DJ Senis – beveik Gineso rekordininkas

DJ Se­nis – be­veik Gi­ne­so re­kor­di­nin­kas

Ar ga­li­te pa­ti­kė­ti, kad dis­ko­te­koms Šiau­liuo­se – tik 40 me­tų? Bū­tent to­kią su­kak­tį vi­sai ne­se­niai mi­nė­jo Šiau­lių di­džė­jai. Vie­nas pir­mų­jų di­džė­jų ne tik Šiau­liuo­se, bet ir Lie­tu­vo­je, Ro­mual­das Vo­lod­ka (sce­ni­nis pseu­do­ni­mas – DJ Se­nis) da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais, kaip per tuos de­šimt­me­čius kei­tė­si dis­ko­te­ka.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Leis­ti vien įra­šus ne­bu­vo įpras­ta

Gar­si rit­min­ga mu­zi­ka, švie­sų efek­tai, dū­mų už­sklan­da ir net pi­ro­tech­ni­kos ele­men­tai – to­kia šian­dien dis­ko­te­ka. O kaip ji at­ro­dė prieš 40 me­tų?

R. Vo­lod­ka pa­sa­ko­ja, kad vie­nas pir­mų­jų, apie 1974 me­tus, dis­ko­te­kas Lie­tu­vo­je, Vil­niu­je, pra­dė­jo ves­ti Ri­man­tas Viz­ba­ras. Tais lai­kais šo­kių va­ka­ruo­se leis­ti vien įra­šus bu­vo neįp­ras­ta. Pap­ras­tai kon­cer­tuo­da­vo an­samb­liai ir tik per­trau­kų me­tu bū­da­vo pa­lei­džia­mi įra­šai. Kar­tą gru­pė ne­ga­lė­jo kon­cer­tuo­ti ir R. Viz­ba­ras lei­do vien įra­šus. Jau­ni­mui tai pa­ti­ko.

R. Vo­lod­kai ap­si­lan­kius R. Viz­ba­ro dis­ko­te­ko­je di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ko sce­na – iš len­tų su­kal­tas kar­ka­sas, ant ku­rio bu­vo pa­dė­ti du juos­ti­niai mag­ne­to­fo­nai.

Apie švie­sos ir ki­tus efek­tus ma­žai kas gal­vo­jo, džiau­gė­si, jei­gu ge­rų įra­šų pa­vyk­da­vo gau­ti. Jų di­džė­jai ieš­ko­da­vo Ry­go­je, at­siųs­da­vo gi­mi­nai­čiai iš to­li­mo­jo už­sie­nio, keis­da­vo­si vie­ni su ki­tais.

Dis­ko­te­kos užuo­maz­gos Šiau­liuo­se – R. Vo­lod­kos kul­tū­ros rū­muo­se įkur­ta­me jau­ni­mo klu­be „Am­ži­nin­kas“. Klu­bas reng­da­vo su­si­ti­ki­mus su įdo­miais žmo­nė­mis: mu­zi­kan­tais, dai­ni­nin­kais, ke­liau­to­jais. Kar­tą klu­be ap­si­lan­kė di­džė­jus iš Len­ki­jos Ja­nek Pše­va­ra, dir­bęs ren­gi­nių naf­to­tie­ki­nin­kams or­ga­ni­za­to­riu­mi Jo­niš­ky­je. Jis ta­po pir­muo­ju už­sie­nie­čiu, ve­du­siu dis­ko­te­ką Lie­tu­vo­je. Tie­sa, lei­di­mas tai da­ry­ti bu­vo ga­na il­gai svars­to­mas.

Pas­te­bė­jęs, kad dis­ko­te­ka pa­tin­ka ir Šiau­lių jau­ni­mui, R. Vo­lod­ka ėmė­si ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos, kaip jas ves­ti.

„Pa­sis­kai­čiau, pa­si­žiū­rė­jau, kaip ta dis­ko­te­ka at­ro­do, pa­si­rai­to­jau ran­ko­ves ir pir­myn – da­ro­me te­mi­nę dis­ko­te­ką. Su­si­ra­dau Ar­tū­rą Poz­nia­ko­vą (vė­liau jis re­ži­sa­vo mu­zi­ki­nį fil­mą „Kaž­kas at­si­ti­ko"), ku­ris do­mė­jo­si ro­ko mu­zi­ka ir tu­rė­jo ke­lias plokš­te­les, pa­si­kvie­čiau pia­nis­tę iš Šiau­lių kon­ser­va­to­ri­jos Ra­są Jau­ta­kai­tę, dai­ni­nin­kės Gin­ta­rės Jau­ta­kai­tės pus­se­se­rę, taip ir pra­dė­jo­me reng­ti dis­ko­te­kas“, – pa­sa­ko­ja di­džė­jus.

Va­ka­ro pra­džio­je bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie gru­pę, jos iš­leis­tus įra­šus, klau­so­ma­si gru­pės dai­nų. Bu­vo su­reng­ta per 20 te­mi­nių dis­ko­te­kų, skir­tų „The Beat­les“, „Led Zep­pe­lin“, „Queen“, An­ta­nui Ša­ba­niaus­kui, Da­nie­liui Dols­kiui ir ki­tiems.

„Ne­tu­rė­jo­me daug in­for­ma­ci­jos, vers­da­vo­mės straips­nius iš žur­na­lų, en­cik­lo­pe­di­jų“, – pa­sa­ko­ja R. Vo­lod­ka.

Ant vie­nos sie­nos ka­bė­da­vo ek­ra­nas, ki­to­je pu­sė­je – pro­jek­to­rius. Ek­ra­ne keis­da­vo­si skaid­rės iš gru­pės is­to­ri­jos. Tai bu­vo be­ne vie­nin­te­liai pir­mų­jų dis­ko­te­kų švie­sos efek­tai.

At­ly­gi­ni­mo Kul­tū­ros rū­mų kult­ma­si­nio sek­to­riaus or­ga­ni­za­to­rius gau­da­vo 67 rub­lius. Kaip ren­gi­nių ve­dė­jas ir di­džė­jus R. Vo­lod­ka pri­si­dur­da­vo ves­da­mas kvies­ti­nius va­ka­rus res­to­ra­nuo­se, mo­kyk­lo­se, gim­ta­die­niuo­se. Vi­si pa­pil­do­mai už­dirb­ti pi­ni­gai ke­liau­da­vo gar­so apa­ra­tū­rai, mag­ne­to­fo­nų de­ta­lėms, dis­ko­te­kos lem­pu­tėms ir pa­na­šiems da­ly­kams.

Iš kon­kur­sų – su pri­zais

R. Vo­lod­kai, kaip ren­gi­nių ve­dė­jui ir di­džė­jui, ne kar­tą te­ko da­ly­vau­ti res­pub­li­ki­niuo­se ir tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se-fes­ti­va­liuo­se. Vie­nas įsi­min­ti­niau­sių – są­jun­gi­nis ren­gi­nių ve­dė­jų kon­kur­sas Ode­so­je 1978 me­tais. Kon­kur­se Lie­tu­vos ko­man­dai at­sto­va­vo pen­ki ren­gi­nių ve­dė­jai. Vie­nin­te­lis R. Vo­lod­ka ren­gi­ny­je ro­dė, kaip ves­ti dis­ko­te­ką.

„Prieš kon­kur­so pra­džią pa­si­ruo­šiau sa­vo pro­gra­mai, pa­si­dė­jau plokš­te­les ir išė­jo­me pa­pie­tau­ti. Grįž­tu – ne­bė­ra plokš­te­lių, o už va­lan­dos ma­no pro­gra­ma! Nu­bė­gu pas di­rek­to­rių: „Gel­bė­kit! Pa­dė­kit!“ Di­rek­to­rius „už­lau­žė“ bu­dė­to­ją ir tas šiaip taip ati­da­vė“, – da­bar su šyp­se­na pri­si­me­na šiau­lie­tis.

Nuo­ty­kiai kon­kur­se tuo ne­si­bai­gė. Vyks­ta pro­gra­ma, skaid­rė­se ro­do Šiau­lių laik­ro­dį „Gai­dį“, ir R. Vo­lod­ka lep­te­li: „Ma­nau, kad tai pa­ts tiks­liau­sias laik­ro­dis pa­sau­ly­je, gal net už Mask­vos ku­ran­tus tiks­les­nis.“ Ne­pa­dė­jo net žo­de­lis „juo­kau­ju“. Ko­mi­si­jo­je sė­dė­ję So­vie­tų Są­jun­gos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos „šu­lai“ nu­ščiu­vo, o pa­si­bai­gus kon­kur­sui vie­nin­te­lio šiau­lie­čio pro­gra­mą svars­tė pu­sant­ros va­lan­dos.

R. Vo­lod­ka sa­ko, jei ne tas lep­te­lė­ji­mas, gal ir lau­rea­tu bū­tų ta­pęs, o da­bar – tik dip­lo­man­tu. Ta­čiau nu­džiu­gi­no ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo pa­sa­ky­ti žo­džiai: „Pa­da­rei ge­rą dar­bą, nuo šiol dis­ko­te­kai Ta­ry­bų Są­jun­go­je – ža­lia gat­vė.“

R. Vo­lod­ka vie­ną po ki­to trau­kia pri­zus. Pa­te­fo­ną vaiz­duo­jan­tis ap­do­va­no­ji­mas – 1979 me­tais Kau­ne vy­ku­sia­me pir­ma­ja­me dis­ko­te­kų kon­kur­se „Auk­si­nė plokš­te­lė“ iš­ko­vo­ta pir­mo­ji vie­ta. Auk­su puoš­ta lėkš­tė – pir­mo­sios vie­tos pri­zas, iš­ko­vo­tas 1979 me­tais Ka­li­ning­ra­de vy­ku­sia­me jau­ni­mo fes­ti­va­ly­je „Gin­ta­ri­nis pa­va­sa­ris“. Šia­me fes­ti­va­ly­je Ro­mual­das da­ly­va­vo kar­tu su bro­liu Ge­di­mi­nu. Ki­tais me­tais jie taip pat ta­po fes­ti­va­lio nu­ga­lė­to­jais.

Ap­do­va­no­ji­mų šiau­lie­čiai par­si­ve­žė ir iš ki­tų kon­kur­sų.

R. Vo­lod­ka ap­gai­les­tau­ja, kad jau de­šimt­me­tį Lie­tu­vo­je ne­vyks­ta kon­kur­sai nei ren­gi­nių ve­dė­jams, nei di­džė­jams.

Dis­ko­te­kos po vi­są Lie­tu­vą

Klai­pė­da, Tel­šiai, Ma­žei­kiai, Kel­mė, Jo­niš­kis, Pa­ne­vė­žys, Kau­nas – di­džė­jus var­di­ja mies­tus, ku­riuo­se te­ko ves­ti ren­gi­nius ir dis­ko­te­kas. Vien Kau­no ha­lė­je te­ko kon­cer­tuo­ti 18 kar­tų.

Įs­pū­din­gos bu­vo 1984 me­tais Kau­no „In­ka­ro“ klu­be su­reng­tos aš­tuo­nio­li­kos dis­ko­te­kų ve­dė­jų var­žy­bos. Jo­se ne­bu­vo jo­kios ko­mi­si­jos, ge­riau­sią dis­ko­te­ką rin­ko Kau­no jau­ni­mas.

Lyg no­rė­da­mi paer­zin­ti, prieš ren­gi­nį pa­ne­vė­žie­čiai šiau­lie­čiams ro­dė, ko­kių „gė­ry­bių“ at­si­ve­žė į Kau­ną: bė­gan­čias lem­pu­tes, mi­li­ci­jos švy­tu­rė­lį. „Ar jūs to­kių tu­rit?“ – klau­sė. Šiau­lie­čiai to­kių švie­sos efek­tų ne­tu­rė­jo.

„Mąs­tė­me, kuo ga­lė­tu­me nu­ste­bin­ti kau­nie­čius. Mu­zi­ko­je jie pro­gre­sy­vūs, ge­riau­si įra­šai ir apa­ra­tū­ra – pas kau­nie­čius. Sa­kau, pa­si­da­rom pi­ro­tech­ni­ką“, – pa­sa­ko­ja R. Vo­lod­ka.

Į lem­pu­čių co­ko­lius įdė­jo pa­ra­ko, bron­zos ir ka­lio per­man­ga­na­to. To­kias še­šias „šaš­kes“ pa­sta­tė vie­no­je sce­nos pu­sė­je ir še­šias – ki­to­je.

„Ap­si­ren­giau bal­tu, si­dab­ri­niais siū­lais įspū­din­gais raš­tais iš­siu­vi­nė­tu tri­ko. Su­ta­riau su bro­liu: „Kai už­gros ma­no dis­ko­te­kos įžan­gos fan­fa­ros, aš šo­ku kai­rė­je, o tu spog­dink de­ši­nė­je, ta­da paei­siu į de­ši­nę, tu sprog­dink kai­rė­je.

Pra­si­de­da mū­sų dis­ko­te­ka, aš iš­puo­lu į sce­ną, paei­nu į kai­rę ir tik pliūpt lieps­na po ko­jom. Pri­puo­lu prie bro­lio, o tas: „At­sip­ra­šau, su­kly­dau.“ Išei­nu į de­ši­nę pu­sę, jis ir vėl prie ma­nęs su­sprog­di­na. Ma­no at­la­si­nių kel­nių kleš­nės pra­dė­jo svil­ti, ne­li­ko nei ūsų, nei plau­kų, – pa­sa­ko­ja di­džė­jus. – Bet čia dar ne vis­kas. Anek­do­tas pra­si­dė­jo, kai po ke­lių mi­nu­čių bron­zos de­be­sis nu­si­lei­do ant šo­kė­jų, bal­dų, grin­dų. Toks kai­fas ki­lo, to­kia eu­fo­ri­ja. Vi­si pa­si­den­gė bron­za!“

Po 20 mi­nu­čių ūk­ve­dys at­puo­lė: „Di­džė­jau, ką tu pa­da­rei, ar ži­nai, kad va­ly­to­jos ta­vęs jau su šluo­tom lau­kia. Svei­kas iš čia ku­da­šiaus neiš­ne­ši!“ Lai­mei, nuo­ty­kis bai­gė­si lai­min­gai. Va­ly­to­jos, nors ir ne­bu­vo pa­ten­kin­tos, bet di­džė­jaus ne­lie­tė. O po ke­lių die­nų šiau­lie­čiai su­lau­kė ži­nios, kad jau­ni­mas jų dis­ko­te­ką pri­pa­ži­no ge­riau­sia ir rei­kia at­va­žiuo­ti at­siim­ti pri­zo.

„Nuė­jau pas pa­ne­vė­žie­čius su tuo ap­do­va­no­ji­mu ir pa­klau­siau: „O jūs ar to­kį tu­ri­te?“ – šyp­so­si pri­si­mi­nęs R. Vo­lod­ka.

Dar­bas pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą

Di­džė­jus per sa­vo kar­je­rą ­ve­dė apie 2 000 dis­ko­te­kų.

Ko­kią mu­zi­ką mėgs­ta pub­li­ka, ko­kias dai­nas, ko­kių gru­pių mu­zi­ką daž­niau­siai te­ko, ten­ka gro­ti? R. Vo­lod­ka-DJ Se­nis su­si­mąs­to.

„Di­džė­jus dis­ko­te­ko­je – tai tar­si džia­zo imp­ro­vi­za­ci­jų at­li­kė­jas. Ant ši­to ne­kim­ba, ant ši­to ne­kim­ba, o gal ant ši­to kim­ba, va ir pa­ga­vau. Ar­ba pub­li­ka priei­na: „Gal tu­ri­te „Juo­da or­chi­dė­ja“? Na ir pir­myn su „Juo­da or­chi­dė­ja“.

Kas yra ge­ras va­ka­ras? Ge­ra 10–15 mi­nu­čių pra­džia ir efek­tin­ga pa­bai­ga. Tai yra bet ko­kio ren­gi­nio sce­na­ri­jaus pa­grin­das“, – sa­ko pro­fe­sio­na­lus ren­gi­nių ve­dė­jas.

R. Vo­lod­ka Vil­niaus vals­ty­bi­nė­je kon­ser­va­to­ri­jo­je Klai­pė­dos fa­kul­te­te bai­gė ren­gi­nių re­ži­sū­rą. „Lie­tu­vo­je mes dvie­se su DJ Sa­ga (Si­gi­tas Gry­bas) dir­ba­me pa­gal spe­cia­ly­bę. Ras­ki­te, ku­ris 40 me­tų sce­no­je ati­dir­bo? Ma­ne tuoj į Gi­ne­so re­kor­dų kny­gą įtrauks!“ – pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai sa­ko R. Vo­lod­ka.

Kod­ėl sce­ni­nis R. Vo­lod­kos pseu­do­ni­mas – DJ Se­nis? Pen­ke­rius me­tus šiau­lie­tis va­sa­ro­mis dir­bo kau­nie­čių įmo­nės „Com­bo“ ren­gi­nių ve­dė­ju, ves­da­vo Pa­lan­gos se­zo­no ati­da­ry­mo ir už­da­ry­mo ren­gi­nius. Pro­diu­se­rė Auš­ra Vyš­niaus­kie­nė kar­tą pa­sa­kė: „Se­nį į sce­ną!“ R. Vo­lod­kai pa­ti­ko toks var­das: „Tin­ka. Te­bū­nie DJ Se­nis.“

Prieš dau­giau kaip pen­ke­rius me­tus pa­skel­bęs, kad pa­lie­ka sce­ną, DJ Se­nis ir šian­dien ve­da dis­ko­te­kas, ren­gi­nius. „Rei­kia pa­siim­ti pi­ni­gus“, – šyp­so­si di­džė­jus ir iš dė­žės trau­kia nau­ju­tė­lai­tį di­džė­jaus dvie­jų plokš­te­lių pa­te­fo­ną. „Tik rei­kia tre­ni­ruo­tis, kom­piu­te­ri­zuo­tis“, – ne­ža­da su­sto­ti di­džė­jus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

AP­DO­VA­NO­JI­MAS: Vie­nas iš svar­biau­sių ir ma­lo­niau­sių ap­do­va­no­ji­mų – 1979 me­tais Kau­ne vy­ku­sia­me pir­ma­ja­me dis­ko­te­kų kon­kur­se „Auk­si­nė plokš­te­lė“ iš­ko­vo­ta pir­mo­ji vie­ta.

SKIR­TU­MAI: Ro­mual­das Vo­lod­ka sa­ko, kad da­bar dis­ko­te­kas ves­ti vie­ni juo­kai. Ne pro­ble­ma įsi­gy­ti ge­rų įra­šų, ge­ros gar­so apa­ra­tū­ros, švie­sos efek­tų.

HA­LĖ: Kau­no ha­lė­je, ku­rio­je su­si­rink­da­vo apie 3 000 žmo­nių, R. Vo­lod­kai te­ko kon­cer­tuo­ti 18 kar­tų.

ODE­SA: Są­jun­gi­nia­me ren­gi­nių ve­dė­jų kon­kur­se Ode­so­je 1978 me­tais Ro­mual­das Vo­lod­ka vie­nin­te­lis ro­dė dis­ko­te­kos pro­gra­mą ir vil­kė­jo ori­gi­na­liais šiau­lie­tės tau­to­dai­li­nin­kės Al­do­nos Vaiš­vi­lie­nės kur­tais rū­bais.

DI­DŽĖ­JAI: Du di­džė­jai – DJ Ma­ma­nia ir DJ Se­nis.

ĮSPŪDŽIAI: Ro­mual­das Vo­lod­ka kau­nie­čius apie 1980 me­tus ban­dė nu­ste­bin­ti pi­ro­tech­ni­ka. Ban­dy­mas ne­bu­vo la­bai sėk­min­gas: di­džė­jus ap­svi­lo ne tik rū­bus, bet ir plau­kus bei ūsus, o vi­si šo­kė­jai pa­si­den­gė bal­ta bron­za. Ta­čiau dis­ko­te­ką kau­nie­čiai pri­pa­ži­no ge­riau­sia.