
Naujausios
Dangaus neatimsi
Šiaulių jaunųjų technikų centro aviamodeliavimo būrelio vadovas Vytautas Steponavičius keturis dešimtmečius moko vaikus. Net tada, kai Šiaulių valdžia lopė biudžeto skyles neformaliojo ugdymo pedagogų sąskaita, vaikai drauge su savo pedagogu pasitraukė į privačias aviamodeliavimo pamokas. „Dangaus niekas neatims“, – žino aviamodeliuotojas.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Į Kubą – pro Ožkėnus
Vytautas mena, kad labai verkė, kai būdamas maždaug trejų metukų matė virš savo gimtųjų Ožkėnų (Kuršėnų kaimiškoji seniūnija) kaimo sodybos, labai aukštai danguje, praskrendančius trikampius lėktuvus, bet niekaip jų negalėjo ranka pasiekti.
Lėktuvai virš gimtųjų Ožkėnų, Vytautui jau suaugus, labai priminė sovietinius karinius lėktuvus, o tuo laiku taip masiškai jie galėjo skristi, tikėtina, malšinti Kubos krizės.
Vėliau, jau mokydamasis Svirbučių, Romučių aštuonmetėse mokyklose Vytautas nepamiršo tų ranka nepasiekiamų lėktuvų. Būtent Romučių aštuonmetės mokyklos darbų kabinete ir kabojo kelių lėktuvėlių modeliai.
Vaiko susižavėjimą lėktuvėliais pastebėjo tuometinis Romučių mokyklos direktorius. Jis pažadėjo, jeigu Vytautui iki pavasario nepraeis lėktuvėlių liga, atiduos vaikui tuos modeliukus iš darbų kabineto. Taip ir buvo. Pavasaris sutapo su Romučių mokyklos uždarymu. Vytautas buvo perkeltas mokytis į naujai pastatytą Kuršėnų 3-iąją vidurinę mokyklą (dabar – Pavenčių mokykla).
Kuršėnų 1-osios vidurinės mokyklos (dabar – Kuršėnų S. Anglickio mokykla) rūsyje veikė aviamodeliavimo būrelis, kuriam vadovavo Rimantas Fabijonavičius. Šeštokas Vytautas jau buvo ten. Mokytojas turėjo užsiėmimų su radijo „lapių“ medžiokle, todėl berniukus palikdavo vienus ir tie konstruodavo lėktuvėlius.
Jaunuolis netruko atrasti Šiaulių jaunųjų technikų centro parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama įvairiomis lėktuvėlių modeliukų detalėmis. Prisimena, veždavosi tas detales glėbiais namo ir konstruodavo. Iš pradžių Vytauto lėktuvėliai neskrisdavo, nes pusė detalių likdavo.
Dešimtoką Vytautą buvusi Kuršėnų pionierių namų direktorė Vitalija Vazgienė pakvietė vesti aviamodeliavimo būrelio. Taip Vytautas nuo dešimtos klasės iki savo 58-erių ir dirba tą darbą. Iš pradžių Kuršėnuose, o vėliau – Šiaulių jaunųjų technikų centre.
Kai jau planavo studijuoti pedagogiką, Vytautą pašaukė į kariuomenę. O vėliau jo niekas nebeprikalbėjo studijuoti. V. Steponavičius išsilaikė visus reikiamus kursus, kvalifikacijas, bet liko „būrelio vadovu be aukštojo mokslo“.
Kad savo Ožkėnų ir pirmąkart ten pamatytų lėktuvų neužmirštų, V. Steponavičius apie trisdešimt metų rengia aviamodeliavimo varžybas, pavadintas „Kuršėnų putos festivalis“.
„Jeigu lietus lyja, gali būti ir alaus puta, bet ir iš tiesų „jūros puta“ vadiname medžiagą, iš kurios pagaminti lėktuvėliai“, – pasakojo aviamodeliavimo meistras.
„Putinukai“, bet ne iš Kremliaus
Aviamodeliuotojų leksikone yra žodis „putinukas“.
„Tegul niekas nemano, kad aviamodeliuotojai yra V. Putino gerbėjai. Čia kalta medžiaga – putplastis, jūros puta“, – šypsosi Vytautas.
Putinukas – tai populiariausias Lietuvoje radijo bangomis valdomas lėktuvo modelis, kuris pagamintas iš putplasčio.
Nors „putinukais“ galima vadinti bet kokius iš putplasčio pagamintus lėktuvėlius, bet aviamodeliavimo asai „putinukais“ leidžia sau vadinti tik Vytauto – vieno gerbiamiausių Lietuvos aviamodeliuotojo pagamintus lėktuvėlius. Jis per daugelį metų iki aukščiausio lygio ištobulino tokių lėktuvėlių gamybos technologiją, jų konstrukciją, aerodinamines savybes. Specialiai „putinukui“ sukurtas internetinis tinklalapis.
Vytautas pasakojo, kad vaikai pirmiausia ir pradeda savo mokslus nuo „putinukų“ gamybos.
„Vaikai, be abejo, nori kuo greičiau pakilti su modeliuku į dangų. Putplastis – tai vienintelė medžiaga, iš kurios greičiausiai galima pasigaminti modeliuką, pridėti prie jo aparatūrą ir pagaliau paleisti lėktuvėlį į dangų“, – žino magiją, kuri vaikus traukia į aviamodeliavimo būrelį.
Vytautas pasakojo, kad pradėjus gaminti lėktuvėlius iš putplasčio „džiaugsmo būdavo penkios sekundės": pakilęs radijo bangomis valdomas lėktuvėlis takšt į sieną ir darykis naują arba ne vieną valandą remontuok.
Vytautas išrado „putinukams“ vaistą – sumanė putplasčio lėktuvėlius apklijuoti spalvota plėvele. Plėvele apklijuotas lėktuvėlis ilgaamžis, net ir tėškęsis į žemę lengvai ištiesinamas ir vėl gali skristi.
Aviamodeliuotojas mena, kad daugelis patyrusių Lietuvos aviamodeliuotojų skeptiškai varžybose iš pradžių žiūrėdavo į lipnia plėvele apklijuotus modeliukus, bet kasmet spalvotų lėktuvėlių varžybose vis daugėjo, ir Vytautas šalyje tapo pripažintu išradėju.
Su kinais nepalenktyniausi
Putplastį lėktuvėlių modelių gamybai Vytautas atrado tik maždaug apie 1998 metus, kai į Lietuvą pradėti vežti putplasčio lakštai labai tikę tuometiniam „euroremontui“.
Teko sukurti putplasčio apdirbimo technologiją: pjaustyti jį geriausiai karšta viela.
„Kol nebuvo interneto, maniau, kad lipnia plėvele apklijuoti lėktuvų modeliukai – mano išradimas, bet atsiradus internetui pamačiau, kad kinai seniai tą darė ir pardavinėjo tokius modeliukus. Su kinais nepalenktyniausi“, – juokiasi lietuviškų „putinukų“ meistras.
Vytautas iš putplasčio gamina ir į popierinius lankstinius panašius lėktuvėlius, kurie paleidžiami iššaunant juos guma. Jei smagus vėjas, tokie sparneliai sklendžia ir 100 metrų.
„Maniau, kad padariau išradimą – lengvą, greitai padaromą lankstinuką, kuris gražiai sklendžia ir vaikams teikia džiaugsmo! Kur tau, pasižiūriu kinų katalogus – seniausiai tokiais prekiauja! Aplenkia lietuvius kinai, nors tu ką!“ – linksmai pasakojo aviamodeliuotojas.
Nuo „ragatkės“ iki inžinieriaus
V. Steponavičius pasakojo, kad vaikus tenka mokyti net „ragatkės“ šaudymo principo.
„Vaikas net nesuvokia, iš kurios pusės įtempti gumą, kad lėktuvėlis iššautų skristi. Vaikai nėra matę, kaip su pagaliuku, guma ir akmenuku – „ragatke“ – galima šaudyti. Jų pirštukai nepajėgia užklijuoti lipnaus popieriaus be raukšlių. Kompiuterio vaikai“, – sako aviamodeliuotojas.
Vadovas atsisuka į būrelį jau septynerius metus lankantį penkiolikmetį Skirmantą. Nors mokinių atostogos ir būrelio galima nelankyti, bet taip su Skirmantu nebūna. „Man įdomu“, – sako vaikinas. Jis savarankiškai puikiai skaito sudėtingus modelių brėžinius, kruopščiai išmatavęs braižo modelių detales ir labai rimtai ruošiasi studijuoti aviacijos inžineriją.
Būrelio vadovas pasakoja, kad kiekvieną rugsėjį, kai susirenka nauji būrelio nariai, lankantys penktąją ar šeštąją klasę, jis pasijaučia dirbantis vaikų darželyje.
Vaikams įdomu, bet jie nemoka net dailiai priklijuoti popieriaus juostelės. Po kelių mėnesių vaikai jau skraidina savo pasigamintų lėktuvėlių modelius, valdomus radijo bangomis, su įmontuotomis vaizdo kameromis, gamina ir demonstruoja juos įvairiose mugėse, aviamodeliavimo varžybose.
„Man smagu, kad vaikai čia išmoksta gyvenimiškų dalykų, nes teko girdėti, kad į gamyklą įsidarbinę jauni žmonės nemoka dirbti elementariausių darbelių, nes jų gyvenimas: šaligatvis, butas ir kompiuteris. Žmonės tampa vartotojais ir nebesitiki nieko sukurti savo rankomis ir labai nustemba, kad gali sukurti“, – pasakojo būrelio vadovas.
Pažemino, bet neparklupdė
Didžiausiu išbandymu Vytautui ir aviamodeliavimą pamėgusiems vaikams buvo 2011 metų lapkritis. Tuometinė Šiaulių miesto valdžia nutarė pataupyti ir maždaug ties kaklu suveržė diržus vaikų neformaliajam ugdymui.
Vytautas iki šiol tebesaugo pranešimą, kad jo alga mažinama 46 procentais. Vytautas nepasirašė, kad sutinka, ir pasitraukė iš Jaunųjų technikų centro.
Vytautui pažįstami verslininkai suteikė patalpas, jis įsteigė mokamą aviamodeliavimo būrelį – po 50 litų per mėnesį.
„Dangaus neatimsi“, – sako V. Steponavičius.
Maždaug po poros metų Jaunųjų technikų centro vadovas Vytautą su vaikais pasikvietė atgal.
Žemės ir vandens rebusai
Vytautas beveik kas savaitgalį atnaujina savo paskyrą „Facebook“ naujomis nuotraukomis, vaizdo įrašais, darytais iš skraidančių lėktuvėlių.
Dalis Lietuvos miestų ir miestelių jau turi Vytauto nuotraukų, fotografuotų iš aukštybių. Tik dėl Kuršėnų nuotraukų iš aukščio nelabai gali pakonkuruoti su bičiulio kuršėniškio Jono Žalio sukauptu archyvu. Jo bepilotis lėktuvėlio modeliukas su primontuota kamera per metus priskraidė apie 800 kilometrų ir išfotografavo Kuršėnus ir apylinkes skersai – išilgai.
Neretai nuotraukose iš viršaus žiūrovai net savo gimtųjų vietų, gatvių, namų neatpažįsta, gatvių labirintai tampa painiu voratinkliu.
„Malonumas pamatyti savo žemę iš viršaus. Ji iš dangaus – daug gražesnė“, – sako Vytautas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Aviamodeliavimo meistras Vytautas Steponavičius sako, kad verta pamatyti žemę iš viršaus. Tada ji gražesnė.
Aviamodeliuotojas Vytautas Steponavičius lygiai keturiasdešimt metų vaikus moko pasigaminti lėktuvėlių modelius.
Vytauto STEPONAVIČIAUS nuotr.
Kuršėnai iš Vytauto Steponavičiaus lėktuvėlyje įtaisytos filmavimo kameros.
Kas atpažins šią Kelmės vietą?
Šiauliai. Kokia miesto vieta čia įamžinta?