Naujausios
„Žmogus, kaip ir arklys, sutvertas darbui“
Taip sako Kelmės rajone, Petkiškių kaime, gyvenanti Ona Aldona Bėčienė. Įžengusi į devintąjį dešimtmetį moteris dar ūkininkauja, vairuoja automobilį. Pusė keturių ryto prasidedančios dienos vargus nuplauna šaltu dušu ir džiaugiasi, kad jai niekas neskauda. Galėtų neūkininkauti. „Bet ką veikčiau?“ – klausia moteris.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kukli sena sodyba su mūriniais pastatais. Po kiemą krypuoja pulkas ančių. Šnypštimu pasitinka žąsų būrys. Tik pabaidytos įleidžia į trobą. Rytas. O šeimininkė jau triūsia prie viryklės. Troškina daržoves pietų sriubai.
Tvarte jau seniausiai apsiliuobė. Pieną išsivežė Pakražančio kooperatyvas.
Devintą savo gyvenimo dešimtmetį jau pradėjusi Ona Aldona Bėčienė galėtų būti puikus pavyzdys jauniems, nieko nedirbantiems tik iš pašalpų gyvenantiems žmonėms.
Ji dar laiko 13 karvių, parduoda pieną. Veterinarijos felčerės specialybę turinti moteris sako, jog išgyventų ir iš pensijos. Bet ūkis – tai jos užsiėmimas.
Ponia Aldona įsitikinusi, jog žmogus, kaip ir arklys, sutvertas darbui. Dėl to, kad nuolatos juda, moters manymu, puiki jos sveikata. „Man nieko neskauda. Dukros kartais turi mažiau sveikatos negu aš.“
Pamelžusi trylika karvių ir paruošusi pieną ūkininkė sako išsimaudanti po šaltu dušu. Šaltas vanduo suteikia stiprybės ir aktyvumo visai dienai.
Dvidešimt metų rytais bėgdavo maudytis į netoliese vingiuojančią Kražantę. Vasarą nuplaukdavo po kelis šimtus metrų, o žiemą, įlindusi į šaltą vandenį, padarydavo po penkis pritūpimus ir bėgdavo namo per pievas.
Pro šalį važiuojančių mašinų vairuotojai kartais sukiodavę pirštą aplink smilkinį. Tačiau ponia Aldona nelinkusi paisyti, ką kiti apie ją mano.
Apskritai, nemėgsta po kaimą vaikščioti ir „gavendų“ klausytis. Yra prasmingesnių dalykų. Jei turi minutėlę laisvo laiko, rašo dienoraštį, skaito laikraščius ir knygas, pažiūri įdomesnę televizijos laidą.
Ūkininkė kilusi iš Pakruojo krašto. Mokyklą baigė Latvijos pasienyje esančiame Lauksodžio bažnytkaimyje. Pusė klasės buvo latviukų. Baigusi veterinarijos felčerės mokslus, dirbo Gruzdžiuose.
Prieš 42 metus su vyru Pranu persikėlė į Petkiškes, dirbo kolūkyje. Kai kolūkis iširo, įsigijo 37 hektarus žemės ir pradėjo ūkininkauti.
Jau penkeri metai, kai ponios Aldonos vyras iškeliavo Anapilin. Su juo išgyveno 55 metus. Nelengva buvo apsiprasti su vienatve. Tačiau stipri moteris nenuleido rankų. Neatsisakė ūkio.
„Gyvuliai man įaugę į kraują. Tai ne tik darbas, pajamų šaltinis, bet ir pomėgis,“ – pasakoja ūkininkė.
O. A. Bėčienės ūkis nuo seno garsėja labai pieningomis karvėmis. Prieš devynerius metus jos karvė Juodikė buvo rekordininkė – per laktacijos periodą davė 11 114 litrų pieno.
Ponia Aldona laiko tik labai pieningas karves. Šiuo metu trys jos karvutės jau atsivedusios. Pati pieningiausia Lapė. Ją tenka melžti tris kartus per dieną. Duoda 55 litrus pieno. Pernai tiek pat po apsiveršiavimo duodavo karvė Margutė. Kitų dviejų pienas taip pat vos telpa į milžtuvę. Kasdien duoda po 40 litrų.
Pieningiausios O. A. Bėčienės bandoje yra Holšteinų veislės karvės. Jos – stambios, didelės, ūgiu aukštesnės už žmogų. Tačiau ne visa banda šios veislės. Ūkininkė laiko ir paprastų lietuviškų juodmargių karvių.
Gerai prižiūrimos ir jos duoda daug pieno. Ponia Aldona jas šeria netradiciniais pašarais. Šieno duoda labai nedaug. Praėjusią vasarą nė nešienavo. Nupirko penkiolika supresuotų rulonų.
Kiekvieną savaitę ūkininkė prie automobilio prisikabina priekabą ir važiuoja į Šiaulius. Iš „Gubernijos“ alaus daryklos parsiveža toną salyklojų. Tai geras pašaras jos karvutėms.
Dar ūkininkė savo gyvuliams perka nekondicinių morkų, burokėlių, bulvių. Tai irgi labai naudingas pašaras jos gyvuliams.
Ketina pirkti dar vieną pieningą karvę. Jeigu parduotų po 300 litrų pieno, kooperatyvas, kuriam jį parduoda, mokėtų už litrą bazinio pieno vienu centu daugiau – po 16 euro centų.
Iš vaflių kepyklos taip pat perka atliekų. Jomis lesina paukščius.
Aštuoniasdešimtmetė pati iki šiol vairuoja automobilį. Prieš 45 metus gavo vairuotojo pažymėjimą.
Nors visą dieną tenka praleisti ant kojų, Aldona sako ir vakare parėjusi iš tvarto nejaučianti jokio nuovargio. Miegoti eina tik 23 valandą. Dieną pamiegoti pokaičio taip pat netraukia.
„Gal nuo vaikystės užsigrūdinau? – svarsto. – Tėvelis per karą žuvo. Augom tik su mama. Reikėjo sunkiai dirbti, kad išsilaikytume. Bet žmogus, matyt, kaip arklys darbui sutvertas. Jeigu pagulėčiau kokias tris dienas, turbūt susirgčiau. Gal ir iš viso daugiau iš lovos nepasikelčiau...
Tik kai su vyru abu dirbome kolūkyje, nesinorėjo apie darbą nė šnekėti. Jis zootechnikas, aš veterinorė. Parėjusi namo sakydavau: „Praneli, tik nebešnekėkime apie kolchozą.“
Aldona ir Pranas Bėčiai užaugino tris dukras. Turi septynis anūkus ir proanūkių. Vyriausioji dukra Egidija jau penkeri metai gyvena Anglijoje.
Viktorija, pagal studentų mainų programą išvykusi į Ameriką taip ir liko Teksaso valstijoje. Ten ištekėjo. Proanūkis Gabrielius jau nebekalba lietuviškai.
Dukra Živilė su šeima gyvena Kulautuvoje. Jos sūnus Karolis – Kauno muzikinio teatro solistas.
Abi vyresnės ponios Aldonos dukros baigė veterinarijos akademiją – sekė tėvų pėdomis. Tačiau ūkininkauti ėmėsi tik jauniausioji dukra Adrija, gyvenanti tame pačiame kaime kaip ir mama. Adrijos šeima augina tris sūnus. Vienas jau savarankiškas – dirba užsienyje.
„Labai myliu dukrų šeimas ir anūkus. Smagu, kai vasarą suvažiuoja į kaimą. Anūkai visi tokie linksmi – daininkai, muzikantai. Nuo dainų ir muzikos kiemas skleidžiasi,“ – džiaugiasi moteris.
Autorės nuotr.
GYVYBĖ: Ūkininkės Onos Aldonos Bėčienės kiemas – pilnas gyvybės.
DARBAS: Sunkus, bet džiaugsmą teikiantis darbas neįrėžė gilių raukšlių į aštuoniasdešimtmetės Onos Aldonos Bėčienės veidą.
TURTAS: Ona Aldona Bėčienė, laikydama karvių bandą, nesiekia didelių turtų. Jos buitis – kukli, bet ją tenkina. Moteris paprasčiausiai, turi kuo rūpintis ir kam atiduoti savo meilę. O gyvuliai jai visą gyvenimą buvo mieli.
KIBIRĖLIAI: Šiuos kibirėlius Ona Aldona Bėčienė ankstų rytą ir vakare pripildo savo karvučių pienu.