Naujausios
Fizikos mokytojas kuria scenoje ir ant drobės
Šiaulių Lieporių gimnazijoje fiziką dėsto Virginijus Kukulskis, tačiau vien žodis „fizikas“ šiam mokytojui apibūdinti netinka. Kiekvieną pavasarį V. Kukulskis pristato vis naują spektaklį mokiniams ir mokytojams aktualia tema. Šmaikštų, su dainomis bei šokiais ir būtinai su laiminga pabaiga.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Kuklumas
Yra žmonių, apie kuriuos sakoma: nuo kuklumo nemirs. Fizikos mokytojas Virginijus Kukulskis – ne iš jų. Kai paskambinome susitarti dėl pokalbio, mokytojas bandė atkalbėti, neva per daug garbės, kam to reikia, negi tai kam nors įdomu...
Net neįsivaizdavome, kad fizikas turi ir kitų pomėgių, ne tik spektaklių kūrimas.
Einant mokyklos koridoriais V. Kukulskis rodo ant sienų kabančius mokinių piešinius. „Tai – mano kuruojama sritis“, – sako mokytojas. Maždaug prieš penkerius metus jam kilo mintis sienas papuošti piešiniais. Ekspozicija nuolat keičiama. Daugiausiai čia kabo Lieporių gimnazijos mokinių darbai, bet rengiamos ir kitų mokyklų, pavyzdžiui, Gegužių progimnazijos, moksleivių darbų parodėlės.
Laiptinėje mokytojas rodo spalvotą lipdinį, vaizduojantį žydintį medį. „Neseniai padarėme su kolega“, – vėl, lyg tarp kitko, sako fizikas.
Vėliau, jau po pokalbio, mokytojas nuves prie savo tapytų paveikslų, kurie irgi puošia mokyklos sienas. Į pavasarišką tolį žvelgianti mergaitė, alyvų puokštė, saulėlydis, primenantis laiminimui rankas ištiesusį Dievą. „Reikėjo kažkuo užpildyti tuščią erdvę“, – kukliai sakė mokytojas.
Įeiname į fizikos kabinetą, sėdame į mokyklinį suolą. Ant lentos – kreida užrašytos fizikos formulės. Paskutinės pamokos ženklai.
Kad nebūtų vis tas pats
– Esate fizikas. Dėstote rimtą dalyką. Kodėl kilo mintis kurti spektaklius?
– Prisimenu žodžius iš kažkokio spektaklio „...vis tas pats ir tas pats, vis tas pats ir tas pats, ir tas pats“. Spektaklio kūrimas yra atitrūkimas nuo „vis to paties“. Tai – savo gyvenimo paįvairinimas.
– Ar pats rašote scenarijus?
– Pats. Jei galvoji režisuoti žinomą kūrinį, reikia gilintis į autorių, potekstes, mokykliniai aktoriai turi pasiekti tam tikrą lygį, kad neatrodytų banaliai. Tam reikia daug laiko. Kai rašai scenarijų pats, žinai, dėl ko tai vyksta.
Pirmiausia reikia geros idėjos, kuri „užkabintų“ mokinius, būtų aktuali ir prasminga, bet ne per daug, nes į daug ką žvelgiame su humoru. Labai gilių poteksčių čia nereikia ieškoti – mokyklinis gyvenimas, jame pasitaikančios kuriozinės situacijos.
– Šiemet sukūrėte spektaklį apie mobiliuosius telefonus „Skambučio belaukiant“. Jaunimas neįsivaizduoja gyvenimo be telefonų, tačiau mokytojams, ko gero, mokinių besaikis naudojimasis telefonais, net ir per pamokas, kelia pasipiktinimą?
– Mano kartos žmonėms truputį keista, kai realus gyvenimas dažnai pakeičiamas į virtualų. Pavyzdžiui, meilėje prisipažįstama ne susikibus už rankų ir žvelgiant į akis, o atsukus vienas kitam nugaras telefonu siunčiant SMS.
Keista, kad mokiniui būtinai reikia trijų telefonų. Keistos ir mokytojų pastangos „sureguliuoti“ telefonų naudojimą mokykloje.
Aš leidžiu jais naudotis per pamokas, nes telefonas dabar – kaip mažas kompiuteris. Jame – ir skaičiuotuvas, ir internetas. Vaikams, kurie greitai moka susirasti informaciją, geriau sekasi, jie daugiau pasiekia. Mokėti susirasti informaciją – labai svarbu.
Per spektaklius atsiskleidžia talentai
– Kaip surenkate trupę? Ar vaikai noriai ateina vaidinti?
– Kai parašau scenarijų, pagalvoju, kaip seksis pritraukti mokinių dalyvauti jame. Ankstesniais metais paskelbdavau mokyklos tinklalapyje, kad ieškau aktorių. Šiemet užteko paklausti mokinių, kuriems vedžiau tą dieną pamokas, ar nenorėtų dalyvauti spektaklyje.
Atsirado apie 40 norinčiųjų. Atrankos nedariau. Negali atstumti vaiko, kuris pareiškė norą kažką kurti. Teko scenarijų priderinti prie tokios mokinių gausos.
– Ar nesunku buvo suvaldyti tokią didelę trupę?
– Sudėtinga atitraukti 40 aktyvių vaikų su jų asmeninėmis veiklomis ir dažniau suburti bendroms repeticijoms. Tenka dirbti atskirai grupelėmis, aiškinti, koks jų vaidmuo ir tik baigiamojoje stadijoje sujungti visus į bendrą paveikslą.
Esu dėkingas kolegoms Aušrai Jurkienei ir Ramūnui Mikalauskui. Jie mokė vaikus dainuoti, Ramūnas dar ir vaidino spektaklyje. Šiaulių dramos teatro aktorė Vilija Paleckaitė dirbo su atskirais aktoriais ir patarė, kaip sujungti atskirus epizodus į visumą.
Finalinių repeticijų metu turiu sugriežtėti, nes 40 menininkų vienoje vietoje yra tikras iššūkis, ir repeticija niekada nesibaigtų.
– Talentingų ir iniciatyvių vaikų, panašu, gimnazijoje netrūksta...
– Dalyvaudamas tokiuose projektuose, kaip spektaklio kūrimas ir jo režisavimas, suvoki, kiek daug gimnazijoje mokinių, kurie kažką veikia ir už jos sienų – dalyvauja šokio studijose, lanko muzikos mokyklas, yra daug pasiekę sportuodami. Įdomiausia, kad dažnai to nežinome. Spektaklyje jie atranda galimybę pritaikyti savo pomėgius.
Šie talentingi vaikai – mano atrama statant spektaklį.
Pavyzdžiui, šiais metais turėjau net tris tokius vaikus: Ieva Čekanskytė vadovavo dainininkėms, Aušrinė Medžiaušytė subūrė protestuojančių prieš telefonų atiminėjimą per pamokas šokių kolektyvą, o Gintautė Juciutė sukūrė ir vadovavo telefoninių tuštukių šokių kolektyvui pagal Aramo Chačiaturino „Šokis su kardais“ (šokis su telefonais) melodiją.
Pernai viena abiturientė pasisiūlė administruoti organizacinę spektaklio dalį, t.y. suburti vaikus kada ir kur reikia. Šiuo metu ji studijuoja komunikacijos mokslus, praktikuojasi Kipre.
Laisvė kurti
– Ar kalbėti su humoru apie mokyklos problemas yra drąsu?
– Kartais pasigirsta skundų, kad mokyklose slopinama iniciatyva, nėra galimybių reikštis ar kritikuoti jos trūkumus. Man taip neatrodo. Jeigu darai kažką, kas įdomu mokiniui, jam gera mokykloje, tik neprotingas vadovas gali tam prieštarauti, nes mokykla pirmiausia skirta mokiniui. Laisvė laisvai kurti yra džiaugsmas.
– Apie ką buvo ankstesni jūsų spektakliai?
– Tai – jau penktas ar šeštas spektaklis. Pernai pastatėme spektaklį „Vienos neįvykusios pamokos istorija“. Jis buvo apie tai, kas vyksta klasėje, kai mokytojas gerokai pavėluoja į pamoką. Mintis kilo, kai kartą vedžiau pamoką, ir prasidėjo: pirmiausia atėjo mokinių taryba su kažkokiu renginiu, po to atėjo ūkvedys pažiūrėti, ar visos lempos dega, tada dar kažkas iš administracijos užbėgo, žodžiu, pamoka buvo nuolat trukdoma.
Šiame spektaklyje teko ir pačiam vaidinti, bet tai buvo sudėtinga. Ne todėl, kad nemokėčiau dainuoti, mat spektaklis buvo muzikinis, o todėl, kad reikėjo ir vaikams vadovauti, ir dar pašalinių darbų buvo, negalėjau susikaupti tik vaidmeniui.
Mintis sukurti spektaklį „Išsaugokime uniformas ateities kartoms“ kilo 2012-aisiais, kai pusę metų vyko kova „už“ ar „prieš“ uniformas. Situacija buvo juokinga. Vaikai buvo prieš uniformas. Vos baigiasi pamoka – slepia ją portfelyje, nuskamba skambutis – išsitraukia.
Bet vaikai po truputį prisijaukino uniformas. Gal prie to prisidėjo ir spektaklis, kuriame geranoriškai pasijuokėme iš problemos.
Dar buvo „Don Kichotas“ apie kovą su vėjo malūnais švietimo sistemoje, „Kaip asiliukas laimės ieškojo“ apie laimę turėti draugų...
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
IŠVADA: „Mums tik atrodo, kad vaikai nieko nežino, nes dažniausiai kalbame apie savo dalyką, kurį žinome geriau negu jie. Bet jei atitrūksime nuo grynosios fizikos ir pradėsime kalbėti apie gyvenimą, kokios puikios jų mintys! Ir tada praeina noras rašyti prastą pažymį už savo dalyką, nes matai, kad tas vaikas daugelyje dalykų gali būti protingesnis už tave“, – sako fizikos mokytojas ir kūrėjas Virginijus Kukulskis.
TAPYBA: „Kažkas atsitiko“. Taip pavadintas V. Kukulskio paveikslas puošia Lieporių gimnazijos koridoriaus sieną.