
Naujausios
Verslininkė apsisprendė parduoti vienintelį viešbutį Joniškyje
Joniškiečiams ir miesto svečiams gerai žinomas vienintelis mieste veikiantis viešbutis „Šiaurės vartai“ – parduodamas. Taip nusprendė jo savininkė Natalija Franckaitienė, apgyvendinimo paslaugų versle besisukanti jau daugiau kaip du dešimtmečius. Moteris sako, kad išgyventi galėtų, tačiau nė vienas vaikas verslo perimti neketina, tad teko žengti naują žingsnį.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Buvo nekoks vaizdelis
Viešbutis „Šiaurės vartai“ miesto centre gyvuoja jau gerą dešimtmetį. Šį apleistą, anuomet nenaudotą pastatą, kuriame ir sovietiniais metais buvo įsikūręs viešbutis, Natalija Franckaitienė įsigijo 2006-aisiais. Aplinka buvo nepavydėtina: pereinamas kiemas, pilnas atliekų, benamių pritemptų šiukšlių. Kitoje gatvės pusėje kaip tik „puikavosi“ neseniai griuvusios Raudonosios sinagogos sienos ir plytų krūvos.
Verslininkė atvirauja girdėjusi visokių kalbų: kaip išsilaikys? ar po metų dvejų metų bankas pastato neatims? kaip moterėlė, be jokių įtakingų giminaičių, išsilaikys?
Užtat dabar aplinka kardinaliai pasikeitė. Nakvynės apsistojusiems keliautojams, miesto svečiams, išėjusiems į balkonus, prieš akis atsiveria restauruotas sinagogų kompleksas, tapęs miesto traukos objektu ir kultūrine erdve, renovuota aikštė, kurioje šiltuoju metų sezonu raminančiai teškena fontano čiurkšlės.
Labiausiai išgyvena dėl darbuotojų
„Išgyventi galima, „kirvis virš galvos nekaba“. Buvo ir sunkesnių periodų. Prieš dvejus metus taip jau atsitiko, kad teko atleisti personalą ir palikti tik du samdomus darbuotojus, neskaičiuojant savęs ir sūnaus Romuko, kuris visada skubėjo padėti. Dabar dirba penki etatiniai personalo darbuotojai ir vienas pagal patentą. Jų ateitis – mano didžiausias skausmas ir pergyvenimas, jeigu iš tikrųjų atsiras pirkėjas, kuris realiai susidomės viešbučiu. Juk esame kaip šeima, labai susigyvenę, vienas kitą paremiame. Nors „Šiaurės vartai“ – viešbutis, atmosfera pas mus labiau kaip svečių namuose: nėra kambarinių, administratoriaus, visi – viešbučio darbuotojai ir daro tai, kas labiausiai reikalinga: tvarko kambarius, paruošia pirtelę ar išverda kavos, – apie darbo pobūdį pasakoja Natalija Franckaitienė. – Iš darbuotojų pati daug ko išmokau, įgavau patirties. Ypač noriu paminėti jau nebedirbančias moteris: Rasą Zubauskaitę, kuri pas mus praleido 7-erius metus ir išvyko gyventi į Vilnių, bei Violetą Ivanauskienę, kurią teko atleisti sudėtingu laikotarpiu.“
Joniškietė sako, kad tada, kai buvo prasta situacija, viešbučio parduoti nekilo minties: kaip tik atsirado jėgų nepasiduoti, dar labiau stengtis, kol atsities. Moteris nė karto neprašė ir savivaldybės paramos: atleisti nuo turto ar žemės mokesčio, nes taip elgtis jai atrodė neoru. Nors būtų paspirtis, nes vien turto mokesčio kasmet į biudžetą įneša 1500 eurų. Už tokią sumą galėtų naujos patalynės nupirkti.
Mintis subrendo greitai
Šįkart mintis parduoti viešbutį subrendo labai greitai. Susirinkę į tėčio 75-erių metų sukaktį ją pasiūlė vaikai, nes nesiruošia verslo perimti. Du sūnūs įsikūrę Airijoje, trečias – Latvijoje, mažiausiasis Romukas kremta ekonomikos mokslus Lietuvos sostinėje ir po paskaitų treniruoja stalo tenisą žaidžiančius vaikus.
„Esu jau senjorė, pensininkė. Jei būtų dukros, o ne sūnūs, gal turėčiau daugiau vilties. Viešbučių verslas, bent jau tokių smulkių, o ne tinklinių, turbūt labiau artimas moterims. Juk neužtenka kraną ar kokį vamzdį pakeisti. Kaip namuose, visus kampelius sužiūriu, svarbi kiekviena detalė: tinkamos užuolaidos, patalynė, gėlių puokštelė. Turime nuolat kambarius atnaujinti, nes, žiūrėk, klientas vyno taurę ant sienos užpylė ar kažkuo ištepė. Dabar tris mėnesius keturis kambarius remontuojame. Jei nori eiti su laiku, privalai pasitempti“, – dėsto savo poziciją verslininkė.
Iš svečių namų tapo viešbučiu
Prieš ketverius metus „Šiaurės vartų“ savininkė nusprendė, kad laikas svečių namų statusą kilstelėti iki trijų žvaigždučių viešbučio kategorijos. Tam reikėjo turėti kavinę, į kurią buvo sudėtos didžiulės investicijos. Vietą paskyrė buvusiame rūsyje. Jame trūko aukščio: kad žmonės galvomis lubų neramstytų, gilino grindis. Tai, ką iškasė, kibirais tąsė lauk. Reikėjo viską sutvarkyti iš pagrindų.
Rezultatas malonus akiai: jauki nedidelė erdvė, kurioje vyrauja ramios žemės spalvos, o svarbiausia – skanus, gausus, gražiai patiektas maistas. Kavinukė turėjo populiarumą ir tarp miestelėnų, ne tik viešbučio klientų, daugelis ateidavo pavalgyti iš aplinkinių darboviečių. Tačiau norint patenkinti visų poreikius, būtų reikėję priimti daugiau virtuvės darbuotojų, nes niekada negalėjai žinoti, kiek žmonių ateis, kiek patiekalų porcijų reikės. Tad po poros metų kavinė grįžo tik prie savo klientų aptarnavimo.
Prižiūrės bitutes
Per 20 metų klientų reikalavimai irgi pasikeitė. Jei kadaise užtekdavo vieno dušo penkiems kambariams, tai dabar žmonės nori visuose, kad ir dviviečiuose kambariuose, gyventi po vieną. „Kambarioko“ jau niekam nereikia.
Natalija Franckaitienė sako nedideliame Joniškyje konkurencijos nejaučianti. Pačiame mieste daugiau viešbučių nėra, tačiau aplink jį galima rasti nemažai nakvynės vietų. Žmonės pasirenka: kas nori miesto aplinkos, o kas – gamtos, ir patys verslininkai, jei didesnės grupės atvyksta, tarpusavyje klientais pasidalina.
Jeigu vis dėlto viešbutį artimiausiu metu pavyks parduoti, verslininkė žada atsidėti bitučių priežiūrai. Per daugelį metų ši sritis, kurios specialybę Natalija turi įgijusi, tapo apleista. Dabar ji turi 40 tuščių avilių ir tik kelias bičių šeimas, tad veiklos užteks.
„Mano prosenelis buvo bitininkas. Pati mokomąjį bityną turėjau Joniškio žemės ūkio mokykloje. Svajojau veisti bičių motinėles. Galbūt to ir reikės imtis“, – atvirauja N. Franckaitienė.
Autorės nuotr.
Viešbučio savininkė Natalija Franckaitienė sako, kad „kirvis virš galvos nekaba“, bet parduoti verslą pastūmėjo vaikai.
„Šiaurės vartai“ – vienintelis viešbutis Joniškio mieste, ir savininkė pasiryžo jį parduoti.