Naujausios
Žalia oazė dvelkia ramybe
Zitos ir Vido Buivydų sodyba šiemet pripažinta gražiausia Kuršėnuose. Bet ji nemirga įvairiaspalvėmis gėlėmis. Žvelgi į įvairiausius medelius, krūmus ir jauti, kaip jie, gal ne kartą sodinti bei perkelti, apsistojo šeimininkų kiekvienam gerai apgalvotoje vietoje. Čia jais ir rūpinamasi.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Gėlių nedaug
„Sodyboje gėlių nedaug. Aš daugiau kūriau sodybą, kad kuo mažiau būtų darbo ir būtų gražu. Pas mane – tujos, eglutė, pušaitė, yra kadagių. Daugiau žalumos. Mėgstu, kai žalia ir žiemą, ir vasarą“, – apie savo ir vyro susikurtą jaukumo salelę Vyturių gatvėje kalba Zita Buivydienė.
„Atsibodo žemę bedirbti“, – pritardamas žmonai, juokauja Vidas Buivydas.
Juk su gėlėmis – kiek būtų rūpestėlių: vis ravėk ir ravėk. Bet rūpesčių, rūpinantis aplinka, netrūksta ir dabar. Tik dabar viskas atrodo esą atidžiai numatytose vietose. Medeliai, krūmai. Ir gėlės ryškiu raudoniu traukia akį gal kaip tik todėl, kad jų nedaug ir jos pasodintos aiškiai matomoje vietoje, jokių kitų augalėlių neužgožiamos.
Pakalnėje susodinti kardeliai. Pora gvazdikėlių žydi. Kai kurių gėlių žiedai jau suformuoti, bet dar nežydi. Azalijos jau žydėjo labai gražiai. Kaip ir rododendras. O rudenį bus gražu, kai astros sužys.
Visą laiką savo spalvą visai sodybai dažniausiai, atrodo, teikia vis kokios nors gėlės. „Bet gėlės sužydo, nubiro, savaitė, kita – ir viskas. O čia visą laiką žaliuoja“, – savosios aplinkos tvarkymo kryptį primena Vidas.
Viena eglaitė pasodinta jau maždaug prieš aštuoniolika metų. Kita – atkreipianti žvilgsnį tuo, kad nesimato mums įprastos viršūnės. Ji, anot Z. Buivydienės, „auga iš viršaus į apačią“.
Riešutmedis – besiraitančiomis šakomis. Jo lapeliai atrodo ligos paliesti. Bet taip tik atrodo.
O čia – verkianti pušis. Šeimininkė sako, jog tai – labai įdomi dekoratyvinių pušaičių rūšis. Kodėl verkianti? Šios pušaitės yra susidarę balti sakai, todėl atrodo, kad ji nuolat verkia. Kai atvažiuoja pažįstami, kitąkart spėlioja, jog pušaitė tikriausiai serga. Ši spėlionė tuoj pat paneigiama.
Akuototoji pušis yra ilgaamžis, lėtai augantis medis, dar vadinama verkiančia pušimi: augalo spygliai pasipuošę baltomis „ašarėlėmis“.
Sodybos pakraštyje – juosta neaukštų tujų. Jomis poilsiui skirta zona atskirta nuo daržo. Daržovėms likęs nedidelis žemės plotas.
Nuolat vyksta permainos
Krūmeliai, medeliai įsigyti turguose, medelynuose – kur tik pasitaikė, kur kas patiko. Ir ne tik tai, kas auga dabar. Begyvenant kinta sodybos šeimininkų požiūris į tai, kaip ji turėtų atrodytų – keičiasi ir medeliai bei augalai.
Gluosnis pasodintas tik pernai. Šioje vietoje augo visai kas kita – išrovė. Nebepatiko.
Tujos nugelto. Tarpus iškarpė ir pasodino gluosniuką. Dabar jis iš tolo atrodo, lyg kerotų iš vieno kamieno, nors yra du.
Geltonai žydėjęs pupmedis nebepatiko – išrovė. Kažkada prie tujų buvo susodintos blindės, bet tujos ėmė raitytis, džiūti. Buivydai atsisakė ir blindžių.
Turėjo ir alpinariumą. Išardė, nes, būdavo, išeina jo ravėti – užtrunka trejetą valandų.
Taigi, neatrodo, kad Buivydai, rūpindamiesi aplinka, ją gražindami, gyventų be rūpesčių. Nors jie, abu dirbantys savoje bendrovėje, laiko stokoja, bet randa jo triūsti ir savame kieme. Tai išduoda ir prie namo padėta plastikinė žarna.
Laistymo sistema išvedžiota po žeme, ji įjungiama toje vietoje, kurioje stokoja drėgmės, bet vandens čiurkšlė iš purkštukų ne visur pasiekia.Tenka panaudoti ir plastikinę žarną.
Po krūmokšniais bei šalia jų paklojo geotekstilės plėvelės ir užpylė smulkių akmenukų. Z. Buivydienė sako, kad mažiau būtų darbo: „Reikia ravėt ir ravėt. Kiek, žmogus, gali ravėt?“. Dabar gražiai atrodo. Kai lyja – akmenukai sušlampa ir pakeičia spalvą.
Kaip ir aplink kelis medelius sudėti maumedžio žievės gabaliukai – plotelį saugo nuo žolės, o vandens užpylus arba lyjant – paraudonuoja. Maumedžio rastų turėjo – nužievino. Pravertė ir sodyboje.
Tik su skruzdėlėmis žolyne šiemet tenka smarkiai kovoti – žemę kauburėliais iškilnoja. Veterinarijos vaistinėje nusipirko miltelių, skirtų skruzdėlėms ir kitokiems vabzdžiams naikinti, bet tai dar nepadeda.
Pradžia – prieš dešimt metų
Šiame name Buivydai pradėjo gyventi 1992 metais. Penkiolikos arų sklypas, taip pat ir gatvės pusėje, buvo dirbamas. Bulvių laukas plytėjo iki pat gyvenamojo namo kampo.
Iki pat ūkinio pastato galo kerojo obelys. Kieme stovėjo šiltnamis.
Laikui bėgant šeimininkai pradėjo galvoti, kad vis dėlto reikia tvarkytis, kad gražiau būtų. Tuo labiau, kad daržovių yra parduotuvėse, turguje – ne taip, kaip jų dar gerai menamais tarybiniais laikais. Tad kam tiek auginti, vargti?
Vaikai augo, pradėjo kilnoti sparnus, išėjo kiekvienas savo keliais. O jiems vieniems – ar daug čia reikia?
Pertvarka sodyboje prasidėjo prieš dešimt metų. Visur pasėjo žolyną, pasodino tujas ir visa kita. Pasidarė plotą patiems vaikščioti ir anūkams lakstyti.
Plotelis skirtas šviežių daržovių, uogų užsiauginti. Čia auga avietės, šilauogės, gervuogės, serbentai, kelios obelys, vyšnia.
Daržą nuo viso žaliojo ploto ketinama atskirti tvora. Bet tai bus vėliau.
Autoriaus nuotr.
ŠEIMININKAI: Maždaug prieš dešimt metų Zitos ir Vido Buivydų sodyboje ėmė mažėti daržui skirtas plotas bet daugėti žolyno bei įvairių dekoratyvinių medelių ir krūmų.
ĮDOMYBĖ: Ne vienas, pamatęs akuotąją pušį, dar vadinamą verkiančiąja, dėl jos išvaizdos teiraujasi: ar tik ji neserga?
EGLĖ: Zita Buivydienė sako, kad ši eglaitė auga iš viršaus į apačią.
KAIMYNYSTĖ: Šalia daugybės dekoratyvinių krūmokšnių ryškiai švyti viena kita gėlė.
APSAUGA: Po krūmais, medeliais nereikia ieškoti žolių – nuo jų apsaugo akmenukai.
KAMPELIS: Yra kur pailsėti, pasisupti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
TVORA: Poilsiui skirtą plotą nuo daržo skiria tujos.
ŽVILGSNIS: Gera pažvelgti į tai, kas jau padaryta, drauge pamąstyti, kas galėtų atrodyti gražiau.