vu­liai ge­rai še­ria­mi, pro­duk­ty­vu­mas dėl to, kad lai­ko­mi fer­mo­je, ne­kren­ta.

Ku­ku­rū­zus ūki­nin­kas už­siau­gi­na sa­vo že­mė­je. Jos tu­ri per 300 hek­ta­rų. Ne vi­sa nuo­sa­va. Da­lį nuo­moja­si. 130 hek­ta­rų plo­te au­gi­na ku­ku­rū­zus. Jo nuo­mo­ne, tai pa­ts ge­riau­sias pa­ša­ras gy­vu­liams. Ga­vęs ES pa­ra­mą pir­ko ku­ku­rū­zų nuė­mi­mo kom­bai­ną, kai­na­vu­sį per 700 tūks­tan­čių li­tų. Jis per se­zo­ną ūkiui už­dir­ba lė­šų, nes ku­ku­rū­zus au­gi­na daug ūki­nin­kų, o kom­bai­nus tu­ri ne­dau­ge­lis.

Li­kę že­mės plo­tai pa­nau­do­ja­mi ga­nyk­loms ir pie­voms. Ja­vų pa­ts ūki­nin­kas neau­gi­na. Juos per­ka iš au­ga­li­nin­kys­tės ūkių.

Ūkiui rei­kia pa­ti­ki­mų žmo­nių

„Jei­gu ūky­je dirb­tum pa­ts vie­nas, ne­ma­ty­tum bal­tos die­nos, – apie ūki­nin­ko da­lią kal­ba L. Ja­nu­šaus­kas. – Tu­ri da­lin­tis krū­viu su pa­ti­ki­mais žmo­nė­mis. Bet aiš­ku, tu­ri da­lin­tis ir pa­ja­mo­mis.“

L. Ja­nu­šaus­ko ūky­je dir­ba 23 dar­bi­nin­kai: mel­žė­jos, šė­ri­kai, fer­mos ve­dė­jas, me­cha­ni­za­to­riai, zoo­tech­ni­kas, ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, va­dy­bi­nin­kas.

Su­rink­ti tiek pa­ti­ki­mų žmo­nių iš vie­no ne­di­de­lio Laiš­kal­nio kai­me­lio ne­bū­tų įma­no­ma. Ūkio dar­bi­nin­kai va­ži­nė­ja iš ap­lin­ki­nių kai­mų, Kel­mės. Ūki­nin­kas kai­mo dau­gia­bu­ty­je nu­pir­ko ke­le­tą būs­tų. Iš to­liau at­vy­kę dar­bi­nin­kai at­si­ke­lia į Laiš­kal­nį su šei­mo­mis. Ap­gy­ven­di­na­mi ūki­nin­ko bu­tuo­se.

Ka­dan­gi L. Ja­nu­šaus­kas tuo, ką už­dir­ba, ga­li pa­si­da­ly­ti su dar­bi­nin­kais, ga­li sau leis­ti gy­ven­ti Šiau­liuo­se ir į ūkį va­ži­nė­ti kaip į dar­bo vie­tą.

„Taip nu­spren­džiau tik pra­dė­da­mas ūki­nin­kau­ti, – pa­sa­ko­ja ūki­nin­kas. – Au­gi­nu dvi duk­ras. Žmo­na Eg­lė dir­ba mo­ky­to­ja. Joms dau­giau ga­li­my­bių ir pa­to­giau gy­ven­ti mies­te.“

Pats po­nas Liud­vi­kas kai­mo ne­si­bai­do. Ki­lęs iš kai­mo. Šal­te­niuo­se bai­gė mo­kyk­lą. Jo tė­vai taip pat ūki­nin­ka­vo.

Po­no Liud­vi­ko profesija – in­ži­nie­rius elekt­ri­kas. Bai­gė tuo­me­ti­nę Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­ją.

Ta­čiau pa­gal spe­cia­ly­bę be­veik ne­dir­bo. Drau­ge su bro­liu Po­vi­lu su­kū­rė vers­lą, pre­kiau­da­vo pa­ša­rais. Bro­lis dar ir ūki­nin­ka­vo. Iš pra­džių Liud­vi­kas ūki­nin­ka­vo kar­tu su bro­liu. Pas­kui, par­da­vęs vers­lą, ir paė­męs pa­sko­lą iš ban­ko, per­pir­ko iš pa­ji­nin­kų bu­vu­sias ko­lū­kio fer­mas, nu­si­pir­ko kar­vių ir prieš dvy­li­ka me­tų su­kū­rė gy­vu­li­nin­kys­tės ūkį. „Kai­mas ir ūkis ga­ran­tuo­ja gy­ve­ni­mo sta­bi­lu­mą“, – aiš­ki­na sa­vo pa­si­rin­ki­mą.

Bro­liai pa­si­rin­ko skir­tin­gas spe­cia­li­za­ci­jas. Po­vi­las tu­ri au­ga­li­nin­kys­tės, Liud­vi­kas – gy­vu­li­nin­kys­tės ūkius.

Nep­ra­ran­da op­ti­miz­mo

Kar­vių po­no Liud­vi­ko ban­do­je yra ir juod­mar­gių, ir ža­lų. Skir­tin­gos jų veis­lės. Ta­čiau vi­sos pa­kan­ka­mai pro­duk­ty­vios.

L. Ja­nu­šaus­kas su­si­pir­ko vi­są pa­ša­rų ruo­ši­mo tech­ni­ką. Kas­met ją pa­pil­do ir pa­to­bu­li­na. Tu­ri vis­ką, kas rei­ka­lin­ga pie­no ūkiui. Gal to­dėl pie­no ža­lia­vos kai­nų svy­ra­vi­mai šio že­mai­čio neiš­mu­ša iš vė­žių.

Jis su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na 2014 me­tus, kai už ki­log­ra­mą ža­lia­vos mo­kė­jo po li­tą ir dvi­de­šimt cen­tų. To­kios kai­nos ska­ti­no ūki­nin­kau­ti.

Pas­ta­ruo­sius po­rą me­tų kai­nos tik kri­to ir bu­vo pa­sie­ku­sios kri­ti­nę ri­bą. Pie­ni­nin­kys­tės nuo­sto­lius tek­da­vo deng­ti par­da­vus mė­si­nius gal­vi­jus.

Ta­čiau nai­kin­ti ūkį bu­vo gai­la. In­ves­tuo­ta tiek jė­gų, dar­bo, pi­ni­gų! Nuos­to­lius šiek tiek kom­pen­sa­vo vals­ty­bės ir Eu­ro­pos są­jun­gos pa­ra­ma. Ūki­nin­kas iš­gy­ve­no. Su­lau­kė lai­kų, kai kai­nos pra­dė­jo kil­ti. Ta­čiau ge­ro­mis, pie­no ūkius ska­ti­nan­čio­mis kai­no­mis pa­si­džiau­gė vos pu­sant­ro mė­ne­sio.

Ne­pai­sant vis­ko, už­si­spy­ręs že­mai­tis ne­pra­ran­da op­ti­miz­mo. Ne­ga­li per­dir­bė­jai taip il­gai ban­dy­ti ūki­nin­kų kant­ry­bės. Jau ir taip di­de­lė da­lis Lie­tu­vos kar­vių at­si­dū­rė Len­ki­jo­je ar­ba sker­dyk­lo­se. Iš ko gy­vens per­dir­bė­jai, jei­gu ne­tu­rės ža­lia­vos?

Da­lios KAR­PA­VI­ČIE­NĖS nuo­tr.

Ūki­nin­kas Liud­vi­kas Ja­nu­šaus­kas sa­ko, jog pa­sta­ruo­ju me­tu, nors trum­pam pie­no kai­nos ir bu­vo pa­ki­lu­sios, vi­sų me­tų pa­ja­mos iš pie­no ūkio vos pa­den­gė są­nau­das.

Au­to­rės nuo­tr.

Fer­mas di­džiau­sio Kel­mės ra­jo­ne pie­no ūkio šei­mi­nin­kas Liud­vi­kas Ja­nu­šaus­kas pir­ko iš ko­lū­kio pa­ji­nin­kų.