
Naujausios
Šventėje – išskirtinė pora
Penktą kartą Radviliškio rajone surengtoje Auksinių vestuvių šventėje tarp 22-iejų vestuvinį valsą šokusių porų sukosi ir viena ypatinga pora – 70-ies metų bendro gyvenimo sukaktį šiemet minintys Leokadija ir Edmundas Sadzevičiai.
Vaiskiai mėlyna suknele pasipuošusi jaunoji, prie jos aprangos mėlyną peteliškę prisiderinęs jaunasis. Abu, pasiremdami į lazdeles ir vienas į kitą, darniai žengė Burbiškio dvaro salės viduriu.
Palaimintosios vestuvės – taip įvardijamas 70-ies metų santuokos jubiliejus. Tradicinėje Radviliškio rajono Auksinių vestuvių šventėje toks švęstas pirmą kartą.
Ir tikrai nedaugelis žino šį pavadinimą. Auksinės vestuvės – taip, na, dar deimantinės, bet palaimintosios?
Tokia sukaktis ne tik graži, bet ir netikėta buvo ir ilgametei rajono Savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjai Sigitai Grabauskienei.
Vestuvėms – skolintas nuometas ir žiedas
Užtat patiems "palaimintiesiems" jaunavedžiams kartu praleisti septyni dešimtmečiai – lyg vakarykštė diena. Abu ir pirmąją pažintį, ir vestuves prisimena iki smulkmenų – lyg tai būtų vykę vakar.
"Mūsų draugystė užsimezgė laidotuvėse. Abu dalyvavome tose pačiose laidotuvėse, po kurių Edmundas mane palydėjo namo. Ir švarkelį savo ant pečių uždėjo, nes žvarboka tąkart buvo", – pažinties detales iš atminties lentynų traukia ponia Leokadija.
Nuo tada, sako, kaimynystėje gyvenęs vaikinukas tapo jos palydovu ir į turgų, ir į bažnyčią. Poros draugystė tęsėsi apie dvejus metus.
Ponia Leokadija šypsosi: gal būtų ir dar ilgiau užtrukusi, tačiau vestuves paskubino baimė būti išvežtai į Sibiro platybes, mat jos tėvukas (mama buvo mirusi, kai Leokadijai buvo vos dvylika) turėjo 20 hektarų žemės, o Sadzevičiai buvo "pusininkai".
Tai kaipgi pasipiršo būsimas jaunikis, kokį žiedelį ant piršto užmovė?
"Nei piršos, nei ką. Ir žiedų nebuvo iš ko nusipirkti. Juk man buvo vos aštuoniolika, jis – porą metų vyresnis. Aš turėjau mamos žiedelį, kurį tebenešioju, o jis žiedą pasiskolino. Ir suknelė mano buvo paprastutė, o nuometas – skolintas. Jis kostiumo net nesisiuvo – turėjo tokį pilką, jį ir vilkėjo. Bet visa tai nebuvo svarbu. Kai vienas kitą myli, į tokias smulkmenas net dėmesio nekreipi.
Į metrikacijos skyrių nuvažiavom dviračiais, o po savaitės paėmėm šliūbą bažnyčioje. Tada jau į bažnyčią arkliais atvažiavom. O jau narcizai, tulpės kaip žydėjo...", – pasakoja 1949 metų gegužę ištekėjusi L. Sadzevičienė.
"Nors tėvai nebuvo bagoti, iškėlė šiokią tokią vestuvinę puotą – ir tortas buvo, ir muzikantas, ir šešios poros brolaičių bei pamergių. Visi jie – giminaičiai, visi, išskyrus vieną, jau – Anapilyje", – papildo žmoną E. Sadzevičius.
Apsigyveno jaunavedžiai pas vyro tėvus, kitoje trobos pusėje. Bet neilgai abu povestuvinį medų kabino – po pusmečio jaunoji namie liko viena, mat, jaunikį paėmė tarnauti į armiją.
Net nebuvo minčių trenkti durimis
Per pusketvirtų tarnybos metų E. Sadzevičius žmoną aplankė tris kartus. Atvažiuodavo traukiniu, pabūdavo porą dienų ir atgalios.
Užtat Leokadija vyrą lankė vos progai pasitaikius. Prašydavo, kad kas iki traukinių stoties pavežtų, o tada – į traukinį ir pas vyrą. Kareivines pasiekdavo ir taksi pasiėmusi, ir kitais būdais.
O kai vienas kito nematydavo, rašydavo laiškus. Jie irgi padėjo išlaukti prailgusius karinės tarnybos metus.
"Dyka namie nesėdėjau – dirbau kolūkyje, po 20 vežimų rugių primindavau. Pavargus grįždavau namo, o ten – karvė, pulkas žąsų. Kai Edmundas grįžo iš armijos, jį namuos pasitiko visas ūkis", – pasakoja garbaus amžiaus senolė.
Iš armijos grįžęs jaunuolis įsidarbino kolūkyje vairuotoju – ketverius metus kolūkio pirmininką vežiojo, vėliau dar 30 vadovavo brigadai.
"Vairuotojo darbas nelengvas buvo. Keliai prasti, todėl ir vėliau tekdavo grįžti. Užtrukdavom ir medžioklėse, į kurias pirmininką vežiojau. Arba lošdamas su juo proferansą", – jaunas dienas prisiminė devyniasdešimtmetis.
Ar nepykdavo dėl to žmona?
"Ir pykdavau, ir gražiuoju apmonydavau – ir aš su vaikais pas pirmininką važiuodavau. Negaliu skųstis gyvenimu. Klaidų buvo, bet jas kartu įveikėm. Niekada nebuvo minčių trenkti durimis ir išeiti. Porą valandų papykstu ir vėl gerai. Vienas šeimoje privalo nusileisti, barnyje pabūti protingesniu", – šypsosi ponia Leokadija.
Pasak jos, o ir nebuvo kada ožius rodyti, kai augo trys sūnūs, kai namuose – visas ūkis.
To ūkio pakanka ir dabar. Dar šiemet darže kapstėsi pusšimtis vištų, žolę šlamštė keliolika triušių. Ūkis gula ant šeimininko pečių, o virtuvė – žmonos darbo zona.
Senelius aplankiusi užsienyje gyvenanti anūkė Ieva juokiasi: jei galėtų, tai ir karvę seneliai tebelaikytų.
O romantikos, gėlių ar vis dar būna?
"Nebūna gėlių, tik bučkiai", – nusijuokia L. Sadzevičienė.
Buvo tų bučkių ne tik per auksines ir deimantines jų vestuves, kuriomis pasirūpino trys sūnūs su šeimomis, bet ir kitomis dienomis. O vienas kito palaikymo, supratimo, meilės ir pagarbos prireikia kasdien.
"Gražu žiūrėti į senelius – šitiek metų pragyventa kartu, net pavydu darosi", – vartydama senelių jaunystės nuotraukas, sako anūkė Ieva.
Senelių darna džiaugiasi ir dar septyni anūkai, jų širdžių šiluma šildo 11 proanūkių.
"Ko mums daugiau norėti? Nebent sveikatos", – išlydėdama išsitaria devintąją dešimtį bebaigianti Sadzevičių šeimos židinio saugotoja.