
Naujausios
Man 5 metai. Nedėkingos žąselės
Ruduo. Mano per vasarą auginti žąsiukai – jau tikros apsiplunksnavusios žąsys. Vedu jas per Mergakalnį į avižieną pabirusių grūdų palesti. Tik staiga jos, paleidusios man dar negirdėtus melodingus garsus, ėmė bėgti nuokalne atgal. Maža to: pakilo ant sparnų ir nuskrido paskui į dausas skrendančias laukines žąsis. Ir nuostolio – praganiau 20 žąsų – ir nedėkingumo jų augintojui jausmas užplūdo mane. Betgi, pamačiau, kad jos per sunkios ilgam skridimui: pasiekusios skridimu per kilometrą, nutūpė kaimyno Venckūno pievoje. Iš ten aš jas parsivariau. Nebaudžiau nedėkingąsias ne aš, o mėsinių žąsų dalia: buvo jos parduotos...
Man 7 metai. Varna pamokė
Perskaičiau elementoriuje, kaip per karščius ištroškusi varna rado nepilną ąsotį vandens. Kad tą vandenį pasiektų, gudruolė į jį primetė akmenėlių. Vanduo pakilo, ir varna atsigėrė. Nutariau ir aš būti gudrus: kad nereikėtų iš gilaus šulinio semti vandenį, sumaniau tą vandenį pakelti: atidengęs šulinį, mėtau į jį akmenis. Primečiau nemažai iš netoliese suverstos krūvos, o vanduo kažkodėl nekyla. Tokį nelaimingą, apsiverkusį, laimei, pamatęs brolis Algirdas, ir mane, ir šulinį išgelbėjo. Pats, nusileidęs kopėčiomis į šulinį, deda juos į virve pririštą krepšį, o aš traukiu ir metu atgal į krūvą. Gal tas nuotykis ir lėmė, kad ilgainiui pasirinkau ne eksperimentinę, o teorinę fiziką.
Man 9 metai. Petronėlė
Stebulių pradinės mokyklos aikštėje paskutinės klasės mergaitės, eidamos rateliu, dainuoja: „Tėvas mirė, sūnus liko, tėvo pypkė sūnui liko. Liko pypkė ir cibukas ir tabako biskutukas.“ Aš žiūriu į Petronėlę, o Petronėlė vis į mane akis atsuka, tartum žvilgsniu klausdama, ar man patinka jos žingsniavimas, dainavimas. Paskutinę mokslo dieną Petronėlė, nusivedusi mane į savo darželį, aprodė, kaip ten gražu, tvarkinga. Po savaitės, pirmą karo dieną Petronėlę užmušė vokiečių kareiviai.
Man 11 metų. Išdavystė
Nuo pirmų mokslo metų susiėjau su artimiausio kaimyno Neveckos, gyvenusio pakeliui į mokyklą, vaikais. Ypač susidraugavau su vienmečiu Algimantu. Kartu į mokyklą nueidavom, kartu pareidavom, kartu žaisdavom. Vieną karo metų dieną mano mama pasakė, kad Algimantas susirgo džiova. Kadangi jos Mindaugėlis irgi taikėsi į poetus, mama iš baimės, kad ir jis neužsikrėstų džiova, kaip jos numylėti poetai, prašė manęs pas Neveckas daugiau neiti ir mažiau būti su Algimantu. Vis dėlto į mokyklą ir iš jos eidavom kartu. Bet... Vai kaip sunku po to „Bet“ rašyti... Tačiau privalau! Vieną 1943 metų pavasario dieną, kai nusilpęs Algimantas labai lėtai ėjo iš mokyklos, aš patraukiau sparčiu žingsniu. Jis atsilikdamas kvietė, kiek dar pajėgė, šaukė: „Mindaugai, Mindaugėli, palauk – aš nespėju!“ Nepalaukiau. Man – sveikam, stipriam, būsimam mokslininkui ar poetui – tokio paliegėlio kompanija netinka. Nenuėjo po tos dienos Algimantas daugiau į mokyklą. Netrukus jį palaidojo. Tiek metų praėjo, bet lig šiol mane degina ta išdavystė. Ir ačiū tau, Algeli, kad tu visą gyvenimą padedi man savyje žmoniškumą tuo geliančiu prisiminimu palaikyti!
Man 13 metų. Malda
Per žiemos šalčius nereikėdavo man eiti iš Stebulių tuos 8 kilometrus į progimnaziją – apsistodavau Simne pas tetą Marijoną – vyresnę mamos seserį. Ne aš vienas: dar pas ją žiemodavo pusbrolis Vitas, pusseserės Natalė, Stasė. Dykaudavau su 3 metais vyresniu Vytautu, neduodamas ramybės tetai. Pabardavo ji mus, o mes tiek ir teklausydavome. Dabar, prisimenant tuos laikus, sarmata, apmaudu, bet šiandien pasitaisyti nėra kaip.
Mama pasakojo, kad ji buvo Pilviškių klebono gaspadinė. Šitą ji mums Simne paryškindavo, pateikdama valgį. Klausdavo, ar gardu. Pati ji niekad viralo, jį gamindama, neparagaudavo, sakydama, kad nederėdavo nuodėminga burna ragauti tai, kas bus paduodama klebonui. Taip ji sakėsi išmokusi ir mums gardžiai pataisyti neragaudama.
Lankydavo tetulytė bene kasdien bažnyčią, kas savaitę eidavo išpažinties, kad atleistų kunigėlis nuodėmes. Mums sakydavo, kad labiausiai nusikalsdavo prieš Dievulį, kai supykdavo ant manęs ar Vito, kad mes jos nepaklausydavom – nenustodavom siausti. Gerumo ji buvo neapsakomo. Dažna scena: važiuoja kaimietis dvikinkiu vežimu pro namą Ksavero Vanagėlio gatve, o teta jam šaukia: „Nemušk arklių. Kam tu juos muši?“ Beje, šitaip kaimiečiai kurdavo sau pramogą: tyčia, pravažiuodami pro namą, smarkiai užsimoję neskaudžiai botagu paplakdavo arklius...
Ir vyriausioji Juškauskaitė Veronika, ir Marijona buvo davatkos gerąja to žodžio prasme: gerumo jos buvo pilnos. Mama pasakojo, kad pirmos dvi Vinco ir Viktorijos Juškauskų dukros po gimimo neišgyveno. Kai laukėsi trečio ir ketvirto vaikučio, mano bobutė Viktorija kreipėsi malda į Dievulį, prašydama jos būsimų kūdikių išgyvenimo, prižadėdama, kad gimę vaikučiai tik jam tarnaus. Užaugo sveikos ir stiprios, ne tik Veronika ir Marijona, iš viso 10 vaikų.
Pasakojo, kaip maždaug apie karo pradžią teta Marijona atsidūrė Simne. Paliko ji Pilviškių kleboną, netyčia pamačiusi, kaip jis savo kambaryje glamonėja jauną merginą. Nieko nelaukdama, susirinko savo mantą, išgurino klebonijos langą ir iškeliavo tėviškės link.
Iš rytų artėjant karo frontui, mes, kaip ir dauguma kaimynų, pasitraukėme su gyvuliais į vakaruose stūksojusio Kalniškės miško daubą. Mat buvo neaišku, kaip elgsis pasitraukdama Hitlerio kariuomenė. Man miške buvo pavesta prižiūrėti karves. Pririšdavau jas, kur daugiau žolės. Vienos dienos rytą virš mūsų vyko oro kautynės. Pasislėpėm žeminėse. Ir tik po kelių valandų apsižiūrėjau, kad karvių nėra – atitrūko ir pabėgo. Ir šen, ir ten bėgiojam, bet nerandam. Tada teta Marijona man patarė nuoširdžiai pasimelsti ir po maldos paprašyti Dievulio pagalbos. Taip aš ir padaręs, visai nusiraminau ir laukiau stebuklo. Vakarop Nadia sušuko: „Radau!“. Pasirodo, ji buvo nuėjusi per kilometrą vakarų (ne namų) kryptimi ir, jas ten radusi pamiškėje avižose, parvedė į daubą.
1943 metų pabaigoje vokiečiai vežė rusų šeimas į Vakarus. Tačiau pakeliui pradėjo šeimas dalyti kaimiečiams. Taip pas mus atsirado keturių asmenų Morozovų šeima – tėvai, sūnus Viktoras, ir 3 metais už mane vyresnė duktė Nadia – gyvenusi, atrodo, Velykije Luki mieste. Tyčiodavausi aš iš jos, pabrėždamas savo lietuvio, šeimininko viršenybę kažkokiai skurdžiai pabėgėlei... Ir didžiulis džiaugsmas, kad karvės atsirado, ir neišblėstantis gėdos jausmas, kad aš toks buvau su ja.
Man 13 metų. Pelytė
Laukdamas grįžtančio fronto, tėvukas nevežė nukirstų rugių į kluoną, nes gali jis sudegti su visais javais. O kad gubose nukirstų rugių varpos nesudygtų, pėdus sukraudavome į nedideles kupetas varpomis į vidų. Praūžus frontui, vežame rugius į kluoną. Tėvukas dėlioja vežime pėdus, kuriuos aš jam šakėmis paduodu. Padavus paskutinį kupetos pėdą, išbėgo ten tūnojusi pelytė. Aš ją vytis ir plumpinti šakėmis. Užmušęs išgirdau tėvuko: „Kam tu ją užmušei? Kažko blogo juk ji nepadarė suėsdama vieną kitą grūdą. Užteks jų ir mums.“
Man 13 metų. Ant stogo
Nepatiko man eiti į tik atkurtą 1945 m. Pagėgių gimnaziją, ir aš po žiemos atostogų, tėvams neprieštaraujant, grįžau mokytis Simne. Palydėjo brolis Algirdas. Įsikūriau pas tetulytę Marijoną. O per pavasario atostogas jau neatsimenu, kaip parvažiavau pas tėvus. Užtat visam gyvenimui įstrigo balandžio antrosios kelionė į Simną. Traukiniu nuvažiavau į Radviliškį, ten nupirkau bilietą į Kauną. Tačiau vagonas buvo perpildytas, ir palydovė paskutinių neįleido. Tada maždaug 8 žmonių grupelė užsiropšėme ant stogo ir taip išvažiavome. Stogai pašalę, slidūs, tad kabinomės už kaminėlių, tad nė vienas nenudribom. O kaip šalta. Prieš Kauną mus, stogininkus, nuvarė milicija. Dalis pateko į vidų, o mes keli sustojome, įsikibę į turėklus, ant laiptelių. Privažiavome tunelį. Atrodo, va čia tas ar kitas jo iškyšulys mus užkabins, nutrauks. Vis dėlto visi gyvi pasiekėme stotį, o iš ten aš traukiniu – į Šeštokus. Galop pėstute į Simną. Pagirdė, pašildė tetulytė Marijona, ir aš nesusirgau. Užtat turiu ką prisiminti, pasapnuoti.
Man 13 metų. Šovoje
Auklėtojo Dainausko paragintas, išsiėmiau mokyklos pažymą, kad aš, M.S. , baigęs Simno progimnaziją, išleidžiamas pas tėvus į Pagėgių apskritį. Nuėjau į Šeštokus, ten patarė pirkti bilietą iškart iki Pagėgių – galutinės stoties. Taip ir padariau. O Kaune į Klaipėdos traukinį palydovė manęs neįleido, nes bilietas nebuvo kasoje atžymėtas. Nežinojau aš bėdinas, kad turėjau, atvažiavęs iš Šeštokų, tai padaryti. Likau laukti kitos dienos traukinio. Nesėkmingai, deja: temstant visus iš stoties salės išvarė. Ką daryti? Kopiu ant netolimo apaugusio ąžuolais kalno ir, o džiaugsme, randu neaukštai viename ąžuole didelę šovą. Ten ir atsiguliau, netgi užmigau. Pabudino kitas vaikinas. Jis papasakojo, kaip jam pavyko tą ir kitą pavogti... O auštant prisistatė milicininkas. Vedant mudu į nuovadą, aš parodžiau tą mokyklos pažymą, sėkmingai nuėjęs į stotį, atžymėjau bilietą ir be nuotykių parvažiavau pas sūnaus klajūno pasiilgusius tėvelius.