Naujausios
Visų amatų meistras
Junkiluose (Kelmės raj.) gyvenantis Jonas Černauskas – savo kaime pats reikalingiausias žmogus. Nors Jono kojos jau daug metų sužalotos, tačiau jo rankos ir protas viską gali. Moterys jam neša sutaisyti prakiurusius puodus, vyrai prašo iš nereikalin gų maišų pasiūti brezentą uždengti priekabą. Anksčiau jis darydavo kubilus, iš skardos pagamindavo kibirus ir šutintuvus, darė arkliams pakinktus, o krepšių nupynęs gal kokį tūkstantį, nes pina juos nuo vaikystės.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šeimininkės pas Černauskus neša puodus
Junkiliškiai sako, jog be Jono Černausko šiandien neįsivaizduoja savo gyvenimo. Šeimininkės Jonui neša užtaisyti prakiurusius puodus. Nauji aliumininiai – brangūs. Parduotuvėse kokių dešimties ar dvylikos litrų talpos puodas kainuoja pusšimtį litų. Iš kur kaimo žmogui tokius pinigus paimti? Neša Jonui – šis užlopo skyles. Metalinių puodų kiaurymes užkiša stora aliuminine viela, paskui užkniedija. Emaliuotų skyles užlituoja. Ir naudoja šeimininkės tą patį puodą dar kelerius metus.
Junkiliškės moterys paprašo, kad Jonas padarytų peilį. Geležtę jis daro iš gaterinio pjūklo metalo. Kai pjūklai atšimpa, juos išmeta, o Jonas savo amatui panaudoja. Peilio kotą meistras išdrožia iš ievos arba beržo.
Deficito laikais J.Černauskas kaimynams gelbėjo darydamas kibirus ir šutintuvus. Juos lankstydavo iš storos skardos, per siūles sulituodavo, kad nebėgtų vanduo. Šutintuvai ir kibirai būdavo tvirtesni už pirktinius. Černauskų šeimai jie dar ir šiandien tarnauja.
Tikriausia, kiekviena Junkilų kaimo šeimininkė turi Jono darytą skustuką bulvėms. Juos darydavo iš nerūdijančio plieno, kurio rasdavo senose neautomatinėse skalbyklėse.
O kiek kauptukų junkiliškiams yra prištampavęs, auksarankis sako nė neatsimintų. „Dirbau kolūkio kalvėje. Tik pavasaris – didžiausias kauptukų poreikis. Juos su kitu kalviu Zigmu Jašinskiu štampuodavom iš dvitraukio pjūklo metalo. Tuomet nė žingsnio negalėjai žengti be kauptuko. Žmonėms ir savi daržai, ir kolūkio uždėtas normas ravėti.“
Darydavo Jonas ir dideles tarkas gyvuliams burokus tarkuoti.
Šiuo metu ūkininkai prašo Jono pasiūti brezentą uždengti priekabai. Brezentus siuva iš maišų nuo trąšų.
Krepšius pradėjo pinti dar neidamas į mokyklą
Savo sodybėlėje Junkilų kaime Jonas Černauskas ir šiuo metu turi netoli šimto krepšių. Mažų ir didelių, vaikams pažaisti. Daugiausia jų iš vielos. Vaikiški krepšiukai iš plonų, blizgančių vėlyčių, kurias rado nenaudojamoje skalbyklėje.
O per visą savo gyvenimą Jonas sako nupynęs daugiau kaip tūkstantį krepšių. Juos pradėjo pinti dar neidamas į mokyklą. Jono tėvą pokaryje nušovė. Ketverių metukų liko našlaitis jis ir sesuo. Mama atliko ir moteriškus, ir vyriškus darbus. Iš vytelių pindavo krepšius. Jonukas nusižiūrėjo, kaip mama daro, ir pats pradėjo krepšius pinti. Veždavo į Užvenčio turgų parduoti, kad kokį rublį prasimanytų.
Anksčiau rudenį ir pavasarį krepšius labai pirkdavo. Dabar jau bulves kasa su kombainais. Krepšiai mažiau reikalingi. Nebent grybams ir uogoms. Todėl Jonas pina juos lengvesnius, mažesnius.
Auksines rankas paveldėjo iš tėvo
Mitrias rankas Jonas, matyt, paveldėjo iš tėvo, apie kurį žino tik iš pasakojimų. Tėvas buvo rimorius. Darydavo arkliams pakinktus. Turėjo gražias kumeles. Joms padarė įspūdingus pakinktus su blizgučiais ir žaržolais. Arklius kiti sodiečiai skolindavosi per vestuves vežti jaunuosius ar vestuvininkus.
Užaugęs Jonas rado dar išlikusius tėvo darytus puošnius pakinktus. Pasižiūrėjo kaip padaryti – ir pats pamėgino. Taip ir jis tapo rimorium. Padarydavo pakinktus ne tik savo arkliams, bet ir kaimynų. Pakinktus Jonas darydavo iš diržų nuo transporterių ir nurašytų gaisrinių žarnų.
Sau buvo pasidaręs vežimą bei roges. Kai dirbo kolūkio kalvėje, remontuodavo kombainus, sunkvežimius ir traktorius, ištekindavo trūkstamas detales.
Jono Černausko tėvas, taip pat Jonas, statydavo medinius namus. Vieną pastatė Grubliaučyznos kaime. Mama, sužinojusi, kad tą trobą šeimininkai parduoda, nupirko kaip vyro ir vaikų tėvo atsiminimą. Iš pradžių ten gyveno, kai kėlė iš melioracijos, ir trobą parsivežė į Junkilus.
Tuomet Jonas jau buvo vedęs žmoną Oną. Jiedu du, be niekieno pagalbos trobą apmūrijo. Jonas mūrijo, Ona maišė skiedinį ir padavinėjo plytas. „Vaikai mažuleliai, o aš košę maišau atsistojusi, „ – nelengvas statybas mena Ona.
O dar ir vidų įrengti reikėjo, krosnį pastatyti. Bet Jonui, atrodo, ir čia nieko sudėtingo. „Svarbiausia teisingai išvedžioti „liuktus“, – sako Jonas, sumūrijęs krosnis daugelyje Junkilų kolūkio pastatytų daugiabučių ir vienbučių.
Nuo kubilo iki virvės ir batų
Jaunystėje Jonas yra padaręs ne vieną kubilą. „Nieko nėr, – paklaustas apie šio amato paslaptis, sako. – Reikia tik lentų, metalo juostos, obliaus ir varstoto.“
Varstotą Jonui atidavė vienas giminaitis, kitus įrankius įsigijo pats. Anksčiau, kol madinga buvo mėsą susūdyti, o po to išrūkyti, ne vieną kubilą yra padaręs sau ir kaimynams.
Moka junkiliškis ir staliaus darbus. Pasidarydavo duris ir kitokių prie ūkio reikalingų dalykų.
Kai nuo sunkesnių darbų pavargsta, J.Černauskas atsisėda ir veja virves iš špagato nuo šieno ritinių. Išeina gražios virvės. Tinka vesti ar supančioti gyvuliui.
„Sėdžiu ir bovijuos,“ – apie savo kasdienybę, pripildytą vis kitokių darbų pasakoja Jonas.
Jam ir tinka tie darbai, kuriuos gali daryti sėdėdamas. Mat, griaunant kalvę kojas auksarankiui sužalojo nuo karo metų likęs sprogmuo. Nuo to laiko jam reikia specialios avalynės. Batus pastaruosius keturiasdešimt metų Jonas pasisiuva pats. „Seną batą išardžiau, pasidariau iškarpą,“ – pasakoja ir batsiuvio amato išmokęs Jonas. Paima senų batų padą, prisiuva iš medžiagos iškirptą bato formą, į vidų įdeda kailį nuo senų kailinių. Nuolatos turi apie dešimt porų batų, kiekvienam gyvenimo atvejui ir pasikeitimui, jei avimi batai sušlampa.
Jonas – Jono sūnus, Jono tėvas ir Jono senelis
Iš tėvo J.Černauskas paveldėjo ne tik auksines rankas, bet ir vardą. Tėvas taip pat buvo Jonas. Tęsdamas šią tradiciją junkiliškis savo vyriausiąjį sūnų taip pat pavadino Jonu. Krikštatėviu jam pakvietė taip pat Joną.
Vyriausias sūnus Jonas augina penkis vaikus. Vienas jo sūnų – taip pat Jonas. Jonuko seneliai iš mamos pusės – Jonas ir Janina.
Autorės nuotr.
MEISTRAS: Visų amatų meistras Jonas Černauskas pats pasidaro viską, ko reikia buityje. Pasisiuva sau net batus, nes krautuvinių negalėtų nešioti.
PAGALBA: Siuvant tokio dydžio brezentą uždengti traktoriaus priekabą kartais prireikia ir žmonos Onos pagalbos.
SPALVOS: Jonas Černauskas pina visokio dydžio krepšius. Mažus anūkėliams ir kitiems vaikams skirtus krepšelius stengiasi nupinti kuo spalvingesnius.
TVIRTUMAS: Tvirti Jono padaryti peiliai labai tinka kaimui.