Atėjo laikas atleisti ir išlaisvinti save

Atė­jo lai­kas at­leis­ti ir iš­lais­vin­ti sa­ve

„Ne­bi­jo­ki­me pa­svei­kin­ti su šv. Ve­ly­ko­mis ir ap­ka­bin­ti ne­pa­žįs­ta­mą!“ – ra­gi­na Šiau­lių de­ka­na­to de­ka­nas, Šiau­lių ka­ted­ros kle­bo­nas Egi­di­jus Venc­kus. Nors šie­met Di­džio­ji sa­vai­tė dėl įvy­kių Briu­se­ly­je, pa­sak kle­bo­no, ta­po ne tik Kris­taus kan­čios, bet ir žmo­ni­jos kan­čios sa­vai­te.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Vie­na šei­ma

– Di­dy­sis Šeš­ta­die­nis. Koks jis yra Baž­ny­čiai?

– Di­dy­sis Šeš­ta­die­nis yra ypa­tin­ga lau­ki­mo die­na, kai va­ka­re pa­gal Baž­ny­čios se­ną­ją li­tur­gi­ją yra šven­čia­mos Ve­lyk­nak­čio pa­mal­dos. Mes, krikš­čio­nys, lau­kia­me: Vieš­pats jau pri­si­kels. Tai – mū­sų Baž­ny­čios pa­grin­das, be Pri­si­kė­li­mo nė­ra ti­kė­ji­mo. Baž­ny­čia bu­di per nak­tį, lauk­da­ma sek­ma­die­nio ry­to, kai Vieš­pats kils iš ka­po.

Vi­dur­nak­čio li­tur­gi­jo­je šven­ti­na­ma ug­nis. Už­deg­a­ma Kris­taus pri­si­kė­li­mo žva­kė, vi­si žmo­nės nuo jos už­si­de­ga sa­vo žva­ku­tes. Tai yra ti­kė­ji­mo liu­di­ji­mas.

Skai­to­mi skai­ti­niai iš Se­no­jo, Nau­jo­jo tes­ta­men­to, gie­da­mos psal­mės.

At­nau­ji­na­mi krikš­to pa­ža­dai. Ne­ga­li gy­ven­ti se­nu, nu­si­vy­lu­siu ar su­rū­di­ju­siu ti­kė­ji­mu. Rei­kia kas­kart nau­jai pa­žvelg­ti į Ve­ly­kas, at­ras­ti dar gi­les­nę pra­smę. Iš pra­džių gal ne taip, gal pa­vir­šu­ti­niš­kai su­pran­ta­me. Bet vis dau­giau kar­tų – ir jau, žiū­rėk, iš­si­tre­ni­ruo­ji. Ir ma­tai: oho, ko­kia pa­slap­tis, ko­kia mis­ti­ka, ko­kia li­tur­gi­ja!

Šv. mi­šių au­ko­je vi­si teks­tai liu­di­ja apie lau­kian­tį Kris­taus pri­si­kė­li­mą. Sau­lei te­kant apaš­ta­lai bė­go „pas ka­pą“ pa­si­žiū­rė­ti, nes mo­te­rys pra­ne­šė, kad ka­pas tuš­čias. O mes anks­tų ry­tą išei­si­me į Pri­si­kė­li­mo pro­ce­si­ją.

Anot Šventojo rašto, apaš­ta­lai ran­da tuš­čią ka­pą – Vieš­pats jau prisikėlė.

– Stu­di­juo­da­mas Ro­mos Po­pie­žiš­ka­ja­me La­te­ra­no uni­ver­si­te­te, šv. Ve­ly­kas su­ti­ko­te Va­ti­ka­ne. Ko­kie įspū­džiai la­biau­siai įstri­go?

– Žmo­nių mi­nia mil­ži­niš­ka, sto­vi­me Šv. Pet­ro ba­zi­li­kos aikš­tė­je tarp triukš­mo, tarp stip­rių ir silp­nų. Rei­kia įtemp­ti jė­gas ir ti­kė­ji­mą, kad iš­gy­ven­tu­mei ir iš­girs­tu­mei, kaip vyks­ta li­tur­gi­ja. Žmo­nės ju­da: vie­niems blo­ga, ki­ti sė­da­si, tre­ti sto­ja­si.

Tu­ri nu­ga­lė­ti žmo­giš­kus silpnumus, pa­kel­ti šir­dį aukš­čiau, tarp tų žmo­nių išieš­ko­ti Kris­taus pri­si­kė­li­mo žinią. Mes vi­si esa­me pa­kvies­ti į ve­ly­ki­nę pa­slap­tį – ne­svar­bu, tu stip­rus ar silp­nas, gu­lin­tis ar sė­din­tis. No­ri­si kam nors pa­dė­ti. Mo­čiu­tė ne­tu­ri kur at­si­sės­ti? Už­lei­di.

Dan­gus virš gal­vos, sau­lė švie­čia. Čia – bro­lis, čia – se­suo, mes, vie­no Pri­si­kė­li­mo jun­gia­mi, vie­nų šv. Ve­ly­kų pa­lai­min­ti. Po­pie­žius krei­pia­si ir mes gir­di­me, kaip Baž­ny­čia ap­glė­bia vi­są pa­sau­lį, po­pie­žiaus var­du jį lai­mi­na.

Nuos­ta­bus jaus­mas, kai pa­si­jau­ti glo­ba­lus. Tuo mo­men­tu gal­vo­ji ne tik apie sa­ve, o kar­tu su po­pie­žiu­mi mel­die­si už pa­sau­lį.

– O žmo­giš­ka­sis džiaugs­mas?

– Tru­pu­tis nuo­var­gio, be pus­ry­čių. Po pa­lai­mi­ni­mo žmo­nės la­bai links­mi, svei­ki­na vie­nas ki­tą su šven­tom Ve­ly­kom. Kad ir ne­pa­žįs­ta­mos mo­čiu­tės! Vie­na bu­vo ita­lė, ki­ta – bra­zi­lė. „Tu jau­nas, tu, ma­tyt, ku­ni­gė­lis, kad taip šven­tai at­ro­dai!“ Ap­ka­bi­no! Nes­var­bu, ar pa­žįs­ta­mas, ar ne. San­ty­kis – emo­ci­nis. Gal mes Lietuvoje esa­me per daug kuk­lūs, komp­lek­suo­ti, bi­jo­me tai baž­ny­čio­je iš­reikš­ti?

Aš, at­ro­dy­tų, bū­čiau komp­lek­suo­tas lie­tu­vis, bet kai grie­bė, močiutė sveikinti, bai­gė­si vi­si komp­lek­sai. Ir aš ita­liš­kai at­sa­kiau: „Pa­lai­mi­ni­mas Die­vo!“ Jos lai­min­gos ir dar mo­ja­vo!

Lai­kas po šv. mi­šių ten la­bai links­mas. Nie­kas ne­si­skirs­to iš aikš­tės, nie­kas ne­sku­ba na­mo pus­ry­čių. No­ri dar pa­bū­ti to­je au­ro­je, ži­no, kad čia yra Baž­ny­čios cent­ras. Ki­ti su­sė­da, už­val­go, at­si­ge­ria van­dens. Įprastai ne­lei­džia­ma, o per šv. Ve­ly­kas – ga­li­ma.

Pri­si­kė­li­mo ste­buk­las

– Ko­kios jū­sų vai­kys­tės šv. Ve­ly­kos?

– Di­dį­jį Šeš­ta­die­nį tė­vai ei­da­vo iš­pa­žin­ties, va­ka­re da­žy­da­vo­me kiau­ši­nius. Mes ne­la­bai gra­žiai, bet a. a. ma­ma la­bai gra­žiai da­žy­da­vo. Tė­vas rū­pin­da­vo­si, kad rei­kės anks­ti kel­tis, mes, ne­di­du­kai, iš­kreip­tais vei­dais at­si­kel­da­vo­me. Tra­di­ci­ja bu­vo griež­ta. Ką tė­vai duo­da, tą ir tu­ri­me.

Po to – kiau­ši­nių dau­žy­mo, ri­de­ni­mo var­žy­bos. Su­si­tik­da­vo gi­mi­nai­čiai. Džiaugs­mas – at­ro­do, kad po šv. Ve­ly­kų atė­jo tik­ra­sis pa­va­sa­ris, gam­ta at­si­vė­rė. Kol bu­vo gy­va a. a. mo­čiu­tė, rink­da­vo­mės pas ją. Ji bu­vo la­bai re­li­gin­ga, kas­dien ei­da­vo į baž­ny­čią, ji kur­da­vo ti­kė­ji­mo tra­di­ci­ją šei­mo­je. Kai jos ne­li­ko, tė­vu­kas da­ry­da­vo tą pa­tį. To­kios bū­da­vo mū­sų šv. Ve­ly­kos, o gi­les­ni iš­gy­ve­ni­mai atė­jo vė­liau.

– Dirb­da­mas ku­ni­gu, ma­to­te ir žmo­giš­ko­jo pri­si­kė­li­mo pa­vyz­džių. Ko­kia įsi­min­ti­niau­sia jū­sų iš­gy­ven­ta pri­si­kė­li­mo is­to­ri­ja?

– Vie­ną vė­ly­vą va­ka­rą ma­ne pa­kvie­tė va­žiuo­ti į li­go­ni­nę: „Kle­bo­ne, mū­sų se­ne­lis ko­mo­je. Dak­ta­rai sa­ko, kad jau vis­kas.“ Pa­siė­miau alie­jaus pa­te­pi­mui ir iš­va­žia­vau.

Įve­dė į rea­ni­ma­ci­ją. Iš­gir­dau, kad ar­ti­mie­ji šne­ka ne­ko­kias kal­bas ir griež­tai nu­til­džiau: „Žmo­gus ko­mo­je vis­ką gir­di, ką jūs kal­ba­te.“ Jie iš­si­gan­do.

Pa­sa­kiau, kad da­bar vi­si tu­ri­me už jį mels­tis. Suk­lu­po. Aš mel­džiuo­si, duo­du iš­ri­ši­mą, pa­te­pi­mą. Pa­gi­riu, pa­dė­ko­ju se­ne­liui už gy­ve­ni­mą, pa­sa­kau: „Tu esi my­li­mas, ger­bia­mas, ta­vęs vi­si lau­kia. Jei­gu dar tu­ri jė­gų, gy­ven­si. Jei Die­vo pa­pra­šy­si sa­vo šir­dy­je, dva­sio­je, jis ga­li ta­vęs pa­si­gai­lė­ti. Jei nu­spręs­ta išei­ti, ži­nok, ta­ve vi­si my­li, ap­sia­ša­ro­ję mel­džia­si su­klu­pę ta­vo ar­ti­mie­ji.“

Stai­ga jis at­si­sė­do – su vi­sais gy­vy­bės funk­ci­jas pa­lai­kan­čių apa­ra­tų lai­dais. Pra­dė­jo kauk­ti apa­ra­tū­ra, su­bė­go dak­ta­rai. Aš pa­lai­mi­nau ir išė­jau, nes dau­giau jau – me­di­kų dar­bas.

Po kiek lai­ko su­ži­no­jau, kad at­si­ga­vęs ir są­mo­nę at­ga­vęs se­nu­kas pra­gy­ve­no dau­giau kaip mė­ne­sį. O ar­ti­mie­ji tu­rė­jo at­gai­lau­ti.

Kan­čios sa­vai­tė

– Kal­ba­me apie džiaugs­mą, bet ši sa­vai­tė pa­žy­mė­ta skaus­mu. Briu­se­ly­je per spro­gi­mus oro uos­te ir met­ro žu­vo žmo­nės, daug su­žeis­tų. Kaip šie įvy­kiai kei­tė šv. Ve­ly­kų lau­ki­mą?

– Įvy­kis yra skau­dus. Di­džio­ji sa­vai­tė ta­po ne tik Kris­taus kan­čios, bet ir žmo­ni­jos kan­čios, iš­da­vys­tės, ne­pa­si­da­li­ji­mo, ken­ki­mo vie­nas ki­tam sa­vai­te. Smur­tas pa­lie­tė vi­siš­kai ne­kal­tus žmo­nes.

Ne­su po­li­ti­kas, ne­no­riu leis­tis į gi­les­nes dis­ku­si­jas. Bet ISIS man pa­na­šūs į ža­liuo­sius žmo­ge­liu­kus Eu­ro­pai. Jie ku­ria ka­ri­nę vals­ty­bę ir no­ri su­nai­kin­ti mū­sų ra­my­bę. Ir jau nai­ki­na. Pa­ry­žius, Briu­se­lis. Pa­sau­lis dar daug dis­ku­tuos, im­sis prie­mo­nių. Bet jie jau yra la­bai ar­ti.

Šie įvy­kiai pa­lie­tė Eu­ro­pą, o kas vyks­ta Su­da­ne? Si­tua­ci­ja vals­ty­bė­je pa­skelb­ta vie­na iš tra­giš­kiau­sių. Vyks­ta pi­lie­ti­nis ka­ras, vals­ty­bė nai­ki­na sa­ve, sa­vo žmo­nes ir sa­ko: jūs ne­si­kiš­ki­te.

– Ar ne­bus ak­lo­jo kerš­to, jei dar gi­liau įsi­šak­nys ste­reo­ti­pas: mu­sul­mo­nas, to­dėl ra­di­ka­las, to­dėl te­ro­ris­tas, to­dėl po­ten­cia­lus prie­šas?

– Re­li­gi­ja ne­kerš­tau­ja. Ji mel­džia­si, skel­bia Die­vo žo­dį. Kerš­tau­da­mi žmo­nių ne­bep­ri­kel­si­me. Juos rei­kia pa­lai­do­ti su di­džiau­sia pa­gar­ba, jų gy­vy­bė ne­kal­tai paau­ko­ta dėl „Is­la­mo vals­ty­bės" ži­nios pa­sau­liui.

Žūs­ta Die­vo žmo­ni­ja – gal­būt pro­tes­tan­tas, gal in­duis­tas. Eku­me­ni­nis są­jū­dis sie­kia, kad pa­sau­lio re­li­gi­jos ly­de­riai kuo dau­giau kal­bė­tų apie vie­ny­bę, pa­sau­lio tai­ką, o ne apie at­si­sky­ri­mą.

Pas­vei­kin­ti ir ap­ka­bin­ti

– Daug kal­ba­me apie ma­žė­jan­čią Lie­tu­vą, emig­ra­ci­ją, pa­bė­gė­lių kri­zę, ki­tas pro­ble­mas. Kaip su­stab­dy­ti pro­ble­mų ra­tą?

– Ku­ria­me am­žiaus tarps­ny­je ne­bu­vo pro­ble­mų, sun­ku­mų, ka­da po­li­ti­ka bu­vo ge­ra? Kiek ka­ras atė­mė gy­vy­bių? Bu­vo dar bai­siau.

Da­bar tu­ri­me ra­my­bę, lais­vę, tai­ką. Ver­tin­ki­me tai, ką tu­ri­me. Ne­kal­bu apie eko­no­mi­ką. Su eko­no­mi­ka ro­jaus ne­su­kur­si. Džiaugs­mas, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės ne­ba­dau­ja. Vals­ty­bė pa­si­rū­pi­na, pri­si­de­da įvai­rios ins­ti­tu­ci­jos, ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Lie­tu­vo­je yra ge­rai. Te­gul Vieš­pats to­liau lai­mi­na ir ap­sau­go mus nuo ka­rų.

– Ko lin­ki­te šie­met šv. Ve­ly­kų pro­ga?

– No­ri­si, kad ži­nia, ku­rią mums skel­bia šv. Ve­ly­kos, bū­tų to­kia stip­ri, kad ją įsi­min­tu­me il­giau nei va­lan­dą ar die­ną, kai bu­vo šv. Ve­ly­kos.

Kad švie­sa, ku­ri blyks­te­lės per šv. Ve­ly­kas, ap­švies­tų pro­tus ir šir­dis, kad pa­jaus­tu­me, jog esa­me iš­lais­vin­ti iš nuo­dė­mės ir mirties baimės. La­bai di­de­lis da­ly­kas iš­lais­vin­ti sa­ve iš komp­lek­sų, įpro­čių.

Šven­ta­sis Tė­vas vi­suo­met vi­sus ap­ka­bi­na, mo­ko bū­ti gai­les­tin­gus. Kad ne­gy­ven­tu­me vien pa­gal sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus, gal­vo­da­mi, kad tik jie yra tie­sa.

Jei kar­tais pa­si­stum­do­me di­de­liuo­se su­siė­ji­muo­se, at­si­pra­šy­ki­me, pa­len­ki­me gal­vą, ne­bi­jo­ki­me pa­svei­kin­ti su šv. Ve­ly­ko­mis ir ap­ka­bin­ti ne­pa­žįs­ta­mą. Džiaugs­mo ir gai­les­tin­gu­mo pa­svei­ki­ni­mas! Ap­ka­bi­ni­mas kiek­vie­no, ku­rį ma­tau. Tai bū­tų per­žen­gi­mas per sa­ve.

Atė­jau kaž­ką gau­ti, įkvėp­ti dan­gaus švie­sos, at­ver­ti šir­dį, o ne pa­sto­vė­ti nu­liū­dęs ir iš­ken­tė­ti šv. mi­šias. Atė­jau, nes no­riu vi­siems at­leis­ti ir sa­ve iš­lais­vin­ti – kad skriesčiau kaip paukš­tis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

LAU­KI­MAS: Tre­čia­die­nį Šiau­lių ka­ted­ros kle­bo­nas Egi­di­jus Venc­kus puo­šė altorių šv. Ve­ly­koms.

LIN­KĖ­JI­MAS: „No­ri­si, kad ži­nia, jog vi­si esa­me pa­šauk­ti ir no­rin­tys Pri­si­kė­li­mo, iš­lik­tų il­giau ir min­ty­se, ir šir­dy­se, ir ti­kė­ji­me“, – sa­ko Šiau­lių ka­ted­ros kle­bo­nas Egi­di­jus Venc­kus.

PA­SI­REN­GI­MAS: Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo al­to­riaus  skulp­tū­rą prieš­ve­ly­ki­niu lai­ko­tar­piu už­den­gė Kris­taus pa­veiks­las.