Naujausios
Būti globaliu žmogumi labai nepatogu
„Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ – taip vadinasi Kipre gyvenančios šiaulietės Dalios Staponkutės antroji knyga, kurią Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išrinko 2014 metų kūrybiškiausia knyga.
„Dažnai gyvenu tarpinėje erdvėje“, – knygos pristatyme Šiauliuose sakė autorė. Susitikime ji kalbėjo apie kryžkeles. Ne tik tarp dviejų šalių, bet ir tarp dviejų tapatybių: akademinio žmogaus ir rašytojo.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Europos sodininkai
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusio knygos pristatymo ir susitikimo tema – „Ar gyvenantys svetur lietuviai tebėra lietuviai?“ Autorę kalbino docentas Vigmantas Butkus ir vertėjas Markas Roduneris.
Prieš 10 metų į Šiaulius iš Šveicarijos atvykęs M. Roduneris – D. Staponkutės knygos vertėjas į vokiečių kalbą. V. Butkus parašė knygos recenziją, kurią perskaičiusi D. Staponkutė sakė iš džiaugsmo apsiverkusi.
M. RODUNERIS: – Knyga – kaip gyvenimo kelionė su įvairiomis stotelėmis, pradedant Leningradu, kur studijavai filosofiją. Kaip tai atsispindi knygoje?
– Nuo išvykimo į studijas prasideda didžioji žmogaus mokslo ir gyvenimo kelionė. Mano kelionė prasidėjo iš Šiaulių į Peterburgą.
Labai nedaug trūko, kad būčiau likusi Lietuvoje ir studijavusi ką nors kito – mediciną, žurnalistiką ar aktorinį.
Fizikos mokytojas pasakė: išvažiuokit toliau nei Pilies gatvė. Tai reiškė, važiuokite toliau Lietuvos centro – jis per siauras jums. Tai nebuvo susiję su Šiauliais, kad čia – provincialu. Tai buvo susiję su svajonėmis. O grįši ar ne, išvažiuodamas negalvoji. Tiesiog išvažiuoji.
Nemanau, kad vaikai, kurie šiandien išvažiuoja, nori palikti Lietuvą. Yra stiprus impulsas pažinti pasaulį. Man atrodo, turėtume džiaugtis, kad išvažiuoja, o ne liūdėti, kad palieka. Kažkada grįš.
Mes galime nustoti kalbėti lietuviškai, bet mes vis tiek liksime lietuviai, mūsų gyvenimo būdas yra labai lietuviškas.
Mes atrodome kaip lietuviai. Mūsų oda pilkšva. Ne kartą esu save pagavusi, kad galiu atskirti lietuvį iš minios. Ir tai mus daro ypatingus pasaulio gyventojus. Šiandien pasaulis jau žino lietuvius, nors Lietuvą gal dar nelabai atranda žemėlapyje.
Jeigu šiandien turėčiau apibrėžti lietuvius, ko gero, pirma metafora, kuri ateitų į galvą, lietuviai – puikūs Europos sodininkai. Todėl, kad asmeniškai pažįstu daug žmonių, kurie, pavyzdžiui, Kipre, sukuria iš dykumos puikius sodus. Galbūt mes iš Europos sukursime kokį Edeno ar Rojaus sodą?
Ir mano knygos tema – mes gyvename pasaulyje, kaip lietuviai, ir išgyvename, kaip lietuviai. Išgyvename visaip ir turime priimti save, kaip visokius žmones. Pirmiausia – kaip žmones su labai stipriomis emocijomis.
Grįžti vėluodamas
M. RODUNERIS: – Manai, kad anaiptol nėra tragedija, kad daug žmonių emigruoja?
– Svarbiausia, kad lietuviai pasaulyje yra. O Lietuva kaip nors išgyvens, tai ne tragedija. Ir – ne komedija. Tai yra tikrovė. Kartais sukrečia, kai važiuoji per Lietuvą ir matai tuštumą miesteliuose, kaimuose. Bet iš tikrųjų tai yra labai graži tuštuma. Kartais atrodo, kad važiuoji per magišką šalį ir ją tvarko nematomi žmonės.
Lietuva atrodo labai graži, palyginti su kai kuriais kvartalais, kuriuose esu buvusi Pakistane, Graikijoje, netgi su kai kuriais Jungtinių Amerikos Valstijų regionais.
Aš žiūriu per atstumą, kaip žmogus, kuris Lietuvoje negyvena 25 metus ir grįžta kasmet. Emocijos kas kartą būna kitokios. Kartais aš grįžtu į namus. Kartais grįžtu į visai svetimą šalį. Kartais grįžtu draugauti, įsimylėti arba susipykti.
Grįždamas judi į priekį. Nejudi tolygiai su Lietuva. Visada grįžti vėluodamas. Ir visi grįžta vėluodami. Lietuva gyvena savo gyvenimą, o tu – savo. Santykis pasidaro kaip gyvenimo poroje. Jei Lietuva tolygiai keičiasi su tavimi, santykis harmoningas, pora gyvena harmoningai. Jeigu ne – pora išsiskiria. Jeigu mūsų žmonės nebegrįžta, vadinasi, vienas iš poros elementų atsilieka.
Emigracijoje kiekvienas gyvena individualų, unikalų gyvenimą. Nėra tokios lietuvių emigracijos. Aš neskirstyčiau ir į penkias emigracijos bangas. Tai yra politinis skirstymas. Jei galvoji žmogiškai, motyvai yra unikalūs, individualūs, nesugretinami.
M. RODUNERIS: – Aš jau praradau viltį tapti šimtaprocentiniu lietuviu. Šveicarijoje gyvena jau trečia karta italų, kurie emigravo prieš 50–60 metų. Ir vis dar baksnojama, kad jie ne visai gryni šveicarai. Nesu ir toks lietuvis, kuris čia visuomet gyveno, bet nebesu ir toks šveicaras, kuris visą gyvenimą gyveno ten. Man lieka svetimas motinos vaidmuo Lietuvoje, labai didelė pagarba mirusiesiems. Man buvo prikišama, kad per retai einu į kapines...
Su laiku pripranti, bet visišku lietuviu netapsi. Kartais erzina, kai pristato kaip Šiaulių šveicarą. Tai neapibūdina žmogaus.
Kalbos muzika
V. BUTKUS: – Knygoje labai gražiai dera dvi kryptys – psichologizmas ir kultūrinis žvilgsnis. Kaip pavyko visa tai suderinti?
– Negalvojau apie derinį, tiesiog garsiai skaičiau tekstą. Man labai svarbus akustinis kalbos elementas, kaip dera sakinys su sakiniu, tekstas su tekstu. Mano lietuvių kalba yra iš atminties, kasdien tos kalbos negirdžiu. Ji turi skambėti, kaip melodija.
Knyga iš pradžių buvo parašyta blogai. Dar metus redagavau. Ji turėjo suskambėti. Aš ją išgirdau. Kai išgirsti, nebegalvoji apie psichologines, kultūrines kryptis. Galvoji apie akustiką. Ieškai žodžio.
Kurti iš atminties kalbą, pasirodo, yra dovana. Kartais įsivelia senas žodis, kuris Lietuvoje nebevartojamas.
Man įtaką daro teorija, kurią skaitau. Rašau akademinius straipsnius, disertaciją apsigyniau anglų kalba.
Tekstuose mes esame viskas, kas esame. Man labai artimas filosofas Alfonsas Lingis. Jis pradėjo rašyti filosofiją pusiau literatūrine kalba. Rašyti apie emocijas, gamtą, keliones. Kelionės jam padarė didelę įtaką. Nesusišnekėjimo įspūdis jam davė impulsą apie tai rašyti. Jis man artimas, nes tą patirtį esu išgyvenusi, pati daug keliauju, nuolat esu apsuptyje kalbos, kurios nesuprantu.
A. Lingis yra pasakęs: „Aš esu lietuvis, bet nemoku lietuvių kalbos. Mano tėvai norėjo, kad įaugčiau į Amerikos visuomenę. Stovėdavau priglaudęs ausį prie durų ir girdėdavau, ką jie šneka, bet suprasdavau tik emocijas – pykčio, džiaugsmo.“
A. Lingis, vienas įdomiausių anglų kalbos stilistų, pripažįsta, kad lietuvių kalba jam dovanojo išskirtinį anglų kalbos skambesį.
Man tai darė įtaką, nes iš filosofijos perėjau į literatūrologijos, vertimo, teoriją. Vienas mano rusų profesorius sakė: „Jeigu jau negali tapti filosofu, tapk rašytoju.“
Esu kryžkelėje tarp akademinio žmogaus ir literatūrinio rašymo. Ir gali nusverti akademinė tapatybė.
Skirtingos teisybės
Klausimų rašytojai turėjo ir gausiai susirinkę skaitytojai.
– Ar gera būti globaliu žmogumi? Ką teko paaukoti?
– Dažnai gyvenu tarpinėje erdvėje. Būti globaliu žmogumi labai nepatogu. Nuolat dvejoji. Jauti, kad yra stabdžiai, kurie neleidžia apsispręsti būti vienoje vietoje.
Atsiranda labai daug susidvejinimo. Per pastaruosius dvejus metus teko pakeisti keturias darbo vietas. Kartais būna per sunku, nepatogu. Tai duoda tau labai daug, apdovanoja įspūdžio gyliu, bet atima ramybę.
Abejonės atveria platų žvilgsnį į pasaulį, pradedi žiūrėti gailestingai. Šito galbūt labai trūksta žmonėms, kurie nekeliauja. Ypač dabar, pasaulyje, kuris pilnas įtampų. Lietuviams nepatinka graikai, graikams – lietuviai. Kai keliauji, žiūri gailestingiau ir suprantamiau.
– Pasakykite teisybę apie Graikiją ir graikus!
– Graikai turi savo teisybę, mes turime savo. Niekada nejausime taip, kaip jaučia graikai. Esame paskendę medijų klišėse, o graikai gyvena savo gyvenimą. Ir gyvens.
Vyksta daug įdomių vyksmų, iš esmės – revoliucija. Revoliucija niekada nebūna paprasta. Yra diskomforto, ir benamio gyvenimo. Žmonės gyvena palapinėse, neturi ko valgyti. Tai labiau jaučiasi Atėnuose ir Salonikuose.
Tai yra Graikijos istorija su Europos Sąjungos struktūromis. Jų santykis labai savotiškas. Mums nesuprasti, kodėl graikai nemoka mokesčių. Aš neuždirbu sumos, nuo kurios mokesčius reikėtų skaičiuoti. Bet jei uždirbu ir daugiau, nėra sistemos, kuri sektų. Tą sistemą reikėjo sukurti. Jos nesukursi staiga. Ta sistema naudojasi ir užsienio investuotojai. Suomiai dabar atstovauja graikams derybose su Europos Sąjunga!
Mūsų kelias į Europos Sąjungą labai skyrėsi nuo graikiškojo. Mūsų netgi priežastys kitokios būti Europos Sąjungoje.
Graikiška revoliucija rodo, kad Europoje viešpatauja labai stiprios monopolijos, nuo to kenčia ne tik Graikija ar Lietuva, bet ir Vokietija, kitos šalys. Monopolijos nepakaltinamos, nes tai jau yra institucija. Tai yra jėga, galia, graikai bando eiti prieš tokį monopolijų viešpatavimą.
Klausimai tarsi atsakymai
– Kur jaučiatės labiau namuose – Lietuvoje ar Kipre?
– Kurį laiką iš viso jaučiausi be namų. Dabar, kai atsisėdu Nikosijoje prie savo stalo pietauti ar rašyti, jaučiuosi labiau namie ten. Beje, tai labai naujas jausmas, atsiradęs prieš porą metų. Galbūt jis keisis. Niekas nežino, kaip pasisuks situacija. Bet kada gali netekti darbo. Nerimas nepalieka.
– O sugrįžti į Šiaulius?
– Tomas Venclova rašė apie Borisą Godunovą, gana liberalų carą. Jis išsiuntė 12 jaunų kilmingų jaunikaičių į Vakarus studijuoti. Ir nė vienas negrįžo. Tik vienas stovėdavo prie Londono rūmų, kur buvo Rusijos pasiuntinybė, ir šūkaudavo: „Jūs, maskoliai, esat visi šikniai ir kvailiai!“ Paskui jis apsivogė ir pagal garbingus anglų įstatymus buvo pakartas.
T. Venclova tai apibrėžė kaip emigranto likimo iš Rytų Europos schemą. T. Venclova sako: dauguma jaunuolių tiesiog negalėjo grįžti. Negalėjo grįžti iš būties į nebūtį. Mane tai paveikė.
Atrodo, kad jaustumeisi kažkuo netgi kaltas, grįžęs atgal. Ir dauguma emigrantų dėl to jausmo, dėl tos emocijos niekada negalėtų grįžti. Nors norėtų.
Kaip dabar grįžti? Ką aš atsivešiu? Kaltės prieš Tėvynę, prieš namus jausmas. Ką aš čia veiksiu? Kaip mano tėvai pažiūrės? Labai paprasti klausimai, bet jie yra ir atsakymai. Iš tokių klausimų, matyt, susideda ir mūsų kultūra, sukurta daug įstabių dalykų. Nes tie klausimai – amžini.
Iš naujo pradėti įmanoma. Bet grįžti – ne.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
JAUSMAS: „Gyvenimas tarp emigracijos ir migracijos galų gale priveda prie vidinės emigracijos. Vidinė emigracija jau yra tikroji. Tu jau niekur nebepriklausai. Ir tai savotiškas laisvės jausmas“, – sako Dalia Staponkutė.
POŽIŪRIS: „Šiauliai man yra netgi ne miestas, o šalis. Vaikystės šalis“, – sako Dalia Staponkutė.
PRISTATYMAS: Knygos pristatyme dalyvavo (iš kairės) Markas Roduneris, Dalia Staponkutė ir Vigmantas Butkus.
SUSITIKIMAS: Dalia Staponkutė buvo nustebinta gausiai susirinkusios auditorijos į knygos pristatymą.