Iš JAV grįžusi šeima pasigenda šypsenų

Iš JAV grįžusi šeima pasigenda šypsenų

Šiauliečių Buitvidų šeima metus gyveno JAV, Alabamos sostinėje Montgomeryje. Majoras Sergėjus Buitvidas studijavo JAV Oro pajėgų universiteto Oro pajėgų vadovybės ir štabo karininkų koledže, kartu su juo išvyko žmona bei dukros. Tarp šviesių šiauliečių įspūdžių buvo ir sudėtingų momentų: tornado aliarmas, pranešimas apie mokykloje padėtą bombą.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Diskusijos – ir apie Ukrainą

Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės štabo viršininkas majoras S. Buitvidas su šeima į JAV išvyko praėjusių metų birželį.

Studijoms JAV Lietuvos kariuomenės išsiųstas karininkas už vandenyno skrido kartu su žmona Vaida, dukromis Aiste ir Eva.

„Didžiausias šokas buvo Amsterdame, kai prieš kylant lėktuvui supratau, jog palieku netgi žemyną“, – prisimena V. Buitvidienė.

„Aš, kariškis, priprantu greitai. Man sąlygos, šalis nesvarbu“, – šypsosi S. Buitvidas. – Gerai, kad pirmuosius du mėnesius koledžo klasėse buvome „tarptautininkai“, kuriems anglų kalba nėra gimtoji. Jei iš karto būtų reikėję studijuoti amerikiečių klasėse, kur kalbama ir žargonu, būtų buvę labai sunku. O po dviejų mėnesių jau nebaisu diskutuoti.“

Koledže, sako S. Buitvidas, kvalifikacija buvo keliama visais lygiais. Teko mokytis ir daug bendrųjų dalykų: istorijos, filosofijos, politikos, ryšių su visuomene. JAV po šių kursų karininkai pakyla į eskadrilių vadų ir aukštesnius postus.

Kaip, studijuojant kariniame koledže JAV, buvo vertinami įvykiai Ukrainoje?

„Buvo keista, kad Europa elgiasi taip pasyviai. JAV stipriai apie tai diskutuodavome, seminaruose buvo labai įdomu. Dėstytojai buvo suinteresuoti žinoti, kas vyksta. Kadangi esu mokęsis Ukrainoje, manęs dažnai klausdavo apie situaciją, tekdavo komentuoti įvykius, prognozuoti, kaip situacija gali toliau rutuliotis“, – sako majoras.

Mokyklos paieškos

Vykdami į JAV, Buitvidai iš anksto žinojo, jog reikės ieškoti gyvenamosios vietos, nes šeimoms karinėje bazėje gyventi neleidžiama.

„Žiūrėjome, kad rajonas būtų saugus, kad būtų tinkama mokykla“, – argumentus vardija S. Buitvidas.

Kartu su priskirtu globėju mokyklas rinkusi V. Buitvidienė prisižiūrėjo visko – ir mokyklų, kurių langai užkalti fanera.

Galiausiai pavyko išsirinkti mokyklas, kuriose mergaitės lengvai pritapo. JAV 16-metė Aistė baigė devintą, o dvylikametė Eva – šeštą klasę. Abi mergaitės nuotoliniu būdu baigė ir Lietuvos mokyklos kursą.

„Labiausiai bijojau pirmos dienos. Kad netektų, kaip filmuose, vienai valgyti valgykloje, – šypsosi Aistė. – Bet, tik įėjus į klasę, mane labai šiltai priėmė, per pietus tikrai nelikau viena.“

Eva irgi bijojo pirmosios dienos, bet greit susirado draugę iš Jordanijos.

JAV pamoka, pasakoja Aistė, trukdavo 1 valandą 50 minučių. Klasėje ji turėdavo atskirą stalą, kompiuterį – viską, ko reikia. Mokomoji medžiaga pateikiama skaidrėse, filmukuose, tad mokytis buvo labai įdomu.

Mokymo sistema JAV, atkreipia dėmesį V. Buitvidienė, labai skiriasi nuo lietuviškosios. Moteriai labai įstrigo mokinių ir mokytojų bendravimas.

„Mokytojai yra be galo atviri, nevengia pateikti pavyzdžių iš asmeninio gyvenimo. Mokytojai ir mokiniai yra draugai, – sako V. Buitvidienė. – Kitoks ir mokymo procesas. Pavyzdžiui, pamokose vaikai skrodžia varles, jūrų žvaigždes – daro tai, kas pas mus tėra knygų puslapiuose. Pamokose vaikams nekuriama įtampa, jiems lieka laiko laisvalaikiui.“

Mokykloje – žinia apie bombą

Mokyklose JAV įvesta griežta tvarka: vidun sunku patekti net tėvams, reikia iš anksto registruotis. „Panašiai, kaip pas mus – pas gydytoją“, – juokiasi Aistė.

Dėl galimų kritinių situacijų – tornado, ginkluoto žmogaus įsiveržimo – kas savaitę vyksta treniruotės, tad visos procedūros yra labai aiškios ir išbandytos.

Kas yra kritinė situacija, patyrė ir Aistė. Buvo pranešta, kad jos mokykloje padėta bomba. Mokiniams keturias valandas teko pratūnoti po suolais.

Apie įvykį mokykloje tėvus telefonu informavo pati direktorė.

„Buvo šokas, ką daryti?! – prisimena V. Buitvidienė. – Aistė iš mokyklos grįžo didelėmis akimis. Sakė galvojusi apie tai, kad ryte neatsisveikino su Eva, su tėčiui.“

Eva panašių nuotykių išvengė. Tą dieną, kai į jos mokyklą įsilaužė žmogus, ji nebuvo pamokose.

Šoko „Kepurinę“

Iš pradžių šiauliečiamas buvo neįprasta nuolat matyti amerikiečių šypsenas, girdėti pasisveikinimus.

„Bet šypsena, tebūnie ji ir dirbtinė, visai dienai pakelia nuotaiką. Kažkas tau padovanojo šypseną, kažkas pasakė gerą žodį. Ir tau yra smagiau“, – sako V. Buitvidienė.

Netrukus ir patys įprato šypsotis. O S. Buitvidas dabar darbe dažnai sulaukia klausimo: „Ko šypsaisi?“

Iki kelionės mokykloje Šiauliuose dirbusiai V. Buitvidienei JAV teko išmokti būti namų šeimininke.

„Iki tol visuomet dirbau, todėl pakeisti gyvenimo būdą buvo be galo sudėtinga. Teko susitaikyti su tokia dalia. Susipažinau su to paties likimo moterimis, kartą per mėnesį su jomis buvo organizuojami susitikimai bazėje“, – sako V. Buitvidienė.

Viename iš renginių šeimai reikėjo pristatyti Lietuvą, tad teko ne tik rengtis tautiniais rūbais, gaminti lietuviškus patiekalus, bet ir sušokti „Kepurinę“.

V. Buitvidienė šypsosi: po 10 mėnesių ji pajautė, kad pritapo prie gyvenimo Amerikoje. „Tada, kai jie pradėjo ruoštis namo“, – juokiasi moteris.

Dėmesys – baltaodžiams

Montgomeryje gyvena apie 200 tūkstančių gyventojų.

„Centre – tik biurai, o laisvalaikio centrai įsikūrę miesto pakraštyje. Keista, kad dienos metu suskaičiavau gal 5–6 žmones. Pasirodo, žmonės darbe“, – stebisi V. Buitvidienė.

Lietuviai buvo įspėti apie rajonus, kuriuose geriau nesilankyti. Su nusikalstamumu, apie kurį buvo tiek daug kalbama, nesusidūrė. Atvirkščiai, atkreipė dėmesį, kad niekas neima svetimų daiktų. Tik per radiją gana dažnai išgirsdavo apie susišaudymus.

Alabamoje gyvena didelis procentas juodaodžių, tad šviesiaplaukiai lietuviai krito į akis. Pasak šiauliečių, į baltaodį žiūrima kitaip – vietiniai tyrinėja, vertina, ko čia atvažiavai.

Evos klasėje mokėsi 70–80 procentų juodaodžių, Aistės – apie 50 procentų.

„Kartais dėl juodaodžių juokelių jausdavausi nepatogiai. Viena klasiokė sakė: jei ji parsivestų namo baltą draugę, mama tikriausiai išvarytų iš namų“, – pasakoja Aistė.

Kultūriniai skirtumai S. Buitvidui akies nerėžė, bet buvo keista dėl Ramadano, prie kurio amerikiečiai jau prisitaikę.

Dar vienas skirtumas – matavimo vienetai. Temperatūrą tekdavo matuoti farenheitais, atstumą – myliomis, ilgį – jardais.

„Būdavo juokinga, kai mokiniai mokydavosi mylias paversti kilometrais“, – šypsosi Aistė. V. Buitvidienė juokiasi, kad iki šiol neįvaldė temperatūros formulės: „Kai pasakydavo, jog temperatūra +95, žinodavau, kad tai – labai šilta.“ Sergėjus buvo užėjęs į parduotuvę nusipirkti metrą juostelės. „Kiek tai bus“? – teiravosi pardavėjas.

Gyvenimas sustoja dėl sniego

Vasarą oras Montgomeryje siekia apie 35 laipsnius karščio. Iki Kalėdų laikosi apie 25 laipsnius šilumos.

Išskirtinis laikas – audrų ir tornadų. Vieną naktį buvo paskelbtas pavojus, įjungtos sirenos – artėja tornadas.

„Man kilo panika. Kotedže rūsio nėra, rekomenduojama eiti į vidinį kambarį, tarsi tai suteiktų saugumo. Ačiū Dievui, tornadas praėjo nepadarydamas nuostolių“, – sako Vaida. Sergėjui, atvirkščiai, buvo įdomu stebėti neįprastą reiškinį.

Dar viena klimato staigmena – sausį iškritęs sniegas. Pastarąjį kartą Montgomeryje snigo 2006 metais. Nors sniego tebuvo gal 3 centimetrai, dvi dienas nereikėjo eiti į darbą ir į mokyklą.

„Sniegas jiems – kaip stichinė nelaimė. Skambinama į visus turimus telefonus, įspėjama apie apledėjimą ir patariama niekur nejudėti iš namų, – pasakoja S. Buitvidas. – Visi džiaugėsi, bėgo žiūrėti, fotografuotis ant sniego, nors tas sniegas vos matyti.“

Buitvidai laisvalaikiu po valstijas keliavo mašina – kuras JAV dvigubai pigesnis nei Lietuvoje. Buvo Floridoje, Majamyje, pasiekė ir šiaurinę dalį – Vašingtoną. Mergaitėms didelį įspūdį paliko Disneilenas.

Eismas intensyvus, bet, pasak šiauliečių, keliai puikūs, greitkeliai driekiasi ir per pačius miestus. Vairuotojai – mandagūs. Keliaudami į Niujorką, nematė nė vienos avarijos, nors eismas vyksta šešiomis juostomis.

Gyvenimo patirtis

„Tiesą sakant, nenorėčiau gyventi JAV. Man trūko tėviškės, savų žmonių, – atvirauja S. Buitvidas. – Bet gyventi ten – patogu. Visai kitas požiūris į žmogų. Jei turi darbą, turi viską. Darbe nėra streso. Atrodo, kad jie juda ramiai ir be įtampos. Man iš pradžių norėjosi, kad greičiau judėtų“, – juokiasi karininkas.

V. Buitvidienė susimąsto: žavesio JAV yra, todėl ji pasilieka bent mažytę viltį sugrįžti.

Sergėjus patikslina: pagyvenus vienoje valstijoje, negalima apibendrintai kalbėti apie visas JAV, nes patys amerikiečiai sakė, jog Alabamoje gyvenimo ritmas, žmonių mentalitetas yra kitoks.

Paklausti, ar jau yra dalykų, kurių pasiilgo, Buitvidai vieningi: oro, šypsenų ir naujų draugų.

Grįžusi namo, šeima pirmiausia aplankė senelius, kurie laukė su lietuviškų vaišių stalu. Seneliai skanėstais palepindavo ir Amerikoje: siuntinių šeima labai laukdavo, nes atrodydavo, kad atkeliauja dalelė Lietuvos.

Buitvidai neabejoja: metai JAV yra gyvenimo patirtis, vertinama širdimi. Turtas, kurio neišmatuosi jokiais matavimo vienetais.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

ŠEIMA: Sergėjus, Vaida, Eva (kairėje) ir Aistė Buitvidai JAV, Alabamoje, gyveno metus. Į Lietuvą šeima grįžo įpratusi šypsotis.

Asmeninio albumo nuotr.

PRISTATYMAS: Tarptautininkų kultūros dieną Buitvidai dalyvius vaišino lietuviškais patiekalais, net sušoko „Klumpakojį“.

MOKSLEIVĖ: Eva Buitvidaitė prie Johnie Carr pagrindinės mokyklos.

KALĖDOS: Buitvidai – Kalėdinės eglutės ir palmių fone Floridoje.

VIEŠNAGĖ: Sergėjus Buitvidas žiniasklaidos salėje Pentagono pastate.

PANORAMA: Manhatanas nuo Empire State Building pastato.

ŠVENTĖ: Eva Buitvidaitė Helvyno dieną.

KURORTAS: Aistė Buitvidaitė Majamyje.