Naujausios
Vilkiko vairuotojai nebaisūs jokie keliai
Šiaulietė Sandra Vileikytė vilkiką vairuoja trejus metus. Daugybę Europos Sąjungos šalių išmaišiusi 29 metų moteris sako, kad nė vienas ankstesnis darbas jai neteikė tiek daug dvasinės ir finansinės nepriklausomybės, kaip krovinių pervežimo.
Sandra skatina moteris, mėgstančias vairuoti, ryžtis vilkiko vairuotojos darbui.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Pirmas kartas
S. Vileikytės pasirinkimą lėmė susiklosčiusios aplinkybės. Darbo Šiauliuose rasti vis nesisekė, o vyrui, ilgamečiam vilkiko vairuotojui, sėdėti ant kaklo Sandra nenorėjo. Tad vyro idėja su juo vairuoti vilkiką moteriai pasirodė ganėtinai patraukliu šansu pagerinti dvi mažametes auginančios šeimos finansus.
Įgijus teisę vairuoti pirmieji reisai prie apie 40 tonų sveriančio vilkiko su šaldytuvu vairo moteriai nepasirodė labai patrauklūs: kankino, kaip dabar sako jau patyrusi vairuotoja, baisi baimė, o kiekvienoje sankryžoje tykojo grėsmės.
Iššūkiu moteris dabar vadina ir savo mamos globai paliktų dukrų ilgesį.
„Važiuodama ant kelių laikydavau skudurėlį smarkiai prakaituojantiems delnams valytis. Net neatsimenu, į kokią šalį pirmiausia važiavau, akyse tik kelias ir įtampa“, – sako šiaulietė, prisipažindama begales kartų dvejojusi savo pasirinkimu ir norėjusi viską mesti.
Dabar juokiasi: gerai, kad tada sulaikė gyvenimo draugas – visų darbo kelionių po Europą porininkas, mokytojas, patarėjas ir pagalbininkas, iš pradžių Sandrai leisdavęs vilkiką vairuoti tik geriausiais keliais, atlikdavęs parkavimosi ir krovinio perdavimo darbus.
Šiaulietė atsimena – maždaug metus nesiryžo stumtis prie rampos, galop apsisprendė: kokia ji vairuotoja, jei visko daryti negali pati. Pirmus kartus, kol prisistūmė, vyras sukandęs dantis žiūrėjo. Dabar rampa Sandrai – tik zuikio dainos.
„Turiu gerą vyrą – nekritikuoja. Tik kartą perspėjo, kad į sankryžą išlindau atseit ne vietoj. Tada pasišiaušiau: tu man eismo taisyklių neaiškink!", – apie vairuotojos karjeros pradžią kalba Sandra.
Po trejų metų darbo prie vairo moteris lenkia pirštus, kokias šalis spėjo pamatyti – Ispanija, Didžioji Britanija, Vokietija, Suomija, Čekija, Portugalija, Italija... Priskaičiuoja daugiau nei dešimtį.
Į kelią
Sandra ir Kęstas vilkiką pakaitomis vairuoja vidutiniškai septynias savaites, per jas nuvažiuodami apie 40 tūkstančių kilometrų. Paskui kelios savaitės Šiauliuose, su dukromis, ir vėl – į kelią.
Vilkiko kabina tapusi poros namais: kai vienas vairuoja, kitas ilsisi. Paskui pasikeičiama vietomis – poilsis priklauso antrajam. Ūkio darbais taip pat pasidalijo: ji gamina valgį, jis plauna indus ir t. t.
Ar neatsibosta vienam kitam, savaičių savaites praleisdami mažoje vilkiko kabinoje?
„Kai labai vienas nuo kito pavargstame, žinome, kaip pasiilgti: aš nusisuku į dešinę, o jis – į kairę. Žiūrime per skirtingus langus“, – šmaikštauja Sandra. Anot jos, juk netrenksi vilkiko durimis ir neišeisi nežinoma kryptimi, tad tylomis tenka palaukti, kol atslūgs pyktis.
S. Vileikytė sako nejaučianti skirtumo, kokį automobilį jai vairuoti – vilkiką ar lengvąjį.
„Tik po „furos“, kai atsisėdu į „lengvikę“, jaučiuosi, kaip sėdėdama lenktyniniame automobilyje – kažkur beveik ant asfalto“, – sako moteris.
Grįžus namo po ilgo buvimo mažoje erdvėje buto kambariai, sako ji, atrodo tarsi pokylių salės.
Nemoteriška – tik iš pirmo žvilgsnio
„Tik nereikia sakyti, kad tai vyriškas darbas. Ar tampyti paletes, maišus su bulvėmis prekybos centre 12 valandų per parą lengviau ir moteriškiau, nei sėdėti prie „furos“ vairo?“ – šiandien S. Vileikytė savo pasirinkimo teisingumu net nedvejoja.
Ji įsitikinusi, kad ne fizinė jėga vilkiko vairuotojo darbe yra svarbiausia – dirbant su priekaba-šaldytuvu tentavimosi, diržų tvirtinimo reikalai neaktualūs – privažiuoji prie rampos, atidarai šaldytuvo duris, ir viskas. O ir vilkiko padangos juk ne kasdien sproginėja.
Svarbiausia vilkiko vairuotojo darbe, įsitikinusi Sandra, ištvermė – ilga kelionė toli nuo namų, krovinių perdavimo laukimas, kiti vilkikų vairuotojams atmintinai pažįstami dvasiniai išmėginimai.
Kas pasakys, kad moterys nėra ištvermingos, galinčios pakelti ir įtampą, ir stresą?
Nepaisant to, jog laiko save vairuotoja, lygiaverte su vyrais, komentarų S. Vileikytė išgirsta visokių. Kad ir tokių, kaip užuojauta „tam vyrui, kuris važiuoja su savo žmona“.
„Manau, gal jų žmonos tokios blogos, kad jie kitą vyrą užjaučia?“ – šypsosi Sandra.
Dėl vaikų ir Lietuvos
Kalėdos, vaikų gimtadieniai, rugsėjo 1-oji – Sandrai šventas laikas, kuriuo ji žūtbūt stengiasi būti namuose.
Žinoma, jai kaskart iš naujo gaila skirtis su savo dukromis ir tenka save įtikinėti, kad išvažiuoja į darbą.
„Plaunu indus vieną dieną ir galvoju: mes kelyje ir kelyje, o ar aš kada savo dukrų paklausiau, gal joms geriau būtų, jei aš dirbčiau po 12 valandų kokioje nors parduotuvėje už minimumą, arba stovėčiau darbo biržoje ir gaučiau 350 litų, tačiau būčiau namuose?“ – svarsto Sandra.
Dešimtmetė dukra moteriai nedvejodama atsakė norinti, kad viskas liktų, kaip yra dabar.
S. Vileikytė žino, kad taip yra geriausia, nes pakankamai uždirbant nebereikia, kaip anksčiau, sukti galvą, kaip pigiau prasimaitinti, už ką vaikams nupirkti vadovėlį ar basutes, kaip susimokėti mokesčius.
Prieš trejus metus firmoje S. Vileikytė buvo vienintelė vairuotoja moteris. Dabar čia dirba jau 22 vairuotojos.
„Darbas man patinka, dirbu su noru ir tikrai nesakau „ui... ir vėl į darbą“. Raginu moteris, kurios kirba noru vairuoti, pagaliau ryžtis“, – užtikrintai sako Sandra.
Ji sako širdimi niekada neišvažiuojanti iš Lietuvos – kaskart kirtusi sieną žino: jau grįžo namo, pas vaikus!
Vairuotojos užrašai
„Šalis matau dažniausiai per langą. Jei iškrovimas savaitgalį, galima pasivaikščioti mieste. Kelionės metu geriausia nakvoti degalinėje, kur yra dušas.
Ne prie "dūšios" Italija, patinka važiuoti į Ispaniją, joje geri, platūs keliai.
Čekai nešneka nei angliškai, nei rusiškai. Atseit nešneka iš principo, laiko save arčiau Vokietijos, todėl jei klaustum vokiškai – atsakytų.
Prancūzai taip pat nekalba angliškai – tik sava kalba.
Lenkijos keliai intensyviai remontuojami.
Kelionės Vokietijos keliais gali net neplanuoti, nes dienomis čia ištisi kelio remontai. Prancūzijoje keliai remontuojami tik naktimis, todėl galima važiuoti skersai ir išilgai be jokio sustojimo.
Vokietijoje vadinamieji autobanai lengviesiems automobiliams – nemokami, todėl visi lenda į juos, apsunkindami vilkikų judėjimą. O Prancūzijoje visiems automobiliams keliai yra mokami, todėl lengvieji automobiliai važiuoja labiau nacionalinės reikšmės keliais, atsilaisvindami greitkelius.
Ispanijoje būtina saugotis nusikaltėlių: dieną svilinant karščiui, kai reikia ilsėtis, langų neatsidarysi, o patartina dar ir duris užsandarinti, nes pro plyšius gali būti pripurkšta dujų. Nusikaltėliai palaukia, kol vairuotojai užmigdomi, tada įlipa į kabiną, susirenka kuro korteles, telefonus, kompiuterius. Vienas dujų užmigdytas vairuotojas atsibudęs rado suvalgytus „Karvutės“ saldainius ir išmėtytus jų popieriukus.
Kuro vagysčių pasitaiko visose šalyse – Ispanijoje, Vokietijoje ir visur kitur.
Vokietijoje vakarais degalinių aikštelės sausakimšos. Jei su savo burzgiančiu šaldytuvu atsistotum ne vietoje, gali nutikti taip, kad kitų vilkikų vairuotojai, keršydami už ramybę drumsčiantį burzgimą, paslapčiomis išjungs šaldytuvą – nuostoliai garantuoti.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VAIRAS: Vilkikas šiaulietei Sandrai Vileikytei atstoja namus. „Jei galima tiesiog sėdėti už vairo, kam lenkti nugarą?“, – juokiasi moteris, čia pat prisipažindama, kad streso bei įtampos vis tik pasitaiko ir jos darbe.
MOKYKLA: Sandra Vileikytė ir po trejų metų prie vilkiko vairo sako vis dar mokosi vairavimo meno: kaip akimirksniu išvystyti greitį, kaip ekonomiškiau vairuoti su kroviniu ir be jo ir t.t.