Veronikos

Ta­vo gė­lė

Ve­ro­ni­kos

Gied­rius RU­MĖ

Gė­li­nin­kas

Ve­ro­ni­kos (lot. Ve­ro­ni­ka) pri­klau­so ber­vi­di­nių (Scrop­hu­la­ceae) šei­mai. Gen­tis di­džiu­lė – per 300 rū­šių, pa­pli­tu­sių vi­sa­me pa­sau­ly­je; la­biau­siai – Eu­ro­po­je (ypač Vi­dur­že­mio jū­ros re­gio­ne) ir Azi­jo­je. Dau­ge­lis jų vi­sai ne­blo­gai jau­čia­si ir Lie­tu­vo­je. Tu­ri­me net 21 rū­šį, na­tū­ra­liai au­gan­čią mū­sų pie­vo­se. Ne vie­na iš jų yra de­ko­ra­ty­vi, tin­ka­ma au­gin­ti ir ar­čiau na­mų.

Ve­ro­ni­kų gen­tis la­bai įvai­ri. Yra vien­me­čių au­ga­lų, ta­čiau di­du­ma jų – dau­gia­me­tės žo­lės, kar­tais – ne­di­de­li pusk­rū­miai. Stie­bai sta­tūs ar šliau­žian­tys; la­pai pra­žan­gi­niai, kar­tais men­tu­ri­niai, ne­re­tai dan­ty­ti. Žie­dai ne­di­de­li, ke­kės ar var­pos žie­dy­nuo­se. Daž­niau­siai jie mė­ly­ni ar žyd­ri, bet pa­si­tai­ko ir bal­tai ar raus­vai pra­žys­tan­čių for­mų. Yra smul­kių, že­me rėp­lio­jan­čių au­ga­lų, bet kai ku­rios rū­šys, tik­riau­siai ban­dy­da­mos pa­siek­ti dan­gų, iš­styps­ta ir iki pu­sant­ro met­ro.

Pra­dė­ki­me nuo ma­žiau­sių. Siū­li­nės ve­ro­ni­kos (V. fi­li­for­mis) var­das ga­na tiks­lus: jos stie­bai plo­ny­čiai, pri­glu­dę prie že­mės, šliau­žian­tys į vi­sas pu­ses; žy­din­tis au­ga­las vos 3–5 cm ūgio. Žie­dai pa­vie­niai, to­kiam smul­kiam au­ga­lui net stam­bo­ki, išau­gan­tys iš ne­di­de­lių la­pe­lių pa­žas­tė­lių. Žy­di pa­va­sa­rį (balandį–gegužę), la­bai gau­siai ir įspū­din­gai. Į gė­ly­ną ge­riau neį­si­leis­ki­te, nes per­ne­lyg grei­tai plin­ta. Ge­riau pa­so­din­ki­te į pie­vą ar ant šlai­to – neat­si­džiaug­si­te jos žyd­ru pa­va­sa­rio žie­dų ki­li­mė­liu. Tai ti­piš­kas Eu­ro­pos kal­nų pie­vų au­ga­las. Išt­rū­kęs iš gė­ly­nų ir su­lau­kė­jęs, kar­tais Lie­tu­vo­je už­tin­ka­mas ir na­tū­ra­liai au­gan­tis. Vi­siš­kai ne­reik­li rū­šis – pui­kiai jau­čia­si net ir ne­der­lin­go­se že­mė­se. Ge­rai žie­mo­ja, ir tik pli­ki spei­gai ga­li ją pra­žu­dy­ti. Tie­sa, ši ve­ro­ni­ka ir ap­ša­lu­si at­si­gau­na vos iš ke­lių li­ku­sių gy­vų pum­pu­rų.

Guls­čio­ji ve­ro­ni­ka (V. pro­stra­ta) au­ga ir Lie­tu­vos pu­šy­nuo­se. Tie­sa, pas mus ji re­ta. La­biau pa­pli­tu­si Cent­ri­nė­je Eu­ro­po­je, Ma­žo­jo­je Azi­jo­je, Si­bi­re. Ne­žy­din­tys šios ve­ro­ni­kos stie­bai drie­kia­si pa­že­me. Žie­dy­nai – vos 10 cm aukš­čio, gau­siai ap­ki­bę le­li­jiš­kai mė­ly­nais žie­dais (yra ir bal­ta­žie­džių for­mų). Nuos­ta­bus at­ra­di­mas – ‘Aztec Gold’ – ši šliau­žian­čios ve­ro­ni­kos for­ma men­kai žy­di, ta­čiau jos la­pi­ja – ryš­kiai gel­to­nos spal­vos, ne­pa­ža­liuo­jan­ti vi­są ve­ge­ta­ci­jos se­zo­ną! Žy­di ge­gu­žę. Per­žy­dė­ju­sią de­rė­tų smar­kiai ap­kar­py­ti, kad neau­gin­tų sėk­lų ir vėl su­ve­šė­tų. La­biau­siai tin­ka al­pi­na­riu­mams. Gel­ton­la­pę for­mą tin­ka au­gin­ti ir kaip ki­li­mi­nį au­ga­lą. Mėgs­ta drėg­mę, bet ge­rai iš­tve­ria ir il­ges­nes saus­ras. Ge­rai žie­mo­ja ne­deng­ta.

Pap­ras­to­sios ve­ro­ni­kos (V. cha­maed­rys) ne­rei­kia nei sė­ti, nei so­din­ti – kar­tais ji pa­ti ne­kvies­ta iš­dygs­ta dar­že ar prie šiukš­ly­no. Jos pil­na vi­sur: pa­ke­lė­se, pie­vo­se, pa­miš­kė­se, krū­muo­se, miš­ko aikš­te­lė­se, nes ji – pla­čiai pa­pli­tęs vie­ti­nis au­ga­las. Au­ga 10–40 cm aukš­čio (pri­klau­so nuo au­gi­mo są­ly­gų – sau­ses­nė­se vie­to­se ir bergž­des­nė­se dir­vo­se bus kres­nes­nė, šla­pes­nė­se, der­lin­ges­nė­se iš­styps), kiek iš­dri­ku­siais ke­re­liais. Žy­di la­bai gau­siai pa­va­sa­rio pa­bai­go­je. Pui­kus de­ko­ra­ty­vi­nis au­ga­las, no­riai ir ne­sun­kiai au­gi­na­mas na­tū­ra­lis­ti­nio sti­liaus gė­ly­nuo­se. Vi­siš­kai ne­reik­li.

Gen­ci­jo­ni­nė ve­ro­ni­ka (V. gen­tia­noi­des), prie­šin­gai, pri­taps tik ten, kur jos šak­nys nie­kuo­met ne­sto­kos drėg­mės; sau­suo­se gė­ly­nė­liuo­se ji tik skurs. Iki žy­dė­ji­mo šis au­ga­las be­veik ne­pas­te­bi­mas, jos ga­na pla­čių (pa­ly­gin­ti su ki­tų rū­šių) lan­ce­tiš­kų la­pų ro­ze­tės ne­daug te­pa­ky­la nuo že­mės. Ta­čiau atė­jus me­tui pra­žys­ti (bir­že­lio pra­džio­je), pu­rūs var­pos for­mos žie­dy­nai kar­tais pa­sie­kia net 45 cm aukš­tį. Žie­dai stam­bo­ki, iki 1 cm skers­mens, la­bai iš­raiš­kin­gi ir pa­trauk­lūs, žyd­ros spal­vos. Žy­di iki 2–3 sa­vai­čių. Jei pa­kan­ka drėg­mės, ža­liuo­ja iki pat vė­ly­vo ru­dens. Sau­ses­nė­je vie­to­je per­žy­dė­ju­sią daž­niau­siai už­puo­la milt­li­gė, ir au­ga­las tam­pa at­stu­mian­čiai ne­de­ko­ra­ty­vus. Ka­dan­gi ši rū­šis už­mez­ga gau­sias sėk­las, ne­pa­mirš­ki­te nu­pjau­ti per­žy­dė­ju­sius žie­dy­nus. Jei tik pa­kaks drėg­mės, ge­rai augs bet ko­kio­je že­mė­je, sau­lė­to­je vie­to­je. Nors ki­lu­si iš Pie­tų Eu­ro­pos, Lie­tu­vo­je žie­mo­ja be rū­pes­čių. Kar­tais au­gi­na­ma kul­tū­ri­nė šios ve­ro­ni­kos for­ma ‘Variegata’ su bal­tu la­pų kraš­te­liu. Ma­no nuo­mo­ne, na­tū­ra­li, ža­lia­la­pė rū­šis yra gra­žes­nė.

Ge­rai Lie­tu­vo­je au­ga ir ki­ta pie­tie­tė – iš ma­žo­sios Azi­jos at­ke­lia­vu­si V. ar­me­na. Tai ne­di­de­lis 10–15 cm aukš­čio pusk­rū­mis su la­bai siau­rais, spyg­liš­kais la­pe­liais. Ge­gu­žę ar bir­že­lį pra­žys­ta mė­ly­nais žie­dais. Yra raus­va­žie­džių kul­tū­ri­nių for­mų. Šios ve­ro­ni­kos žie­dai ma­lo­naus aro­ma­to. Tin­ka al­pi­na­riu­mams. Jai bū­ti­na šar­mi­nė, gru­bi, bet lai­di dir­va. Vie­na iš ne­dau­ge­lio rū­šių, vi­siš­kai ne­si­bi­jan­ti saus­rų. Ne­daug nuo jos ski­ria­si V. cau­ca­si­ca – gal tik kiek švie­ses­niais žie­dais.

V. aust­ria­ca – veš­li, gau­siai la­puo­ta, il­gai ir aud­rin­gai žy­din­ti ve­ro­ni­kų rū­šis. Žy­din­tys ke­rai iš­tįs­ta iki 30–70 cm aukš­čio. Žie­dai tan­kio­se, gau­sio­se ke­kė­se, ryš­kiai mė­ly­ni. Pla­čiai au­gi­na­ma ‘Knalblaw’ for­ma. Žy­di ge­gu­žę – lie­pą. Pla­čia­la­pė ve­ro­ni­ka (V. teuc­rium) iden­tiš­ka ką tik ap­ra­šy­ta­jai – ski­ria­si tik pa­ste­bi­mai pla­tes­niais, gru­biau dan­ty­tais la­pe­liais. La­bai se­nas de­ko­ra­ty­vi­nis au­ga­las: gė­ly­nuo­se jau nuo še­šio­lik­to­jo am­žiaus pa­bai­gos. Lie­tu­vo­je lai­ko­ma apy­re­te. Prieš po­rą de­šimt­me­čių kai­my­ni­nio ra­jo­no pa­miš­kė­je man te­ko re­gė­ti ne­ma­žą žmo­gaus ran­kų dar ne­pa­lies­tą na­tū­ra­lią jos ko­lo­ni­ją. Pla­čia­la­pė ve­ro­ni­ka daž­niau­siai žy­di mė­ly­nais žie­dais. Ge­ro­kai re­tes­nės švie­ses­nio, žyd­ro­ko at­spal­vio for­mos. Lau­ki­nė­je po­pu­lia­ci­jo­je la­bai ski­ria­si sa­vo ūgiu – nuo 30 iki 70 cm.

La­biau­siai ver­ti­na­mos kom­pak­tiš­kos, neiš­virs­tan­čiais stie­bais for­mos. Var­po­to­ji ve­ro­ni­ka (V. spi­ca­ta) kaip tik to­kia. Tai ga­na daž­nas ir sau­ses­nių Lie­tu­vos pie­vų ar smė­ly­nų au­ga­las. Žy­din­tys ke­re­liai yra 40 cm aukš­čio. La­pai ga­na veš­lūs, sod­riai ža­li, stie­bai sta­tūs, tvir­ti. Žie­dy­nai – il­gos, tan­kios var­pos. Pa­tys žie­dai smul­kūs, bet la­bai gau­sūs. Žy­di nuo bir­že­lio pra­džios, mė­ne­sį ar pu­sant­ro. Lau­ki­nės for­mos re­čiau au­gi­na­mos: se­lek­ci­nin­kai yra su­kū­rę ge­ro­kai de­ko­ra­ty­ves­nių šios rū­šies veis­lių, be­si­ski­rian­čių ūgiu ar žie­dy­nų spal­vo­mis (mė­ly­na, vio­le­ti­nė, bal­ta). Bū­ti­na pa­mi­nė­ti po­pu­lia­rią­ją ‘Rotfuchs’ ryš­kiai raus­vais žie­dy­nais. Var­po­to­ji ve­ro­ni­ka dir­vai ne­reik­li, au­ga pa­pras­čiau­sio­je dar­žo že­mė­je, sau­lė­to­je, tiek drėg­no­je, tiek sau­ses­nė­je vie­to­je. Ge­rai žie­mo­ja.

Ži­lo­ji ve­ro­ni­ka (V. in­ca­na) pa­pli­tu­si Piet­ry­čių Eu­ro­po­je bei Ry­tų Azi­jo­je. Išau­ga iki 20–40 cm. Pa­na­ši į var­po­tą­ją, tik jos la­pe­liai apau­gę tan­kiais pū­ke­liais, to­dėl au­ga­las at­ro­do pilkš­vas. Žy­di lie­pos mė­ne­sį mels­vais žie­dais. Mėgs­ta pu­rias dir­vas ir sau­lę.

Siū­li­nė ve­ro­ni­ka. La­bai gau­siai ir įspū­din­gai žy­di pa­va­sa­rį.

Gen­ci­jo­ni­nė ve­ro­ni­ka pri­taps ir puoš­ni bus tik ten, kur jos šak­nys nie­kuo­met ne­sto­kos drėg­mės.

Pla­čia­la­pė ve­ro­ni­ka se­nas au­ga­las – gė­ly­nuo­se au­gi­na­ma nuo še­šio­lik­to­jo am­žiaus pa­bai­gos.

Gied­riaus Ru­mės nuo­tr.