Žolelės, pasaulio rožiniai ir žąsies plunksna

Žo­le­lės, pa­sau­lio ro­ži­niai ir žą­sies plunks­na

Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­ro gi­dė-va­dy­bi­nin­kė Rū­ta Kren­cie­nė į baž­ny­čią, vie­nuo­ly­ną už­su­kan­tiems lan­ky­to­jams siū­lo ori­gi­na­lias edu­ka­ci­nes pro­gra­mas.

Vie­na, su­si­ju­si su vais­ti­nė­mis žo­le­lė­mis, ku­rias kaž­ka­da yra au­gi­nę ir vie­nuo­liai, ki­ta – su pa­sau­lio ro­ži­niais, dar ki­ta – su se­no­vi­niais raš­tais, ra­šy­tais žą­sies plunks­na.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Rū­tų ne­pa­žįs­ta net kai­my­nai

Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­ras įsi­kū­ręs iš­skir­ti­nė­je vie­to­je – vie­nuo­ly­ne, ša­lia baž­ny­čios. To­dėl ir edu­ka­ci­nės pro­gra­mos tu­ri bū­ti ati­tin­ka­mos, pri­de­rin­tos prie sak­ra­lios vie­tos, ne to­kios, kaip, pa­vyz­džiui, bu­vu­sia­me dva­re ar re­gio­ni­nia­me par­ke. Taip tvir­ti­no gi­dė-va­dy­bi­nin­kė Rū­ta Kren­cie­nė.

Ty­tu­vė­nų vie­nuo­ly­nas yra tu­rė­jęs so­dą ir so­di­nin­ką. Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­ro dar­buo­to­jai pa­leng­va įren­gi­nė­ja her­bu­la­riu­mus, pa­na­šius į vie­nuo­lių. Lys­vė­se au­gi­na­mos prie­sko­ni­nės žo­le­lės: mė­tos, su­kat­žo­lės.

„Man bu­vo keis­ta, kad iš Lat­vi­jos at­vy­kę lan­ky­to­jai ne­pa­žįs­ta rū­tų. Šių, na­cio­na­li­niais va­di­na­mų au­ga­lų, ne­ži­no ir daž­nas už­sie­nie­tis. Žmo­nes ste­bi­na rū­tų ža­lu­mas, bet ne ma­žiau – stip­rus kva­pas“, – pa­sa­ko­jo R. Kren­cie­nė.

Edu­ka­ci­nė pro­gra­ma „Trys Die­vo do­va­nos ir ki­ti kva­pai“, pa­sak gi­dės-va­dy­bi­nin­kės, suint­ri­guo­ja jau sa­vo pa­va­di­ni­mu.

„Vi­si klau­sia, kas tos trys Die­vo do­va­nos. La­bai nu­stem­ba, kai pa­sa­kau, jog tai dil­gė­lės, var­na­lė­šos ir garš­vos, Ty­tu­vė­nuo­se va­di­na­mos višt­ko­jais. Iš šių au­ga­lų iš­džio­vin­tų ir su­mal­tų šak­nų ga­li­ma iš­si­kep­ti duo­ną. Se­no­vė­je, per sun­kius lai­kus, žmo­nės taip ir da­ry­da­vo, no­rė­da­mi iš­gy­ven­ti. Be­je, į duo­nos teš­lą ga­li­ma dė­ti su­džio­vin­tą, su­smul­kin­tą var­pu­tį“, – pa­sa­ko­jo Rū­ta Kren­cie­nė.

Lan­ky­to­jai su­pa­žin­di­na­mi su įvai­rių au­ga­lų – mė­tų, šei­va­me­džio, čiob­re­lio, pu­šų pum­pu­rų, ser­ben­tų, ber­žų la­pų – kva­pais. La­bai ska­ni ir kva­pi, pa­sak gi­dės-va­dy­bi­nin­kės, yra šei­va­me­džio, čiob­re­lio ir pu­šų pum­pu­rų ar­ba­ta. Į li­ni­nio au­dek­lo ga­ba­liu­ką ga­li­ma įdė­ti ne­di­de­lį ak­me­nu­ką, mėgs­ta­mo kva­po džio­vin­tų žo­le­lių, su­riš­ti ir nau­do­ti kaip pa­ka­bu­ką.

„Vie­nuo­ly­nas be kny­gų – kaip ka­riuo­me­nė be gink­lų“

Po­pu­lia­ri edu­ka­ci­nė pro­gra­ma „Vie­nuo­ly­nas be kny­gų – kaip ka­riuo­me­nė be gink­lų“, ku­rio­je ga­li­ma su­si­pa­žin­ti su se­nais vie­nuo­ly­no lei­di­niais, kny­gų skir­tu­kais. Ant skir­tu­kų žą­sies plunks­na ra­šo­mos mįs­lės.

R. Kren­cie­nė ro­dė ar­chy­vi­nius lei­di­nius, ir­gi ra­šy­tus žą­sies plunks­na. Tarp uni­ka­lių raš­tų – vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus dik­tuo­ti laiš­kai, XVIII am­žių sie­kian­tys vie­nuo­ly­no do­ku­men­tai.

„Iš vie­no žą­sies spar­no ra­šy­ti tin­ka­mos tik ke­tu­rios plunks­nos. Bet mes ra­šo­me vi­so­mis. Aš ren­ku ir ka­la­ku­tų, ir gand­rų plunks­nas. O gal kas au­gi­na žą­sis ir plunks­nos jiems ne­rei­ka­lin­gos? Gal ga­lė­tų pa­do­va­no­ti“, – sa­kė Rū­ta Kren­cie­nė.

Ve­ria ro­ži­nius

Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­ro gi­dė-va­dy­bi­nin­kė R. Kren­cie­nė yra pa­ruo­šu­si pro­gra­mą apie pa­sau­lio re­li­gi­jų ro­ži­nius, mo­ko lan­ky­to­jus su­ver­ti pa­pras­čiau­sius ro­ži­nius iš me­di­nių ka­ro­liu­kų, kry­že­lių.

Cent­re su­kaup­ta įvai­riau­sių ro­ži­nių ko­lek­ci­ja. Ša­lia ka­ta­li­kų (pran­ciš­ko­nų, šven­to Be­ne­dik­to) – ir sta­čia­ti­kių, ir mu­sul­mo­nų ro­ži­niai. Ty­tu­vė­niš­kė re­ži­sie­rė And­rė­ja Gri­čiu­tė spek­tak­liui apie Si­bi­rą bu­vo ga­vu­si tik­rą trem­ties lai­kų ro­ži­nį, su­lip­dy­tą iš duo­nos tru­pi­nių. Vė­liau ati­da­vė Pi­lig­ri­mų cent­rui sau­go­ti. Iš Egip­to par­vež­tas mu­sul­mo­nų ro­ži­nis. Jie ro­ži­nį nau­do­ja skai­ty­da­mi Ko­ra­no iš­trau­kas, var­din­da­mi 99 Ala­cho do­ry­bes. Jei ro­ži­nis bū­na 33 ka­ro­liu­kų, jį rei­kia pra­leis­ti pro pirš­tus tris kar­tus. Yra ro­ži­nių, mau­na­mų ant pirš­to.

„Ty­tu­vė­nų baž­ny­čio­je kiek­vie­na vie­nuo­lių sta­tu­la tu­ri sa­vo ro­ži­nį. Ne­ži­nia ko­dėl, bet Mer­ge­lė Ma­ri­ja lai­ko ne­stan­dar­ti­nį ro­ži­nį, tu­rin­tį ma­žiau, ne­gu priim­ta, ka­ro­liu­kų. Ant Šven­to Pran­ciš­kaus yra ap­kaus­tas, o prie dir­žo – trum­pu­tis ro­ži­nis pa­ka­bin­tas“, – pa­sa­ko­jo R. Kren­cie­nė.

Ma­no­ma, kad ro­ži­nio tra­di­ci­ja pra­si­dė­jo nuo IV am­žiu­je gy­ve­nu­sio šven­to An­ta­no. Kad ne­su­si­mai­šy­tų po­te­riuo­se, jis dė­lio­da­vo ak­me­nu­kus, riš­da­vo ant vir­vės maz­ge­lius.

Au­to­rės nuo­tr.

Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­ro gi­dė-va­dy­bi­nin­kė Rū­ta Kren­cie­nė ro­dė šių die­nų žą­sies plunks­nos įra­šus.

Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­re – pa­sau­lio ro­ži­nių ko­lek­ci­ja.

Kny­gų skir­tu­kų ga­li bū­ti la­bai įvai­rių. Tin­ka net ap­ner­tas ak­me­nu­kas.

Ra­šy­mui skir­tą žą­sies plunks­ną rei­kia tin­ka­mai nu­smai­lin­ti.

Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­ro mu­zie­ju­je – vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus 1863 me­tais raš­ti­ni­nin­kui dik­tuo­ti ir jo žą­sies plunks­na ra­šy­ti laiš­kai, ir Ty­tu­vė­nų baž­ny­čios ar­chy­vo do­ku­men­tai.