
Naujausios
Mergaitė iš "Talentų kartos"
Paklausta, kaip pateko į Lietuvos U-16 rinktinę, Rusnė pasakoja, kad viskas prasidėjo pernai, kai jai buvo 14 metų. Tada ji buvo atrinkta dalyvauti projekte "Talentų U-15 karta". Vienintelė iš šiauliečių.
Iš įvairių šalies miestų sporto centrų ir krepšinio akademijų surinkta merginų komanda pasirodė neblogai – startavo Europos jaunimo krepšinio lygoje (EYBL) Latvijoje, ir nors pradžia buvo labai sunki, bet vėliau "įsivažiavo", laimėjo paskutinį turą ir tik per žingsnį liko nuo finalo. 2018 metų sezoną "Talentų kartos" krepšininkės baigė iškovodamos taurę tradiciniame tarptautiniame Ramūno Šiškausko taurės turnyre. Beje, gynėjos pozicijoje žaidžianti Rusnė buvo šios komandos kapitonė.
Kai šiemet buvo renkama U-16 rinktinė Europos čempionatui, nenuostabu, kad jos pagrindą sudarė "Talentų U-15 kartos" krepšininkės.
"Labai džiaugiamės, kad Lietuvos krepšinio federacija investuoja į mus ir tai pasiteisina", – sako Rusnė.
Apie vietą negalvojo
Beveik tris savaites iki čempionato Rusnė kartu su komandos draugėmis leido treniruočių stovyklose ir skindamos pergales draugiškuose turnyruose, paskui išvyko į Šiaurės Makedonijos sostinę Skopję, kur dešimt dienų vyko Europos čempionatas.
Ar vykdamos tikėjosi tokios aukštos vietos?
"Federacija iš mūsų tikėjosi 5–12 vietos, toks buvo keliamas tikslas. Kai važiavome į Europos čempionatą, negalvojome apie vietą, bent jau aš. Norėjosi tik kuo daugiau rungtynių laimėti ir kuo geriau joms pasiruošti, nes kai išeini iš grupės, patenki į aštuntfinalį, tada žaidi dėl ketvirtfinalio, tada dėl finalo. Ir mes viską praėjom! Labiausiai džiaugėmės, kai patekome į ketvirtfinalį, tiek jėgų buvo atiduota, visos verkėme, o kai patekome į finalą, jau nebeturėjome ašarų. Labai smagu buvo, kad tai padarėme", – pasakoja Rusnė.
Rusnės tėtis Žydrūnas sako taip pat negalvojęs apie vietą, džiaugdavosi kiekvienomis laimėtomis rungtynėmis.
Sakoma, kad laimimos pirma ir trečia vietos, o antra ir ketvirta atitenka. Lietuvės finale 66:73 nusileido rusėms. Ar nebuvo nuoskaudos, nors ir pelnyti sidabro medaliai?
"Tikrai jautėmės šiek tiek nuliūdusios, bet tada trenerė Lina Brazdeikytė priėjo prie mūsų ir pasakė, kad neturime liūdėti, nes laimėjome antrą vietą, sukūrėme istoriją, nes dar niekada Lietuvos U-16 merginų rinktinė nebuvo pasiekusi tokios aukštos vietos. Stengėmės kuo aukščiau pakelti galvas, nors žiūrėdamos, kaip džiaugiasi rusės, galvojome, kad mes galėjome būti jų vietoje", – pasakoja Rusnė.
Vertindama pačios savo žaidimą mergina sako: "Galėjau geriau, bet atidaviau visas jėgas, kiek tada turėjau, ir žaidžiau geriausiai, kaip galėjau. Stengiausi išpildyti trenerio iškeltus tikslus ir kuo daugiau padėti komandai."
Rusnė pritaria minčiai, kad daug mažiau įtampos patiriama žaidžiant, kai nėra tikslo grįžti su medaliais.
"Manau, kad taip buvo ispanėms, prancūzėms. Labai jutosi, kad jos būtinai turi patekti į finalą. Ispanės liko trečios, nors anksčiau būdavo pirmos arba antros, o pranzūzės iš viso liko be medalių, ketvirtos. Iš jų daug tikėjosi, o mes, niekam nežinomos, atėjom ir laimėjom", – šypsosi mergina.
Iškovotus medalius merginos ramiai atšventė rūbinėje ir tos pačios dienos vakarą sėdo į lėktuvą, skraidinantį namo, į Lietuvą.
Ateinam – o ten pilna kamerų, visos blykstės į mus, mergaitės stovi su plakatais, tai buvo "wow".
Šeštasis žaidėjas
Į Šiaurės Makedoniją palaikyti lietuvaičių išsinuomotu autobusiuku vyko penkių krepšininkių tėvai.
"Mes jaudinomės dvigubai: ir kaip sirgaliai, ir kaip tėvai, – sako Ž. Augustinas. – Tikrai buvome šeštasis žaidėjas, balsus prarėkėme, Lietuvos vardas buvo nuolat skanduojamas."
Nors Šiaurės Makedonija laikoma krepšinio šalimi, tačiau pačių šeimininkų komanda čempionate nedalyvavo, galbūt todėl ir žiūrovų į rungtynes susirinkdavo negausiai, daugiausiai krepšininkių artimieji.
"Labai džiugu, kad mus palaikė kitų šalių sirgaliai, pavyzdžiui, kaimynai latviai. Mes irgi jų merginas palaikėme. Kartą prie mūsų prisėdo keletas nepažįstama kalba kalbančių žmonių, kurie irgi, nors sunkai ištardami, skandavo Lietuvos vardą", – pasakoja Žydrūnas.
Rusnė sako, kad rinktinė palaikymo žinučių sulaukdavo ir iš Lietuvos. Sveikinimo ir palaikymo žodžius rašė ne tik įvykius sekantys krepšininkių artimieji, draugai, pažįstami, mokytojai, treneriai, bet ir žymūs žmonės, Lietuvos moterų rinktinės narės.
Ž. Augustinas žavisi Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio Viliaus Stanišausko ir kitų trenerių darbu: "Šaunuoliai treneriai. Žaisti prieš tokius grandus kaip Prancūzija, Rusija, Vengrija ir taip ramiai psichologiškai nuteikti! Aš stebiuosi."
Tėčiui pritaria ir Rusnė: "Tikrai džiaugiamės trenerių darbu, labai geras štabas. Jokios įtampos nebūdavo prieš rungtynes, turėdavome savo tikslus ir galvodavome, kaip žaisti, kad tuos tikslus įvykdyti, o ne jaudintis, prieš kokią čia komandą žaisime."
Pasižvalgyti po Skopję krepšininkės galėjo tik pro autobuso langą, kol vykdavo į treniruotes ar rungtynes, o štai krepšininkių tėvai, kol merginos plušėdavo treniruotėse ar ilsėdavosi, laiką leido pažindami ne tik Šiaurės Makedonijos sostinę, bet ir jos apylinkes. Leidosi į kelionę valtimi Treskos upe, aplankė jos krantuose esančius garsiuosius urvus. Ž. Augustiną labiausiai sužavėjo šalies gamta: kalnai, ežerai, kanjonai.
Skopjėje ambasadų rajone lietuviai aptiko Lietuvos konsulatą, nusifotografavo prie jo ir net paskambino į duris. Pasitikti išėjusi moteris nemokėjo nė žodžio lietuviškai ir nurodė viešbutį, kuriame galima surasti Lietuvos konsulą.
Pasak Žydrūno, Šiaurės Makedonija nemažai dėmesio skiria sportui. Sostinėje daug puikių stadionų, sporto arenų.
Dėmesys džiugina
Sugrįžusią į Lietuvą U-16 rinktinę Vilniaus oro uoste pasitiko visas būrys žiniasklaidos atstovų, gerbėjų.
"Kai pasiėmėme lagaminus, mums pasakė, kad dabar reikės paeiti į kitą pusę, nes treneris ir mūsų lyderė turės duoti interviu. Ateinam – o ten pilna kamerų, visos blykstės į mus, mergaitės stovi su plakatais, tai buvo "wow". Ir dabar atsidarius internetą matau, kad esame nepamirštos. Labai džiugu, kad tiek dėmesio, kad garsinamas merginų krepšinis", – šypsodamasi pasakoja Rusnė.
Grįžusią į Šiaulius Rusnę pasveikino Šiaulių krepšinio akademijos "Saulė" kolektyvas, paėmė interviu, kurį galima pamatyti akademijos feisbuko paskyroje. Auklėtinės pasiekimais džiaugiasi ir Lieporių gimnazija.
"Tėvelis irgi mokyklos geriausių sportininkų penketuke savo laiku buvo, tai dukra turėtų aukščiau kilti", – šypsosi Ž. Augustinas, kuris taip pat mokėsi Lieporių mokykloje, tik ne krepšinį žaidė, o dviračio pedalus mynė.
Pirmoji trenerė – mama
Paklausta, kaip susidomėjo krepšiniu, Rusnė pasakoja, kad jos mama Rasa – krepšinio trenerė, o senelis, mamos tėtis, – aistringas krepšinio sirgalius.
"Mama sako, kad aš nuo dvejų metų pradėjau su kamuoliu žaisti", – sako Rusnė.
Pirmoji trenerė ir buvo mama. Pradėti lankyti rimtas krepšinio treniruotes mergaitė labai norėjo jau nuo pirmos klasės, bet trenerė Jūratė Bertulienė patarė dar metus palaukti, sustiprėti. Tuos metus Rusnė stiprėjo plaukiodama baseine.
"Kai vieną dieną į mokyklą atėjo trenerė ir padavė lapelį su kvietimu lankyti krepšinio treniruotes, labai apsidžiaugiau", – prisimena Rusnė.
Nuo tada jaunoji krepšininkė treniruojasi pas J. Bertulienę. Pernai Rusnė išbandė jėgas ir su Šiaulių moterų krepšinio komanda "Šiauliai-Universitetas", kurią treniravo Dainius Bertulis. Tiesa, komandai padėdavo tik per treniruotes, rungtynėse nežaisdavo.
"Žaidimas su vyresnėmis merginomis ir moterimis man labai daug davė", – sako Rusnė.
Šiame sezone R. Augustinaitė taip pat treniruosis su "Šiaulių" moterų komanda, kuriai vadovauja Romualdas Petronis. Galbūt ir rungtynėse jau pasirodys. Treniruotės prasidės netrukus, tad laiko poilsiui po čempionato – vos savaitė.
"Bet ji vos grįžus jau nenustygo vietoje, ėjo į kiemą pamėtyti į krepšį. Ir man tenka padirbėti – kamuolį padavinėti", – šypsosi laimingas tėtis.
23 iškeitė į 11
Ant Rusnės marškinėlių puikuojasi 11 numeris, toks pat kaip kažkada Arvydo Sabonio. Bet šiaulietė nustebina atsakymu net ir tėtį.
"Pas mus Šiauliuose yra tokia žaidėja Brigita Sinickaitė, ji visada 11 numeriu žaisdavo. Kai buvau mažesnė, matydavau, kaip ji žaidžia, man labai patikdavo jos "dribligas", žaidimas, kaip ji pataiko tritaškius. Todėl sugalvojau, kad rinktinei atstovausiu 11 numeriu. Man gražus šis skaičius", – sako Rusnė.
Į šį numerį pretendavo net kelios žaidėjos, bet mesti burtai sėkmę lėmė šiaulietei. Anksčiau Rusnė vilkėjo marškinėlius su 23 numeriu – kaip legendinis NBA krepšininkas Maiklas Džordanas.
