Naujausios
„Fotografas“ – apie Šiaulius ir šiauliečius
Ketvirtadienį Šiaulių „Laiptų“ galerijoje pristatytas šiauliečio fotografo, žurnalisto, rašytojo Rolando Parafinavičiaus romanas „Fotografas“. Tai dar vienas grožinės lietuvių literatūros reiškinys – šiauliečio knyga apie Šiaulius ir šiauliečius. Mokančius mylėti, juoktis, keliauti, branginti draugus, įvertinti godumą, laikmetį ir įvairialypius žmones.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nuo Šiaulių iki marihuana kvepiančio Amsterdamo
R. Parafinavičiaus romanas „Fotografas“ debiutinis keliomis prasmėmis – tai pirmasis autoriaus romanas, nors tai ne pirmoji jo knyga. Debiutinis šis romanas ir antri metai veikiančiai leidyklai, pirmą kartą prisistatančiai lietuvišku romanu.
Romano veiksmas iš pradžių vyksta Šiauliuose ir daugiausia su šiauliečiais. Vėliau it švilpiantis traukinys su ant stogo šokinėjančiais bėgliu ir banditu, persikelia į marihuanos dūmo prisodrintą Amsterdamą, į užmuštų ir lupamų audinių riebalų kvapu persismelkusią fermą, geraširdės švedės lesbietės namus ir vėl, apsukęs ratą, sugrįžta į slaptą Šiaulių areštinę Trakų gatvėje.
Nuo pirmos romano eilutės skaitytoją pagauna įtraukiantis, gyvas, meistriškai dėliojamas pasakojimas. Pirmiausia – apie fotografo gyvenimą, kuriame nei meilės, nei nuotykių netrūksta. Ir humoro apstu, tik reikia gaudyti jį, kyšantį pačiose netikėčiausiose vietose, pavyzdžiui, batų fabrike, kurio pavadinimas „Eik sau“.
Arba godaus žmogelio pirštukai sulaužyti taip, kad nagai nebūtų į save riesti – tokia romano autoriaus filosofija.
Istorija iš tikrų istorijų ir nuotykių
Romanas „Fotografas“ skaitytojui gali būti artimas jau vien dėl to, kad absoliučiai niekada nefotografavusio žmogaus – bent jau telefonu – rasti sunku. O tai, kas užfiksuota net ir atsitiktinėje fotografijoje, gali kainuoti labai brangiai ir tapti puikiu nuotykiu.
Jeigu skaitytojas pažįsta nors vieną šiaulietį arba kurį nors Lietuvos fotografą, patį romano autorių Rolandą arba bent yra girdėjęs apie jo įkurtų „Fotografijos namų“ žmones bildukus, gali leistis į įdomų žaidimą – atkoduoti tai, kas romane yra paimta iš realaus gyvenimo.
Romanas sudarytas iš istorijų. Beveik visos istorijos ir veikėjai – tebeturintys ar turėję prototipus realiame gyvenime. Šiauliečiams tai gali būti savotiška mankšta atpažinti žmones, įvykius, miesto vietas, o ne šiauliečiams – tiesiog puikiai, gyvai papasakoti nuotykiai ir jų aplinkybės.
Knygos pristatyme spėjusieji per porą vakarų perskaityti knygą pasakojo, jog romane ieško istorijų, apie kurias žino, bet ne visas randa.
„Tai rodo, kad patirtų istorijų iš tiesų yra daug. Bet gal ne visas norisi prisiminti“, – juokėsi romano autorius, paklaustas, kodėl vienos ar kitos ryškios istorijos nėra aprašytos jo romane.
Ponios Bonasjė prisikėlimas
Naujausią R. Parafinavičiaus darbą šiauliečiams pristatyti padėjo rašytoja, buvusi šiaulietė Sandra Bernotaitė, lydėjusi ir dariusi įtaką romano rašymui. Apie tai, jog Rolandas pradėjo rašyti romaną, sužinojo užpraėjusią vasarą. Turėjo 20 puslapių ir klausė – ką daryti toliau. Po pusantrų metų – 300 puslapių solidi knyga.
Rolandas pasakojo, kad vienos staigios minties, kuri „žiebė“ rašyti romaną lyg ir nebuvo. Herojų istorijos rutuliojosi berašant, o priežasčių rašyti romaną buvo keletas. Viena jų – vaikystėje Rolando skaityta pirmoji knyga, padariusi įspūdį – Aleksandro Diuma knyga „Trys muškietininkai“. Jis knygą skaitęs septynis kartus iš eilės vis laukdamas ir tikėdamas, kad, kai jau kitą kartą skaitys, ponia Bonasjė išliks gyva ir jos niekas nebenunuodys.
„Supratau, kad niekada taip ir nepasikeis jos likimas, kad man kada nors teks pačiam parašyti knygą ir išgelbėti ponią Bonasjė“, – pasakojo Rolandas.
Kita priežastis – žurnalistika, straipsniai įvairiuose leidiniuose. Žurnalistika buvo priežastis parašyti ir pirmąją knygą „Motinos rankos“, kurioje jautriai per žurnalistų darbą papasakota viena kraupiausių pastarojo laiko nusikaltimų, kai motina nužudė du savo vaikus.
Vyriško romano retenybė
Romane „Fotografas“ pasakojama Alekso Pietinio istorija. Dauguma knygos herojų – taip pat vyrai. Pasakojimas vyriškas, jausmai – vyriški, parodyti iš vyro pozicijų ir pagal vyro supratimą. Tai bene lietuviško romano žanro retenybė, nes dauguma šiuolaikinių lietuviškų romanų, kurių ir šiaip nėra daug, dažniau yra sukurta moterų.
O Šiauliai gali būti išskirtiniai, nes turi net du šiaulietiškus romanus parašiusius vyrus: buvęs šiaulietis Rimantas Kmita 2016 metais išleido „Pietinia kronikas“, kuris pripažintas geriausia praėjusių metų knyga, o šiemet su išskirtiniu vyrišku romanu debiutavo Rolandas Parafinavičius.
Romane „Fotografas“ ypatingai atskleisti ir moterų paveikslai.
„Apie moteris nieko blogo negaliu pasakyti. Tačiau pasakyti yra viena, o parašyti, sukurti moterų charakterius – sunkesnė užduotis. Vyriškus charakterius romane kurti buvo lengviau. O kai bandai savo vyrišką mąstymą pritempti prie moters mąstymo – bandai kažkaip įtikti. Nors moterims gal bus įdomu, kaip jas vyras mato, kaip apie jas dėlioja mintis“, – svarstė autorius.
Pasakojo, kad romane net teko „pamažinti cukraus“, kai herojus „nusiromantizuodavo“ kalbėdamas apie mylimą moterį ir nuolat kartodamas, kad myli.
„Grįžęs iš Japonijos lietuvis pasakojo, jog didžiausias japono komplimentas savo mylimajai, kad jis nori būti palaidotas toje pačioje duobėje su ja. Realiai lietuviai vyrai gal ne tokie kaip japonai, bet ir ne pietiečiai, kurie per dieną savo mylimajai daugybę kartų gali pasakyti „myliu“, – svarstė R. Parafinavičius.
Vieno kadro reiškinys
Autorius užsiminė, kad romane – tik fragmentai iš fotografų gyvenimo, o fotografų, fotografijų „tema dabar yra pakylėjime, nes sunku surasti nefotografuojančių žmonių ir pati fotografija yra reiškinys“.
Esminė siužetinė linija, tapusi pagrindiniu nuotykiu, vežančiu romano veiksmą, knygoje taip pat susijusi su viena fotografija, kurią jaunystėje keistomis aplinkybėmis padaręs fotografas yra „medžiojamas“, nes nuotrauka gali sugadinti kai kam karjerą.
Ar tokią fotografiją turi ir pats romano autorius?
„Kiekvienas bent kiek patirties turintis fotografas savo archyve turi tokių kadrų, kurie gali kai kam sujaukti gyvenimą. Nebūtinai tokiu lygmeniu, kaip romane, bet gali“, – šypsosi Rolandas.
Šiame romane yra ir politikų, su kuriais fotografui tenka turėti reikalų ir savo nuomonę apie juos.
„Fotografija nebūtinai yra menas. Tai ir amatas. Galų gale fotografas turi ir išgyventi. O išgyvenimo būdų yra visokių. Tai, kad fotografo kelyje atsiranda ir politikų, ir verslininkų, ir užsieniečių – mus supančio gyvenimo dalis. O dėl nuomonės – net jeigu tai pramoginio žanro romano istorija, vis tiek įterpi savo poziciją, savo matymą, pranešimą apie tai, kaip matai pasaulį“, – pasakojo autorius.
Humanisto prigimtis
– Truputį keista buvo klausytis besistebinčių, kad apskritai parašei romaną, besistebinčių tavo ypatingu, gyvu pasakojimu, stiliumi. Kalbėta lyg apie naujoką, lyg nebūta nei tavo ypatingos publicistikos spaudoje, knygos tegul ir klaikia tema, bet parašytos labai meistriškai, jautriai, gyvai, – pakalbinome kolegą R. Parafinavičių po knygos pristatymo.
– Aš kažkada tą klaidą taip pat dariau, maniau – jeigu rašai straipsnius, gali ir knygą parašyti. Jau kai pradėjau rašyti pirmąją knygą, supratau, kad tai yra visiškai skirtigi dalykai, nes knygoje nebegali sukontroliuoti minčių, veikėjų taip, kaip straipsnyje. Didelės apimties darbe labai daug linijų turi sujungti į vieną.
– Skaitant romaną neapleido mintis, kad esi besąlygiškas humanistas. Net ir bukiausi banditai tavo romane virsta simpatiškais gelbėtojais.
– Tas mano banditas vis dėlto yra banditas, juk ir pirštukus nulaužė, ir Aleksą Pietinį galėjo pritvatinti... Negalima nurašyti žmonių į babaužius vien dėl to, kad jie yra nusikaltę.
– Skaitant romaną buvo įdomu koduoti herojus. Ar gali būti, kad vienų charakteriai yra sujungti iš kelių realių žmonių bruožų, o, pavyzdžiui, Aleksas Pietinis ir Janis Makis Vynmaišis tarsi du herojai, bet prototipas tas pats – tu?
– Visaip buvo. Vieni herojai sukurti iš dviejų skirtingų žmonių, kiti atvirkščiai, kai kurie visiškai išgalvoti, bet kai pagalvoji, juk ne tuščioje vietoje juos išgalvoji, vis tiek į juos perkeli iš to, ką esi patyręs, matęs, sutikęs, įsiminęs.
– Skaitytojai tarp užkoduotų veikėjų gali ieškoti savęs ir netikėtai atrasti?
– Jeigu jiems tai įdomus žaidimas – taip.
Rolandas Parafinavičius (g.1964 Šiauliuose) – fotografas ir žurnalistas, dirbęs „5 minutės“, „Litpoliinter“, „Šiaulių kraštas“, „Vakaro žinios“, „LT“, „Šiaurės kryptis“, šiuo metu – Šiaulių profesinio rengimo centro mokytojas, asociacijos „Fotografijos namai“ įkūrėjas ir vadovas.
Nuo 2001 metų dalyvauja parodose (11 personalinių ir daugiau nei 50 bendraautorius), daugiau nei 20 konkursų laureatas ir prizininkas, Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatas. Daugiau nei 20 fotografijų albumų bendraautorius, knygos „Motinos rankos“ autorius.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulietis Rolandas Parafinavičius pristatė romaną apie Šiaulius ir šiauliečius.
Knygos pristatyme gerbėjai kantriai laukė ilgoje eilėje romano autoriaus Rolando Parafinavičiaus autografų.