
Naujausios
Akistata su šarvuota kareivių kolona
Artėjant Lietuvos valstybingumo šimtmečio iškilmėms į „Šiaulių krašto“ redakciją užsuko šiaulietis dziudo treneris Vidmantas BUDRAITIS, nešinas beveik 30 metų senumo „Tiesos“ laikraščiu. Jame – nedidelis straipsnelis apie trenerio ir jo bendrakeleivio susidūrimą su rusų kariškiais kelyje iš Šiaulių į Alytų. Tada baimės nebuvo, V. Budraitis įsitikinęs, kad ir dabar nebūtų, jeigu vėl reikėtų ginti Tėvynę.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
V. Budraitis ant stalo deda pageltusį nuo laiko 1990 metų balandžio 10 dienos „Tiesos“ numerį. Įvykių skiltyje – maža žinutė „Kariškiai savivaliauja“.
„Sekmadienį, 13 val. 50 min. Alytaus rajone (kelio Alytus–Kaunas 14-ajame kilometre), prasilenkiant su karinės technikos kolona, iš tanketės į automobilį, vairuojamą šiauliečio Vidmanto Budraičio, buvo mestas sprogmuo. Jis, atsimušęs į automobilio stiklą, sprogo. Tankečių kolona važiavo toliau – Kauno link“, – rašoma laikraštyje.
„Buvome pirmieji lietuviai tada nukentėję nuo rusų kareivių“, – sako treneris.
V. Budraitis su draugu Juozu Bartašiumi tą dieną vyko į Alytų aplankyti sergančio brolio, tačiau tikslo nepasiekė. Alytaus rajone susidūrė su priešais viduriu plento atvažiuojančia karinės technikos kolona. Visi priešais važiuojantys automobiliai traukėsi į kelkraštį, keli net nuvažiavo nuo kelio, tačiau V. Budraitis nusprendė nesitraukti iš kelio.
„Aišku, rizikavome. Tankas sustojo vos per porą centimetrų nuo mūsų mašinos“, – prisimena treneris.
Įpykę kareiviai paleido keletą sprogmenų. Vienas iš jų nunešė senutėlio „žiguliuko“ stogą. V. Budraitis vos spėjo užsidengti galvą ir veidą, kad pažirusios priekinio stiklo šukės nesužeistų veido, J. Bartašius saugodamasis parkrito ant automobilio grindų. Laimei, nė vienas stipriai nenukentėjo.
Išsiropštę iš aplamdyto automobilio, vyrai pagrūmojo kariškiams ir paklausė, kur rasti vyriausią pagal rangą. Šie parodė į viename iš sunkvežimių sėdėjusį kapitoną. Šiauliečiai drąsiai nužingsniavo prie jo ir pareikalavo, kad kariškiai elgtųsi kultūringai, važiuotų ta kelio puse, kuria priklauso, nes ne jie čia šeimininkai, o tik svečiai. V. Budraitis dabar stebisi, iš kur jame buvo tiek drąsos ir įžūlumo. Beje, kariškiai šiauliečių paklausė ir pasitraukė į dešinę kelio pusę.
Vėliau teko pasiaiškinti Alytaus milicijai ir net tuomečiui Lietuvos Vyriausybės vidaus reikalų ministrui Marijonui Misiukoniui, kuris V. Budraitį prašė „nepolitikuoti“, žadėjo, kad „ateis geri laikai“, „gausi naują mašiną“.
Alytaus milicininkai patys padėjo šiek tiek paremontuoti „žigulį“, įstatė seną, suskilusį, bet dar pakenčiamą priekinį stiklą, kad šiauliečiai galėtų parvykti namo.
„Tik tos žadėtos naujos mašinos taip ir nesulaukiau“, – šypsosi šiaulietis.
Panašių drąsių „išsišokimų“ tada būta ir daugiau. Netrukus po susidūrimo su kariškių kolona, svečiuodamasis Vilniuje pas kitą brolį, Vidmantas nusprendė užsukti į „Minties“ leidyklą, kurią jau buvo užėmę rusų kariai. „Norėjau tiesiog pasikalbėti, o jie mane išnešė lauk“, – vėl šypteli pašnekovas.
1991 metų sausį, kaip ir daugelis lietuvių, V. Budraitis budėjo prie Lietuvos parlamento, degino laužus. Iš sausio 12-osios į 13-ąją budėjo prie Bubių televizijos bokšto.
„Neramūs buvo laikai, bet nebuvo jokios baimės, tik dabar pagalvoji, kad galėjai būti sužeistas, rimtai nukentėti“, – sako V. Budraitis.
Treneris prisimena, kad prieš tuos beveik 28 metus drąsos visiems lietuviams netrūko. „Ar susitelktume vėl prireikus apginti savo žemę? Turbūt daugelis atsakytų, kad taip“, – įsitikinęs V. Budraitis.
Šiaulietis sako, kad dabar daugelis paburnoja ant valdžios, tą kartais daro ir pats, bet „kokia valdžia bebūtų, verta kurti ateitį čia, Lietuvoje, nes svetur geriau nebus“.
„Tą sakau ir savo auklėtiniams. Norėčiau, kad jaunimas gerbtų vyresnius, sportuotų, gyventų sveikai, be žalingų įpročių ir mažiau dejuotų. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kokia ta Lietuva bus“, – sako V. Budraitis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Dziudo treneris Vidmantas Budraitis prisimena, koks pats ir visi lietuviai buvo beprotiškai drąsūs prieš 28 metus, ir įsitikinęs, kad vėl tos drąsos atsirastų, jeigu tik reikėtų apginti savo šalį.
Straipsnis iš 1990 metų balandžio 10 dienos „Tiesos“ laikraščio.