„Daryk, nes „vėliau“ gali ir nebūti“

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

„Da­ryk, nes „vė­liau“ ga­li ir ne­bū­ti“

Pas­ku­ti­nį sau­sio šeš­ta­die­nį „Eu­ro­vi­zi­jos“ na­cio­na­li­nė­je at­ran­ko­je da­ly­vaus Šiau­lių uni­ver­si­te­to mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos stu­di­jų pro­gra­mos ket­vir­to kur­so stu­den­tas Eval­das Vai­ka­sas. Šiau­lie­tis dai­nuo­ja nuo vai­kys­tės, ža­vi­si teat­ro me­nu. Ban­dė pa­suk­ti vers­lo ke­liu, bet grei­tai su­pra­to, kad tai ne jam. Mei­lė mu­zi­kai – tai, kuo 24 me­tų vai­ki­nas no­ri da­ly­tis su vi­sais.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Pa­si­kal­bė­ti su dai­ni­nin­ku su­si­ti­ko­me Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“ prie ar­ba­tos puo­de­lio. Sau­sio 24-ąją jo lau­kia fil­ma­vi­mas, o te­le­vi­zi­ja pa­si­ro­dy­mą trans­liuos sau­sio 28–ąją.

– Ko­dėl nu­spren­dei da­ly­vau­ti „Eu­ro­vi­zi­jos“ dai­nų kon­kur­so na­cio­na­li­nė­je at­ran­ko­je?

– „Eu­ro­vi­zi­ja“ – tai toks kon­kur­sas, kur gau­ni ne­mo­ka­mai kri­ti­kos iš kom­pe­ten­tin­gos ko­mi­si­jos. Su­da­ly­vau­ti tu­rė­tų kiek­vie­nas at­li­kė­jas.

Bran­di­nau, ge­ne­ra­vau šią idė­ją il­gai. Šiais me­tais ap­si­spren­džiau. Šei­mo­je bu­vo skau­džių pra­ra­di­mų ir pa­gal­vo­jau, kad nė­ra ko lauk­ti, nes ne­ži­nai, kas ga­li nu­tik­ti.

– Ar leng­vai pa­te­kai į kon­kur­so at­ran­ką?

– Šiais me­tais dau­giau­siai da­ly­vių per vi­są „Eu­ro­vi­zi­jos“ na­cio­na­li­nės at­ran­kos is­to­ri­ją – 51. Vi­si, kas už­pil­dė an­ke­tą, tie ir da­ly­vaus. Anks­tes­niais me­tais bū­da­vo pa­pil­do­ma at­ran­ka,  įver­ti­na­mos at­li­kė­jo ga­li­my­bės. Ma­nau, jei taip bū­tų bu­vę ir šie­met, tą bar­je­rą bū­čiau vis tiek praė­jęs.

– Jau­di­nie­si, lauk­da­mas pa­si­ro­dy­mo?

– Taip. Ant­ra­die­nį bu­vau pa­si­žiū­rė­ti fil­ma­vi­mo, ap­si­pras­ti. Sė­dė­jo­me su drau­ge, žiū­rė­jo­me į da­ly­vius, vi­si jau­di­no­si, ir aš jau­di­nau­si.

Rei­kė­jo atei­ti, ap­si­žval­gy­ti, pa­sė­dė­ti sa­lė­je, su­si­pa­žin­ti, kiek kur ka­me­rų, ir jau­du­lys šiek tiek nu­slū­go. Bet jau­din­tis yra nor­ma­lu.

– Ko­kią dai­ną dai­nuo­si? Kas lė­mė ta­vo pa­si­rin­ki­mą?

– Dai­nuo­siu bri­tų kom­po­zi­to­riaus Ash­ley Hick­lin dai­ną „Fi­re Kis­ses“ ("Ug­nies bu­či­niai"). Pa­si­rin­kau ją to­dėl, kad ir teks­tas, ir me­lo­di­ja – ly­riš­ki. Man pa­tin­ka ly­ri­nė, mei­lės mu­zi­ka.

Pap­ra­šiau, kad ga­lė­čiau ją dai­nuo­ti. Ma­no ke­lis įra­šus nu­siun­tė dai­nos au­to­riui, jam pa­ti­ko ma­no bal­sas ir su­ti­ko, kad dai­nuo­čiau jo dai­ną.

Tai dai­na apie mei­lę, kaip su­ras­ti tą vie­nin­te­lę, kad kiek­vie­nas ga­li­me rink­tis, nes mei­lei, šir­džiai neį­sa­ky­si.

Ban­dy­siu sa­vo šir­di­mi pa­lies­ti žiū­ro­vų, klau­sy­to­jų šir­dis.

– Ar iš­gir­dęs šią dai­ną pa­gal­vo­jai, kad ji ga­li lai­mė­ti?

– Iš­gir­dau šią dai­ną ir ją pa­ju­tau. Perk­lau­siau dar kar­tą ir dar, ir dar. Gal ji nė­ra dai­na lai­mė­to­ja, bet pa­ban­dy­siu per­teik­ti tai, ką au­to­rius no­rė­jo pa­sa­ky­ti, pa­si­steng­siu, kad žmo­nės ją pa­mėg­tų, o ar lai­mė­siu, ar pa­tek­siu į ki­tą eta­pą, spręs žiū­ro­vai ir ko­mi­si­ja.

– At­li­kė­jai žiū­ro­vus vis daž­niau ban­do pa­pirk­ti ne tik dai­na, bet ir šou ele­men­tais. Ar ta­vo pa­si­ro­dy­me jų bus?

– Praei­tais me­tais Do­na­tas Mont­vy­das da­rė sal­to, ug­nies šou. Ir ma­nęs klau­sia, ar kaž­ką to­kio da­ry­siu. Ne, ne­da­ry­siu.

Ma­nau, kad „Eu­ro­vi­zi­jos“ at­ran­ko­je tu­ri aug­ti. Ma­no pa­si­ro­dy­mas bus pa­pras­tas, gal tik vi­zua­li­za­ci­ja bus su ug­nies bu­či­niais.

Kiek­vie­na­me eta­pe tu­ri klau­sy­tis kri­ti­kos ir kaž­ką pri­dė­ti. Jei­gu to­liau pa­tek­siu, gal kaž­ką ir pa­ro­dy­siu, gal ir sal­to? Nors ne (juo­kia­si – red.pa­st.).

– „Eu­ro­vi­zi­jos“ na­cio­na­li­nė at­ran­ka tau nė­ra pir­mo­ji di­de­lė sce­na. Kur dar esi da­ly­va­vęs?

– Esu da­ly­va­vęs te­le­vi­zi­jos pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“, „Lie­tu­vos bal­se“. „Lie­tu­vos bal­sas“ ma­ne iš­lais­vi­no, tar­si pa­sa­kė: „Eval­dai, tu ga­li ir da­ryk!“

Ne­se­niai da­ly­va­vau miu­zik­le „Rent“ ("Nuo­ma"). Man tai ir­gi bu­vo vie­nas iš gy­ve­ni­mo iš­šū­kių. Mėgs­tu teat­rą ir vi­sa­da no­rė­jau vai­din­ti, stu­di­juo­ti ak­to­rys­tę. Kai sto­jau į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, man siū­lė rink­tis est­ra­dos me­ną. Svars­čiau, bet pa­si­rin­kau mu­zi­kos pe­da­go­gi­ką. Kai vy­ko at­ran­ka į miu­zik­lą, pa­gal­vo­jau: mu­zi­ka – aš dai­nuo­ju, teat­ras – aš vi­sa­da sva­jo­jau bū­ti ak­to­rius. Ir su­da­ly­va­vau.

Miu­zik­las ma­ne dar la­biau iš­lais­vi­no, to­dėl ir pa­sa­kiau sau: vis­kas, šiais me­tais ei­nu į „Eu­ro­vi­zi­jos“ at­ran­ką. Ne­sa­kyk „vė­liau“, nes to „vė­liau“ ga­li ir ne­bū­ti.

– Ar vi­sa­da mu­zi­ka bu­vo ta­vo gy­ve­ni­me?

– Bu­vo tarps­nis, kai bai­gęs Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio kon­ser­va­to­ri­ją pa­gal­vo­jau, gal už­teks mu­zi­kuo­ti ir įsto­jau stu­di­juo­ti vers­lo va­dy­bą. Me­tus pa­si­mo­kiau ir su­pra­tau, kad tai – ne man. Iš tė­čio gal pa­vel­dė­jau po­mė­gį vers­lui, bet ma­no ma­ma bu­vo mu­zi­kan­tė, bai­gu­si Vil­niaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos kon­ser­va­to­ri­ją, gro­jo vio­lon­če­le, vi­sas gy­ve­ni­mas bu­vo su cho­rais, or­kest­rais

Me­ni­nin­kai nė­ra la­bai kruopš­tūs, vis kaž­ką pa­mirš­ta, ir man taip bū­da­vo. Pa­gal­vo­jau, kad man rei­kia stu­di­juo­ti mu­zi­ką. Kai įsto­jau į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, ir bu­vo tas lū­žis. Dai­nuo­ju uni­ver­si­te­to cho­re „Stu­dium“, esu bai­gęs „Da­gi­lė­lio“ dai­na­vi­mo mo­kyk­lą.

Iš tų, ku­rie lan­kė­me „Da­gi­lė­lį“, la­bai ne­daug kas pa­si­rin­ko mu­zi­ką. Kar­tą va­do­vui pa­sa­kiau, kad tik­riau­siai ir aš ne­si­rink­siu mu­zi­kos. Kai po ke­le­rių me­tų su­si­ti­ko­me kon­cer­te „Sau­lė­je“, jis man sa­ko: „Pri­si­me­ni, kai sa­kei, kad ne­bū­si mu­zi­kan­tu, o aš ži­no­jau, kad bū­si.“

– Stu­di­juo­ji mu­zi­kos pe­da­go­gi­ką, va­di­na­si, pla­nuo­ji dirb­ti mu­zi­kos mo­ky­to­ju?

– Lo­giš­kai mąs­tant, taip. Vie­no­je mo­kyk­lo­je jau esu dai­na­vi­mo bū­re­lio mo­ky­to­jas. Ban­dau vai­kus mo­ky­ti dai­nuo­ti. Pa­sa­kiau „mo­ky­ti“? Gal ne, nes tam, kad mo­ky­tum, tu­ri bū­ti la­bai kom­pe­ten­tin­gas. Aš ban­dau pa­dė­ti jiems pa­mil­ti mu­zi­ką, dai­na­vi­mą.

Man dar tik 24 me­tai, gy­ve­ni­mas kei­čia­si ir ne­ži­nia, kaip pa­kryps.

– Gi­mei ir au­gai Šiau­liuo­se, stu­di­juo­ji taip pat gim­ta­ja­me mies­te. Esi sa­vo mies­to pa­trio­tas?

– Kai vai­di­nau miu­zik­le, du mė­ne­sius pra­lei­dau Vil­niu­je. Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad Vil­niu­je no­rė­čiau il­giau pa­gy­ven­ti, bet grįž­ti į Šiau­lius, ir čia taip ra­mu, ge­ra. Taip, esu Šiau­lių pa­trio­tas. Ir Lie­tu­vos.

La­bai daug ma­no bend­raam­žių iš­va­žia­vę į Vil­nių, dar dau­giau – į už­sie­nį. Aš ir pa­ts nuo try­li­kos me­tų va­ži­nė­da­vau su šei­ma va­sa­ro­mis į Ang­li­ją dirb­ti. Gal jau ati­dir­bau sa­vo? Net­gi svars­tė­me pa­si­lik­ti. Man la­bai pa­ti­ko Ang­li­ja, bet se­suo ne­no­rė­jo lik­ti. Grį­žo­me į Lie­tu­vą. Da­bar ma­no se­suo stu­di­juo­ja Ang­li­jo­je ir ne­pla­nuo­ja grįž­ti, o aš li­kau čia.

– Ar ti­kie­si šiau­lie­čių žiū­ro­vų pa­lai­ky­mo „Eu­ro­vi­zi­jos“ at­ran­ko­je?

– Aiš­ku, čia – „Eu­ro­vi­zi­ja“, gal ne­ga­li­ma iš­skir­ti Šiau­lių, bet jei­gu šiau­lie­čiai džiau­gia­si, kad aš da­ly­vau­ju, at­sto­vau­ju Šiau­liams, pa­lai­ko ma­ne, tikiuosi, kad bal­suos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Eu­ro­vi­zi­jos“ na­cio­na­li­nė­je at­ran­ko­je dai­nuo­sian­tis Šiau­lių uni­ver­si­te­to mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos stu­di­jų pro­gra­mos ket­vir­to kur­so stu­den­tas Eval­das Vai­ka­sas sa­ko, kad tam pa­si­ryž­ti tu­rė­tų kiek­vie­nas at­li­kė­jas.