Naujausios
Gamtos mylėtojas rado vietos sužeistam gandriukui
Mindaugių kaime (Joniškio rajonas) į lizdą netikėtai sutūpęs būrys gandrų savo svoriu jį išvertė iš medžio. Du gandriukai žuvo iškart, vieną išgyvenusį priglaudė geri žmonės – joniškiečiai Jūratė ir Rimantas Laurinavičiai. Gamtos mylėtojas Rimantas prieš keletą metų globojo ir nesėkmingai ant ledo nutūpusią bei susitrenkusią gulbę.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Lizdas krito su gandriukais
Mindaugių kaime nelaimė įvyko prieš mėnesį. Kaimo galo sodyboje į uosyje susuktą gandralizdį sutūpė iškart keli gandrai. Tarsi į susirinkimą. Bent taip pasakoja atsitikimą savo akimis matę pagyvenę žmonės.
Gandralizdis neišlaikęs paukščių svorio krito su jais žemyn. Suaugusieji nuplasnojo tolyn, o trys šiųmečiai gandriukai atsitrenkė į žemę. Du žuvo iškart. Trečiajam pavyko išgyventi.
Sodybos gyventoja Agnė Baltokaitė „Šiaulių kraštui“ pasakojo, kad gandralizdis uosyje, suręstas ant trijų šakų, stovėjo daugybę metų. Gandrų pora kasmet išperėdavo po tris ar net keturis vaikus. Juos traukė ir naujas iškastas tvenkinys, kuriame galėjo varliauti.
Senas gandralizdis, kasmet vis didinimas, tvarkomas, galėjo būti ir lietaus paplautas bei vėjo išjudintas iš vietos, todėl neišlaikė svorio.
Nenulaikė galvos
Sodybos šeimininkai neįsivaizdavo, ką daryti su jaunu nelaimės ištiktu paukšteliu. Jie skambino Gyvūnų globėjų asociacijai, prašydami pagalbos, tačiau buvo atsakyta, kad reikia patiems paukštį atgabenti į Kauną, Klaipėdą arba Alytų. Per toli nuo Joniškio. Tada paskambino į Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Joniškio rajono agentūrą.
Agentūros vyriausioji specialistė Daiva Ostapenko skubiai ėmė ieškoti galimybių paukščiui padėti. Veterinarijos gydytoja apžiūrėjusi rimtesnių sužalojimų gandro jaunikliui nenustatė, tačiau jis buvo labai silpnas.
Gandrą sutiko priglausti joniškietis Rimantas Laurinavičius, apie kurio gerą širdį prisiminė Joniškio seniūnė Janina Augustinaitienė, pasakojusi, kad žmogus jau prieš porą metų buvo suteikęs prieglobstį kitam laukiniam paukščiui – gulbei.
„Kai aplinkosaugininkė jį atvežė, iš gandriuko tebuvo pūkų kamuolys su snapu. Jis galvos nenulaikė, tekėjo seilės. Abejojau, ar išgyvens,“ – praėjus trims savaitėms po įvykio prisimena Rimantas Laurinavičius.
Globotinį šeria žuvimi
Iš pradžių kilo abejonių, kuo jauniklį šerti, ar jis pajėgs praryti žuvį, gal reikės ją smulkinti, sumalti. Žvejoti mėgstantis vyras, prigaudęs karosiukų, raudžių, pamėgino vieną įdėti į snapą. Gandriukas gurktelėjo, ir neliko. Įdėjo antrą – irgi nugurkė. Paskui jau paukštis pats kaklą tiesė, snapą žiojo.
Dabar jis per dieną sulesa apie 30 žuvelių, kartais ir daugiau. Šeriamas keturis sykius. Į talką Rimantui Laurinavičiui atskubėjo kitas pažįstamas žvejas Rimas Jasaitis, nes pats jau nespėtų reikalingo kiekio žuvies prigaudyti.
Augantis gandriukas knerkia, leidžia cypimą ar dejonę primenančius garsus. Taip jis rodo pastebėjęs besiartinantį žmogų ir prašo maisto.
Globėjas gandriukui pastatė būstą – namelį metalinio tinklo sienomis, kad kokia lapė ar svetimas šuo neprieitų. Nakčiai namelis uždaromas.
Gandriukas turbūt neskraidys
Jūratė ir Rimantas Laurinavičiai augintinį dar du sykius rodė skirtingiems veterinarijos gydytojams, norėdami sužinoti, kas jam yra, nes iš pradžių gandriuko dešinysis sparnas tiesiog kabote kabojo. Kaulų lūžių nebuvo pastebėta.
Tačiau paukštį priglaudęs žmogus beveik neabejoja, kad gandras skraidyti negalės, tad reikės juo nuolat rūpintis.
„Žmonės sodybose specialiai dirbtinius gandrus stato. O čia bus gyvas, tikra puošmena,“ – nenusimena vyriškis, pasiryžęs ir toliau baltasparnį auginti, o žiemą įkurdinti šiltai kartu su fazanais.
Parsivežė prisitrenkusią gulbę
Rimantui Laurinavičiui gyvoji gamta buvo įdomi nuo vaikystės, kada augino šeškus.
Sodyboje jis laiko ir kelis žalčius. Kai kuriuos jų atvežė pažįstami, nes šeimos narius gąsdino. Tiesa, ropliai nenoriai pasirodo namų šeimininkui, mieliau lindi urveliuose.
O prieš kelerius metus joniškietis priglaudė gulbę. Parsivežė ją iš Jauneikių kaimo tvenkinio.
„Buvo žiema, žvejojau ant ledo. Žiūriu, jauna gulbė kažkaip keistai elgiasi, beveik nejuda, pabaidyta neskrenda. Pagavau ir parsivežiau. Spėju, kad tūpdama ant ledo ji susitrenkė. Esu matęs laidoje apie gamtą, kaip gulbės tūpdavo ant asfalto, kuris blizgėjo nuo rasos, manydamos besileidžiančios į upę, ir susižalodavo,“ – pasakoja vyras.
Parsivežtosios gulbės kojos buvo žaizdotos, tad pats su žmona aptvarstė, konsultavosi su gamtininkais. Vėliau su šviesaus atminimo ornitologu Vytautu Pareigiu susitarė ir sužiedavo gulbę.
Paukštį ilgai stebėjo
Pavasarį globėjas gulbę nuvežė į tą patį tvenkinį, iš kurio ją ir buvo parsigabenęs. Tačiau augintinę išvijo lauk senas gulbinas. Anot Rimanto, ji parbėgo prie žmonių ir tarsi slėpdamasi ar paguodos ieškodama pakišo savo galvą Jūratei po ranka.
Tada buvo nuspręsta gulbę paleisti didžiuliame patvinusiame lauke ties Pročiūnų kaimu, kur apsistodavo migruojančios gulbės. Ten augintinė susirado porą.
Rimantas Laurinavičius vis nuvykdavo jos stebėti. Vieną rytą globėjas atvažiavęs pamatė tik dideles vyriškas pėdas ir išdžiūvusią balą. Jau manė, kad paukštį kas nors nudaigojo. Bet aplinkosaugininkai pranešė, kad medžiotojai, pamatę, jog vandens nelikę, paukštį sugavo ir nuvežė į Sidabros upę. Globėjas tikisi, kad ji kur nors tebeskraido ir dabar.
Autorės nuotr.
ŠĖRIMAS: Rimantas Laurinavičius gandriukui kasdien sušeria po 30 ar net daugiau nedidelių žuvelių, tad mažylis sparčiai stiprėja ir auga.
GAMTININKAS: Rimantas Laurinavičius – gamtos mylėtojas: prieš kelerius metus priglaudė gulbę, sodyboje įkurdino kitų nepageidautus žalčius, dabar rado vietos ir gandriukui.
ŽVEJYBA: Gandriukas jau pats bando žuvį žvejoti kibire.
PRAŠYMAS: Gandriukui vis dar patogiau lesti atsitūpus, žuvies jis prašo leisdamas garsus, panašius į vaiko knerkimą.
POKYTIS: Kai paukštelį atvežė, jo dešinysis sparnas tiesiog karojo, dabar jį gandras jau geba priglausti prie šono.
BŪSTAS: Globėjas gandriukui įrengė tokį būstą, kad paslėptų ir nuo svetimų šunų ar lapių, ir nuo lietaus. JNFO_gandro_namelis_LR