
Naujausios
Veterinarijos gydytojas prisiduria ūkininkaudamas
Kelmės rajone, Katiliškės kaime gyvenantis veterinarijos gydytojas Kęstutis Levickis apžiūrėjo ir gydė Kražiuose vienai nakčiai apsistojusių vokiečių, keliavusių per Lietuvą vežimais, arklius.
Gydyti gyvulių jis važinėja ir į kitas seniūnijas, siekia net Raseinių rajoną. Bet vien iš veterinarijos gydytojo darbo, kai kaimuose mažėja gyvulių, pragyventi būtų sunku. Gelbsti iš tėvų perimtas ūkis. Gimtinės trauka namo parveda penktąją Levickių kartą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Čia per amžius gyveno Levickių Levickiai“
Pokalbiui skirtos veterinarijos gydytojo ir ūkininko Kęstučio Levickio minutės – suskaičiuotos. Kai turi dvigubus įsipareigojimus, darbas darbą veja. Gyvenimas – amžinas lėkimas. Tačiau ponas Kęstutis nesigaili savo pasirinkimo. Nuo vaikystės svajojo tapti gydytoju.
Baigęs vidurinę mokyklą suprato, jog studijuoti medicinos gali ir neįstoti, todėl pasirinko veterinarijos gydytojo specialybę, o po studijų – gyvenimą kaime.
Šalia tėvų namų, stovinčių beveik ant Kražantės kranto, su žmona Irena pasistatė savo namą. „Katiliškėje per amžius gyveno Levickių Levickiai, – pasakoja ponas Kęstutis. – Mano tėvas savo senelių sodybos vietoje pasistatė savo namus. Aš negrioviau tėvų sodybos. Palikau kaip prisiminimą. Be to, pastatai reikalingi ūkinei veiklai.“
Prieš trejus metus į Katiliškę sugrįžo ir vyriausias Levickių sūnus Mindaugas, baigęs mokslus Veterinarijos akademijoje, įgijęs magistro laipsnį ir studijavęs rezidentūroje. Gydytojo darbu ir ūkio reikalais dabar rūpinasi dviese.
„Sūnus geriau išmano apie šiuolaikinę techniką, aš jam perduodu gyvenimišką ir ūkininkavimo patirtį. Ūkininkaudamas pats turi būti ir traktorininkas, ir suvirintojas, ir elektrikas, ir gydytojas. Gerai, kai yra padėjėjas. Samdome tik vieną darbininką“, – apie savo kasdienybę pasakoja K. Levickis.
Sukūrė kompaktišką ir tvarkingą ūkį
Šiemet „Metų ūkio“ konkurse Levickiai pelnė antrąją vietą.
Puikiai sutvarkyta, žalumoje ir gėlynuose skendinti Irenos ir Kęstučio Levickių sodyba iš tolo traukia akį.
Tvarkingas ir jų ūkis. Nauja ferma, kurios statybai ūkininkas samdė tik mūrininką. Fermos vidų įsirengė pats su sūnumi Mindaugu. Tvarkingos siloso tranšėjos. Visa reikalinga žemės dirbimo ir šienavimo technika.
Nepirko tik kombaino. Kad išlaikytų kombainą, turėtų važinėti kulti kitiems. O ponas Kęstutis turi važiuoti gydyti. Neapsimokėtų, nes patys sėja tik 15 hektarų plote. Javų tiek, kiek reikia gyvuliams. Kita žemė skiriama pievoms ir ganykloms. Katiliškėse ir aplinkiniuose kaimuose žemė smėlinga, nenaši, kalvota. Tinka tik gyvulininkystei.
Ūkininkai deklaravo 73,71 hektaro žemės. Jų plotai apima Katiliškės, Šeškinės ir kitus aplinkinius kaimus.
Laiko 77 galvijus. 33 iš jų melžiamos karvės. Kasdien „Sakelos“ bendrovei Levickiai parduoda po 650 –700 kilogramų pieno žaliavos. Bendrovė moka po 25 centus už kilogramą.
Šiemet karvių produktyvumas buvo mažesnis. Dėl sausros karves į ganyklas išleido tik liepos mėnesį, kai atžėlė atolas. Baiminosi, kad žolės neužteks žiemos sezonui, todėl pirmiausia prisiruošė pašarų, paskui ganyklas atidavė karvėms.
Daugiau žemės nusipirkti aplink Katiliškę dabar nėra šansų. Anksčiau didelių plotų nesigviešė. Manė, jog pragyvens iš veterinarijos gydytojo praktikos.
Ūkininkavo jo tėvas. Iš pradžių susigrąžino 16,5 hektaro nuosavybės. Paskui po truputį plėtė plotus. Ponas Kęstutis tėvo ūkį perėmė tik 2006 metais. Žemė tuomet jau buvo gerokai pabrangusi. Dabar tose vietose prašo 3–3,5 tūkstančio eurų už hektarą. Levickiai turi 50 hektarų nuosavos, kitą žemę nuomojasi.
Šiemet dėl sausros žemė nelepino ir dideliais derliais. Vasariniai miežiai ir avižos išdegė – prikūlė tik po 2–2,5 tonos iš hektaro.
Mažėja gyvulių, mažėja darbo
Kai per Lietuvą vežimais su taikos misija traukę vokiečiai apsistojo Kražiuose, ponas Kęstutis buvo pakviestas apžiūrėti jų arklius. Po to važiavo jų gydyti ir į Kurtuvėnus, kur keliauninkai buvo apsistoję ilgesniam laikui. Arkliams nustatė raumenų uždegimą ir viršutinių kvėpavimo takų uždegimą.
Priešepizotines priemones veterinarijos gydytojai atlieka pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos paskirstytas teritorijas. Gydyti gali važiuoti visur, kur tik pakviečia.
K. Levickis kartais kviečiamas į kitus rajonus, tačiau sako, jog vien iš veterinarijos gydytojo praktikos dabar pragyventi būtų sudėtinga. Mažėja gyvulių. Stambėja ūkiai.
„Anksčiau kiekvienoje kaimo sodyboje laikė kiaulių, avių, karvių, net arklį. Dabar kiaulių drastiškai mažėja. Tuoj teks įrašyti į Raudonąją knygą. Kitų gyvulių daugelis kaime nelaiko. Senieji gyventojai nepajėgia, jauni labiau linkę gyventi iš pašalpų“, – sako 35 metus veterinarijos gydytoju dirbantis K. Levickis.
Veterinarijos gydytojo darbas nėra lengvas. Turi nuvažiuoti didelius atstumus. Kaimuose kai kur sudėtinga privažiuoti. Ūkiniai gyvuliai – stambūs. Reikia daug fizinių jėgų.
O gyvuliai serga. Dabar siekiama kuo didesnio jų produktyvumo. Pavyzdžiui, kasmet duodama daug pieno karvė greitai nusilpsta. Susilpnėjus imunitetui, kimba įvairiausios ligos. Prasideda įvairūs uždegimai.
Vis mažiau veterinarijos studijas baigusių jaunų žmonių važiuoja dirbti į kaimą. Lieka miestuose. Ten įkuria gyvūnų klinikas. Gydo smulkius gyvūnėlius. Niekur nereikia važiuoti. Gyvūnų šeimininkai patys juos atveža. Be to, ir mokėti už gydymą pasiruošę daugiau, nes miestuose geriau uždirba.
Autorės nuotr.
Į gimtinę sugrįžęs Kęstutis Levickis 35 metus dirba veterinarijos gydytoju ir 12 metų ūkininkauja.
Maisto technologės specialybę įgijusi Irena Levickienė sumaniai panaudoja viską, ką gauna iš žemės ūkio. Moteris gydančiam ir ūkininkaujančiam vyrui Kęstučiui padeda sutvarkyti ir organizacinių reikalų.
Ūkininkas išsaugojo ir išpuošė savo tėvų sodybą.