Daug ką atėmė, bet ne viską

MUMS RAŠO

Daug ką atėmė, bet ne viską

Vasario 12-ąją  sueina metai, kaip į amžinybę iškeliavo tremtinė, tautodailininkė, Šiaulių tremtinių choro pirmoji metraštininkė Salomėja Jankevičiūtė-Škikūnienė.

Darni šeima

Salomėja Jankevičiūtė-Škikūnienė gimė 1922 metais Aukštagojo kaime, Pumpėnų parapijoje, Pasvalio rajone. Ji buvo jauniausia iš aštuonių Antaninos ir Antano Jankevičių vaikų. Pasiturinčių ūkininkų vaikams darbštumas ir gabumai žadėjo mokslų kelius, gražią ateitį. Bet likimas sudėliojo kitaip.

Visos Salomėjos seserys buvo aukšto ūgio, turėjo labai gražius balsus, iki senatvės giedodavo bažnytiniuose choruose. Salomėja turėjo aukštą, sodrų balsą, kai kas jai numatė didžios solistės karjerą.

A. Jankevičius su šeima dirbo žemę, augino gyvulius, turėjo bityną. Buvo Pumpėnų bažnyčios maršalka, kooperatyvo Pumpėnuose buhalteris. Motina Antanina Glebavičiūtė-Jankevičienė buvo tretininkė, seserys – pavasarininkės.

Per šv. Velykas į Jankevičių namus visada buvo sukviečiami kaimo vaikai, sodinami už stalų, padengtų baltomis staltiesėmis. Jie buvo vaišinami arbata iš porcelianinių puodukų su lėkštelėmis, paimamų iš bufetų, ir bandelėmis. Buvo duodama gražiai išmargintų kiaušinių, juos nudažydavo seserys Jankevičiūtės.

Kieme būdavo ritinėjami kiaušiniai, žaidžiami žaidimai. Aukštagojo kaime, netoli A. Jankevičiaus sodybos, prie jo pušyno, buvo rengiami įvairūs jaunimo, katalikiškų organizacijų renginiai, šventės. Ten sueidavo minios žmonių su organizacijų vėliavomis, kvietimais būdavo pakviečiami gerbiamiausi asmenys.

Iš paskaitos – į gyvulinį vagoną

Salomėja baigė Panevėžio mergaičių amatų mokyklą. Ji ypatingai matė spalvas, atskirdavo nuo 10 iki 20 atspalvių. Kryželiu siuvinėjo paveikslus, mezgė kostiumėlius, rišo kilimėlius, kilimus. Jos darbai eksponuoti ne vienoje parodoje.

1945 metais S. Jankevičiūtė mokėsi konservatorijos antrame kurse. Tiesiai iš auditorijos buvo išvesta ir ištremta. Vežta tuo pačiu ešelonu, kaip ir jos senas tėtis ir dvi seserys Emilija ir Apolonija.

Dalį kelio Salomėja buvo vežama atskirai, be maisto, rūbų, pinigų, tik vėliau prijungta prie šeimos. Sunku įsivaizduoti, ką turėjo jausti vos per dvidešimt perkopusi konservatorijos antrojo kurso studentė, iš paskaitos įkišta į gyvulinį vagoną.

Po kelių dienų ji susitiko su sesėmis ir tėvu, kuris greitai mirė. Trylika metų teko išbūti svetur, visa jaunystė praėjo po svetimu dangumi.

Kur nutvėrusi medžiagos skiautelę, siūlo galiuką siuvinėjo, mezgė – taip speiguotoje šiaurėje pražydo našlaitės, rugiagėlės.

Sodraus Salomėjos soprano neužšaldė Sibiro sniegynai. Ji buvo išgirsta niūniuojanti ir perkelta į kitą darbą, sudarytos sąlygos vakarais repetuoti. Dainavo klubo scenoje likimo draugams. Dainavo pasipuošusi jau ten savo rankomis siuvinėta suknele.

Stebino darbštumu ir kruopštumu

Seserys po daugelio patirtų vargų, kančių, nepriteklių tėviškę rado išdraskytą.

Tėvas amžiams liko svetimoje žemėje. Ir dabar akyse matau tetos Salomėjos baltoje drobėje siuvinėtas tris rožes (trims tremtinėms seserims) ir kryželį tėčiui.

Grįžusi po tremties apsigyveno ir dirbo Šiauliuose. Įsidarbino Šiaulių buitiniame aptarnavimo kombinate siuvinėtoja. Daryti karjerą trukdė tai, kad buvo tremtyje. Stebindavo S. Škikūnienės darbštumas ir kruopštumas. Įsivėlus klaidai, ji išardydavo kad ir pusę darbo.

Laukė, kada išeis į pensiją – tada atsidėsianti kūrybai. Taip ir buvo. Kasdien dirbdama po 14–16 valandų, per aštuonis mėnesius surišo kilimą. Vien brėžinį braižė, taisė, spalvas rinko keturis mėnesius.

Mezgė vąšeliu ir virbalais, audė juosteles, kaklaraiščius, labai dekoratyviai siuvinėdavo. Yra išsiuvinėjusi dešimtis paveikslų, surišusi daug kilimėlių ir didžiulių kilimų.

Viena būtų tiek nepadariusi, jei ne vyras Petras Škikūnas, taip pat tremtinys. Jis padarė rėmą-stakles, privyniodavo siūlų, dažnai vadavo ruošdamas maistą, bėgdamas į parduotuves.

Iš šių žmonių reikėjo mokytis tarpusavio supratimo. Tik ir girdėjai: „Saliut, pailsėk, einam prie ežero“, o ji atsiliepia: „Palauk, Petreli, čia būtina užbaigti. Aš tuoj“. Žiūrėk, praeina valandžiukė, kita, o Salomėja nepakelia galvos nuo savo darbelio. Šeimininkas tai knygą skaitinėja, tai radijo klausosi, tai meškerę tvarko. Jau ir vakaras. Vyras Petras prieis prie žmonos, paklaus, ar kuo negalįs pasitarnauti, ir pasakys: „Saliut, bėgsiu į parduotuvę maisto, kad neuždarytų.“

Vyras – irgi tremtinys

P. Škikūnas buvo baigęs mokslus, labai apsiskaitęs, daug žinantis, bet mažai kalbantis. Jis sakydavo: „Neišpasakosi, neišdejuosi. Mudviejų likimai – kaip ir tūkstančių tremtinių“. Nors ir nekalbus, bet pasakojo, kaip augo didelėje šeimoje: „Tiek aš, tiek Salomėja augome aštuonių vaikų šeimose jauniausi. Buvom palepinti arba nuskriausti“.

Paskui – mokykla, kariuomenė, karininkų mokykla, tarnyba štabe iki karo, o po to – pats tolimiausias tremties taškas, nes toliau jau nebegalėjo nuplukdyti.

Škikūnai dainuodavo tremtinių chore. Salomėjos kankliavimą įjungdavo į choro atliekamos programos visumą. Ji kruopščiai rašė tremtinių klubo istoriją. O siuvinėjimus, nėrinius, siuvinėtus paveikslus, įvairia technika padarytus kilimus padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Pamokos iš praeities

Prisimenu tetos Salomėjos pasakojimą, kaip jos brolis, mano tėtis Antanas Jankevičius, būdamas dar visai jaunas, sugalvojo pastatyti paminklą žuvusiems gimtojo Aukštagojo kaimo savanoriams.

Šis kryžius ir dabar tebestovi Aukštagojo kaime prie keliuko, vedančio į Pumpėnus.

Salomėjos motina, trys seserys palaidotos Pumpėnų kapinėse. Kada tik atvykdavo į Pumpėnus, Salomėja kruopščiai sutvarkydavo artimųjų kapelius, nuplaudavo paminklą sakydama: „Tik dukroms nešalta ir nekaršta, nes reikia padaryti“.

Ne kartą teta Salomėja perpasakojo motinos pamokymą elgtis santūriai ir mandagiai. 1930 metų liepą į jų kiemą atėjo jaunas kunigas, pasisveikino su tėvais, o jai ištiesė saldainių pakelį. Kai ji visa sauja pasisėmė saldainių, motina paprašė saldainius supilti atgal ir paimti tik porą.

Jaunas žmogus, kuris ją vaišino saldainiais, buvo kunigas Alfonsas Lipniūnas iš gretimo Talkokių kaimo. Kunigas buvo atėjęs padėkoti Antaninai Jankevičienei už šeimininkavimą jo primicijų dienos vaišėse. Padovanojo savo paties fotografiją su įrašu: „Mieliems Jankevičiams, padėjusiems mano primicijų vargelyje“.

Grįžta prisiminimais

Kada tik lankausi Aukštagojo kaime, pažvelgusi miško link mintyse regiu besirenkančius šeimomis į apylinkės, parapijos šventes, pasipuošusius šventiniais rūbais, benešančius organizacijų vėliavas. Rinkosi, nes sekmadieniai buvo šventi. Jie kažką turėjo savyje daugiau, jiems reikėjo bendrystės. Suprato pareigas, tęsė ir perdavinėjo amžinąsias vertybes.

Atėmė seneliui Antanui Jankevičiui gyvybę, tetų jaunystės džiaugsmą ir laisvę, išdraskė jų namus. Daug baimės ir persekiojimų patyrė ir jos vyriausiojo brolio – mano šeima.

Aš niekada neregėjau senelio, nemačiau jų gražios, tvarkingos sodybos, turėjome vargti nepritekliuose. Tremtyje buvusios tetos ištekėjo vyresniame amžiuje, jų šeimos neturėjo atžalų. Kaip ir iš daugumos dorų žmonių, iš jų buvo atinmta labai labai daug. Daug, bet ne viskas.

Ona Jankevičiūtė-Striškienė, Paįstrys, Panevėžio rajonas

Antano JANKEVIČIAUS šeimos nuotr.

TREMTINĖS: Centre sėdi Emilija Jankevičiūtė, sesuo Salomėja Jankevičiūtė stovi dešinėje. Pečiora, 1956 03 09

ŠEIMA: Salomėja ir Petras Škikūnai. Šiauliai,1975 metai.

RELIKVIJOS: Dalis šeimos relikvijų ir Salomėjos Jankevičiūtės-Škikūnienės rankdarbių.