
Naujausios
Pernai Nijolė nepatingėjo – dvejose kekėse suskaičiavo net 103 žiedus. Šiemet žiedai dar didesni nei pernai, bet neskaičiavo, bet tikrai bus ne mažiau.
Pasak N. Belskienės, jos auginama gloksinija žiedais apsipila vidurvasarį ir akį džiugina apie du mėnesius.
Peržydėjusios gloksinijos jau pradeda ruoštis poilsiui, todėl mažiau liejamos, o nuo lapkričio-gruodžio moteris jų visai nebelaisto. Nuvytusius lapus nupjauna, o gumbą palieka tame pačiame vazone, perkeldama jį į vėsesnį namų kampą, kartą per mėnesį paliedama, kad gėlės svogūnėlis neperdžiūtų, nesusiraukšlėtų.
– Vasario mėnesį po truputį vėl pradedu laistyti. Ji drėgmę labai mėgsta. Pasižiūriu kasdien, kad lėkštutėje po vazonu visada būtų vandens, – gėlių mylėtoja pasakoja apie kasdieninę savo numylėtinės priežiūrą.
N. Belskienės 12 arų sodyba Atgajos gatvėje – jos vaikystės namai. Čia gimė ir užaugo ne tik ji, bet ir jos tėvelis, nugriovęs senąjį senelių namą ir jo vietoje surentęs naują. „Čepulių namai“, – taip sakydavo anų laikų gyventojai. Tėveliams mirus Nijolė su vyru grįžo į savo tėviškės sodybą ir gyvenamąjį namą pagerino – pakeitė fasado apdailą, langus, įsirengė patogumus. „Kitą kartą pagalvoju, kad ir man vienai čia per daug rūpesčių, gal geriau būtų bute. Bet apsisukus vėl – nėra geriau kaip savas kiemas, savas daržas, savas pavėsis ir savos gėlės, kurias taip myliu...“ – sako su gimtos žemės pėda suaugusi jau trečios kartos Čepulių palikuonė.