Iš bunkerio – į greitkelį

Iš bun­ke­rio – į greit­ke­lį

Vla­das VER­TE­LIS

Al­ba­ni­ja – vie­na iš pa­slap­tin­giau­sių Eu­ro­pos vals­ty­bių, dau­gy­bę me­tų lin­dė­jo sta­li­nis­ti­nių fa­na­ti­kų pa­slėp­ta nuo pa­sau­lio. Nors da­bar ši vals­ty­bė jau NA­TO na­rė, ruo­šia­si pra­dė­ti sto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą de­ry­bas, bet dau­ge­liau mū­sų ji dar aso­ci­juo­ja­si su bun­ke­riais ir ko­mu­niz­mo te­ro­ru. To­dėl tū­lam tu­ris­tui ne­ti­kė­ta, kad į sos­ti­nę Ti­ra­ną jau ve­da greit­ke­liai.

Siau­ru­tis as­fal­tas nuo Juod­kal­ni­jos Ba­ro mies­to ky­la ir lei­džia­si Al­ba­ni­jos sie­nos link. Tu­ris­ti­niai au­to­bu­sai, pri­spaus­ti prie kal­nų ir sta­čių šlai­tų, pra­si­len­kia tik ke­lio vin­gių pra­pla­tė­ji­muo­se. Ra­miai, sa­ko gi­das, vai­ruo­to­jas su ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų sta­žu dar nė­kart ne­nu­si­ri­to...

Ke­lias į slė­nį. Pro au­to­bu­so lan­gą – vis dau­giau me­če­čių, ne­tvar­kin­gai iš­si­mė­čiu­sių ma­žy­čių ka­pi­nai­čių. Jau mu­sul­mo­nų gy­ve­na­mas kraš­tas.

Pa­sie­ny­je – be pro­ble­mų, pa­suo­se – nė žy­mos. Pir­ma­sis pus­va­lan­dis Al­ba­ni­jos že­mė­je. At­sis­kai­to­ma eu­rais, ga­li­ma ir vie­tos va­liu­ta le­kais, ku­rių pu­sant­ro šim­to ver­ti vie­no eu­ro.

Al­ba­ni­ja ne eu­ro zo­na – žy­miai pi­giau nei Juod­kal­ni­jo­je. Apie Lie­tu­vą ne­kal­bė­kim – tai bran­gi ša­lis.

Tarp tu­ris­ti­nių par­duo­tu­vė­lių – pir­ma­sis bun­ke­ris. Be­to­ni­nis gry­bas su šau­dy­mo amb­ra­zū­ro­mis ir liz­du kul­kos­vai­džiui. Netolimos/tolimos praei­ties re­lik­tas. Bun­ke­rių Al­ba­ni­jo­je iki 1985 me­tų, kai žlu­go sta­li­nis­ti­nio dik­ta­to­riaus Ene­vez Hox­hai re­ži­mas, pri­sta­ty­ta per 700 tūks­tan­čių. Vie­nas bun­ke­ris – 4 gy­ven­to­jams. Pa­ra­no­ji­kų val­do­ma ša­lis lau­kė So­vie­tų Są­jun­gos, Ju­gos­la­vi­jos puo­li­mo. Nep­raeis so­vie­tų tan­kai.

Ne­puo­lė Al­ba­ni­jos nei so­vie­tai, nei Ti­to par­ti­za­nai, nei su­pu­vę ka­pi­ta­lis­tai. Al­ba­ni­ja, pa­lai­kiu­si šio­kius to­kius ry­šius tik su Ku­ba ir Ki­ni­ja, lin­dė­jo sa­vo bun­ke­ry­je vi­sų už­mirš­ta, be au­to­mo­bi­lių, be te­le­vi­zi­jos, be par­duo­tu­vių. Be jo­kios re­li­gi­jos. Vi­sų kon­fe­si­jų šven­tyk­los, dau­giau­sia me­če­tės, bu­vo su­ly­gin­tos su že­me. Par­ti­za­ni­nis Ant­rasis pa­sau­li­nis ka­ras šia­me Bal­ka­nų kam­pe­ly­je tę­sė­si dar ke­tu­ris de­šimt­me­čius.

Ir eli­tas Ti­ra­no­je tu­rė­jo sa­vo bun­ke­rį – pa­grin­di­nę ša­lies slėp­tu­vę, ku­ri da­bar ta­po Al­ba­ni­jos mi­li­ta­riz­mo mu­zie­ju­mi: pen­ki aukš­tai po že­me, ko­ri­do­rių la­bi­rin­tai. Ki­tuo­se Al­ba­ni­jos bun­ke­riuo­se lai­ko­mos dar­žo­vės, di­des­niuo­se – įreng­tos ka­vi­nu­kės.

Gal­būt dėl­to, kad iki de­vin­to­jo de­šimt­me­čio Al­ba­ni­jo­je au­to­mo­bi­liu slap­ta važ­nė­da­vo tik dik­ta­to­rius ir vie­nas ki­tas dva­riš­kis, da­bar vie­ti­niai va­iruo­ja, ro­dos, kiek­vie­nas pa­gal sa­vo tai­syk­les. Pe­rė­jos lyg ir neeg­zis­tuo­ja. Vaiz­de­lis, kai di­do­ko mies­to cent­ro san­kry­žo­je šne­ku­čiuo­si dvi mo­te­riš­kės, o iš­si­sky­ru­sios – šau­na sker­sai. Eis­mo tvar­ka – kaip ir Si­ci­li­jo­je ar Ulan­ Ba­to­re.

Gat­vė­se – mer­se­de­so ženk­lu pa­žy­mė­ti au­to­mo­bi­liai. Ab­so­liu­ti dau­gu­ma. Gal to­dėl, kad Vo­kie­ti­ja ir mer­se­desai pu­sę am­žiaus bun­ke­ry­je pra­tū­nuo­ju­siai tau­tai aso­ci­juo­ja­si su lais­ve, so­čiu gy­ve­ni­mu, pres­ti­žu. Tarp pa­dė­vė­tų ra­tų ar vi­siš­kų tran­tų su­žvil­ga ir nau­ju­tėlai­čiai. Be­si­vys­tan­čių ša­lių ir tur­ti­nės ne­ly­gy­bės ženk­las.

Slė­niu ar­tė­jant prie Ti­ra­nos – mi­li­jo­ni­nės ša­lies sos­ti­nės – ke­lias virs­ta greit­ke­liu. Vai­ruo­to­jas in­for­muo­ja: au­to­mo­bi­lių šį­kart ne­daug, ke­lio­nė neužt­ruks. Sos­ti­nė pa­si­tin­ka abi­pus ke­lio mo­der­nių pa­sta­tų – ga­myk­lų, res­to­ra­nų, vieš­bu­čių, gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­lais. Ant kal­vos lyg per­sų sul­to­nų rū­mai – ka­zi­no. Ir pro už­da­rus au­to­bu­so lan­gus jau­ti ka­pi­ta­lo kva­pą, pul­suo­jan­čią gy­vy­bę.

Ti­ra­nos cent­ras – ža­lia, mo­der­nu, dau­gy­bė pa­sau­li­nių pre­kių ženk­lų. Pag­rin­di­nė aikš­tė – ope­ra, pa­mink­las na­cio­na­li­niam did­vy­riui, daug erd­vės, so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo pa­no. Dau­giaaukš­čiai nau­ji pa­sta­tai, dan­gų sie­kia bokš­ti­niai kra­nai, nau­jos me­če­tės ir bai­gia­mas sta­ty­ti sta­čia­ti­kių so­bo­ras.

Al­ba­ni­ja Eu­ro­po­je iš­si­ski­ria gims­ta­mu­mu: vals­ty­bė au­ga, iš­si­lai­ko di­de­lės šei­mos, to­dėl vie­nas iš vai­kų siun­čiamas į ap­lin­ki­nes tur­tin­ges­nes ša­lis už­dirb­ti pi­ni­gų. Ša­lis ma­žiau kal­nuo­ta nei kai­my­ni­nė Juod­kal­ni­ja, tad čia vys­to­si ne tik įvai­rios pra­mo­nės ša­kos, ple­čia­si tu­riz­mas (kran­tus ska­lau­ja Ad­ri­jos ir Jo­ni­jos jū­ros), bet yra daug vie­tos ir že­mės ūkiui.

Dar la­bai daug skur­do ženk­lų: el­ge­tos, be­na­miai, ko­mu­niz­mo lai­kų dau­gia­bu­čiai – kaip bai­siau­si mū­sų pi­rat­na­miai, o ir sta­tis­ti­ka fik­suo­ja žemes­nį gy­ve­ni­mo ly­gį nei Juod­kal­ni­jo­je. Ta­čiau ži­no­vai tei­gia – ša­lis šaus aukš­tyn. O kol kas pro au­to­bu­so lan­gą – tvar­kos Juod­kal­ni­jo­je dau­giau.

Iš slė­nio – aukš­tyn link sie­nos. Kal­nai su­jun­gia dvi kai­my­ni­nes, bet dar ne i­tin drau­giš­kas vals­ty­bes. Aukš­tai kal­nuo­se per­si­pi­na gy­ve­ni­mo bū­dai, tai­syk­lės ir pa­pro­čiai. Pak­lausk vie­ti­nių abie­jo­se sie­nos pu­sė­se apie krau­jo kerš­tą – nu­ty­lės ar at­sa­kys dip­lo­ma­tiš­kai: ofi­cia­liai iš­ny­kęs pa­pro­tys, o iš tik­rų­jų – stai­ga dings­ta žmo­nės... To­li­mi ir pa­slap­tin­gi kraš­tai Eu­ro­pos cent­re.

Au­to­riaus nuo­tr.

Pag­rin­di­nis ko­mu­nis­ti­nės Al­ba­ni­jos bun­ke­ris Ti­ra­nos cent­ri­nė­je aikš­tė­je: pen­ki aukš­tai po že­me, ko­ri­do­rių la­bi­rin­tai.

Ka­ru­se­lė Ti­ra­no­je.

Ka­zi­no Ti­ra­nos prie­mies­ty­je.

Bun­ke­ris Al­ba­ni­jos Juod­kal­ni­jos pa­sie­ny­je.

Mies­tuo­se sta­to­mos iš­tai­gin­gos me­če­tės. Al­ba­ni­ja – mu­sul­mo­niš­kas kraš­tas.

Ko­mu­nis­ti­nio re­ži­mo dau­gia­bu­čiai – do­mi­nuo­ja ma­žes­niuo­se Al­ba­ni­jos mies­tuo­se.

Sta­ty­bos Ti­ra­no­je.

So­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo pa­no Ti­ra­nos cent­ri­nė­je aikš­tė­je.

Vie­nas iš dau­ge­lio nau­jai pa­sta­ty­tų sta­čia­ti­kių so­bo­rų.

Mies­tuo­se griau­na­mi se­nie­ji pa­sta­tai, ky­la nau­ji.