
Naujausios
Ekskursija į fotoaparatą
Didžiausią fotoaparatą penktadienį į Šiaulius atgabeno jo kūrėjas Gintas Kavoliūnas, Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno laboratorijos vedėjas. Fotomenininkas taip pat dalyvavo tris dienas Fotografijos muziejuje vykusiame Tarptautiniame senųjų fotografijos technologijų simpoziume.
G. Kavoliūnas "Šiaulių kraštui" pasakojo, kad tuomet, kai jau gerai buvo perpratęs fotoaparato veikimo principus, didžiausią fotoaparatą uošvio padovanotoje priekaboje sukonstravo per vieną vakarą kartu su studentu praktikantu.
O štai susiprasti, kaip veikia fotoaparatas ir apskritai fotografijoje, užtruko kiek daugiau laiko.
"Pradėjau fotografuoti juostiniu fotoaparatu paauglystėje, gal šešiolikos metų. Nešiesi fotoaparatą, tai šen, tai ten pykš pokšt ir jautiesi tokiu turbofotografu. O 2000 metais įstojau į Vilniaus technologijų mokyklą, į fotografijos technologijų specialybę. Žingsnis po žingsnio supratau, kad visas tas sudėtingas mechanizmas ne toks ir sudėtingas. Kai paimi fotoaparatą, kad ir "Zenit", ten daug visokių detalių, varžtelių, bet visa esmė bet kurio fotoaparato yra "camera obscura", tai yra tamsus kambarys, kuris turi vieną vienintelę skylutę, pro kurią patenka šviesa", – sako didžiausio fotoaparato kūrėjas.
Prieš septynerius metus sukonstravęs dėžę, vietoj paprastos skylutės G. Kavoliūnas panaudojo lęšį. Viduje sumontuotas fokusavimo mechanizmas – ant ratukų slankiojantis ekranas. Kuo arčiau objektyvo prieina žmogus, tuo toliau reikia nustumti ekraną, jeigu stovi toliau nuo objektyvo, ekraną reikia priartinti.
Gintas pakviečia nesidrovėti ir lipti į fotoaparatą. Užtraukiama juoda užuolaida ir ekrane išryškėja spalvotas vaizdas, tik apverstas aukštyn kojomis. Fotomenininkas stumdo ekraną arčiau ir toliau rodydamas kaip išryškėja vienos ar kitos detalės.
"Taip sufokusuoji vaizdą, dar yra diafragmos žiedas, gali atidaryti ar uždaryti, pareguliuoji šviesos kiekį, kartu ryškumo zoną ir tada galima fotografuoti", – aiškina kūrėjas.
Paklaustas, kiek fotografijų jau padarė šiuo fotoaparatu, Gintas mintyse skaičiuoja.
"Kadangi šis daiktas daro tik labai dideles nuotraukas, tai gal dvidešimt ir bus, o gal dar ir ne", – svarsto fotomenininkas.
Fotografuoja G. Kavoliūnas savo didžiuoju fotoaparatu ir judančius ir nejudančius objektus – gamtos vaizdus, žmones. Yra padaręs grupines vilniečių, šiauliečių, tauragiškių nuotraukas.
Keitėsi tik objektyvai
Per septynerius metus pati fotoaparato dėžė beveik nepasikeitė, o štai objektyvas "augo".
"Iš pradžių buvau nusipirkęs mažutį objektyvą, gal pusės litro stiklainio dydžio, ir turintį 520 milimetrų objektyvo židinio nuotolį. Su juo galėjau padaryti 50x60 centimetrų dydžio nuotrauką ir esu padaręs seriją darbų "Pievų portretai", – pasakoja G. Kavoliūnas.
Vėliau Klaipėdoje, vienose kūrybinėse dirbtuvėse, vilnietis fotografų pasiteiravo, gal kas turi didesnį objektyvą. Atsirado vienas vyriškis, kuris sutiko savo 800 mm objektyvą išmainyti į mažesnį.
"Kai atsirado objektyvas, kuris man dengia per visą įmanomą dėžės dydį ir kokį aš turėjau popierių, tada sugalvojau fotografuoti žmones. Kaip tik mus 2014 metais pakvietė į "Sostinės dienas" ir aš pasiūliau padaryti porą Lietuvos rekordų", – pasakoja kūrėjas.
Taip Lietuvos rekordų knygoje tais metais atsirado įrašas apie dižiausią šalyje fotoaparatą ir didžiausią (131x106,6 cm) juo padarytą grupinę vilniečių momentinę nuotrauką.
Beje, šiuo objektyvu padaryta ir grupinė šiauliečių nuotrauka 2016 metų rudenį "Tyrėjų nakties" metu. Jos dydis – 100x70 centimetrų.
Pasiekęs net du rekordus G. Kavoliūnas nenurimo ir pradėjo ieškoti dar didesnio objektyvo. Pernai vienoje parodoje prie fotomenininko priėjo žmogus, įsteigęs fotogrametrijos laboratoriją, ir pasiūlė didelį, 900 mm, objektyvą, o mainais paprašė tik fotosesijos.
"Šitas objektyvas labai daug šviesos praleidžiantis ir sveria... tik 7,5 kilogramo. Dabar mano dėžutei jo jau sočiai užtenka. Pasistengus jau galima fotografuoti 150 mm ilgio nuotrauką. Bet dabar jau mintys linksta link autobusiuko, nes laboratorijai nebelabai užtenka vietos. Objektyvas tiek išsiplėtė, kad nebėra kur vonelės padėti", – šypsosi Gintas.
Mat fotoaparato dėžėje galima ne tik padaryti nuotrauką, bet ir ją išryškinti. Tai – kartu ir laboratorija.
G. Kavoliūnas rodo laikiklius, kur tvirtinasi trys pailgos vonelės.
"Tamsoje turiu įmerkti į du tirpalus ir į vandenį, tada jau galiu išsinešti į šviesą. Šiam procesui iš viso reikalingi keturi tirpalai: ryškalas, balalas, skaidralas ir toneris. Pastarasis dar ir užfiksuoja, bet nuotrauka išeina rusvo atspalvio", – pasakoja fotomenininkas.
Kodėl senose nuotraukose mažai besišypsančių?
Fotografavimas šiuo neįprastu fotoaparatu išskirtinis dar ir tuo, jog pozuotojams tenka sustingti ir nejudėti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Trukmė priklauso nuo šviesos.
"Jeigu fotografuoji vasarą, vidury dienos, ekspozicija būna 10–20 sekundžių. Tiek laiko žmonėms reikia nesujudėti. Kai fotografavau Šiauliuose, buvo ruduo, vakaras ir dar apsiniaukę, tai žmonėms teko išstovėti ramiai minutę. Ten jau aiškiai matėsi, kurie ramūs, susikaupę, o kurie išsiblaškę, nenustygstantys vietoje", – sako fotomenininkas.
G. Kavoliūnas pasakoja, kad 19 amžiuje žmonėms priešais fotoaparatą tekdavo nesujudėjus išsėdėti kur kas ilgiau, kartais net ir pusę valandos. Tam buvo sukonstruotos net specialios kėdės su atrama, prilaikančia galvą.
"Dėl to senose nuotraukose nepamatysite besišypsančių veidų. Pabandyk išsišypsoti pusvalandį! Kai ekspozicija sutrumpėjo iki keliolikos sekundžių, besišypsančių daugiau atsirado", – sako Gintas.
Kai paimi fotoaparatą, ten daug visokių detalių, varžtelių, bet visa esmė yra "camera obscura", tai yra tamsus kambarys, kuris turi vieną vienintelę skylutę, pro kurią patenka šviesa.
