Išsaugota nuotrauka nuvedė giminės takais

Iš­sau­go­ta nuo­trau­ka nu­ve­dė gi­mi­nės ta­kais

Ga­tau­čių kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­ti 86-erių me­tų bu­vu­si pe­da­go­gė Ju­li­ja Ver­bu­šai­tie­nė ke­lis de­šimt­me­čius sau­go­jo pas tė­vus ras­tą se­ne­lių nuo­trau­ką, ku­ri vis kė­lė klau­si­mų. Pa­ti dar bu­vo ma­ža, kai abie­jų ne­te­ko, tad net ne­ži­no­jo, iš kur jie ki­lę, kur gi­mę. 2013-ai­siais mo­te­ris, ėmu­si rim­tai ty­ri­nė­ti gi­mi­nės praei­tį, sa­ko, kad no­ri­si pa­lik­ti vai­kams tik­rą is­to­ri­ją.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Iš­sau­go­ta se­ne­lių nuo­trau­ka

Ju­li­ja Ver­bu­šai­tie­nė po­kal­bį pra­de­da nuo di­de­lės fo­tog­ra­fi­jos, iš ku­rios žvel­gia tam­siap­lau­kis, ūsuo­tas so­li­dus vy­ras ir bal­ta ska­re­le ry­šin­ti mo­te­ris. Tai – jos se­ne­liai, tė­ve­lio tė­vai: Jo­nas Za­janč­kaus­kas ir Ona Bučaitė–Zajančkauskienė.

Nuot­rau­ka var­tė­si tė­viš­kės so­dy­bo­je Vaiz­gu­čių kai­me ant spin­tos. Ju­li­jai, ją ra­du­siai apie 1960-uo­sius me­tus, pa­si­ro­dė svar­bi ir bran­gi, tad ne­šio­jo­si ir ve­žio­jo­si kar­tu, iš­sau­go­jo vi­sus il­gus me­tus iki šių die­nų. Bet anuo­met tik pa­klau­sė ma­mos, kas tie žmo­nės. Trum­po at­sa­ky­mo už­te­ko. Se­ne­liai bu­vo mi­rę anks­ti – vie­nas 1933 m., ki­tas – 1935 me­tais, kai anū­kai dar pa­že­me te­be­bė­gio­jo.

Ta­čiau po dau­ge­lio me­tų Ju­li­ja, var­ty­da­ma nuo­trau­kas, pra­dė­jo gal­vo­ti: o kas iš jų liks vai­kų, anū­kų at­mi­ny­je? Ką jie tik­ro ži­nos apie sa­vo pro­tė­vius, ką ga­lės per­duo­ti atei­ties kar­toms?.. Bū­ti­na su­ras­ti tai, kas įma­no­ma.

Iš kny­gų ir ar­chy­vo

Mo­te­ris su­rū­šia­vo ir ap­ra­šė vi­sas sa­vo švie­saus at­mi­ni­mo vy­ro Jo­no Ver­bu­šai­čio ar­ti­mų­jų fo­tog­ra­fi­jas. Ėmė­si ir sa­vo gi­mi­nės, su­kvie­tu­si pa­si­kal­bė­ti se­se­ris, pus­se­se­res.

„Pra­dė­jau knai­sio­tis, ieš­ko­ti, esu to­kia krapš­tu­kė. Ne­ma­žai pa­gel­bė­jo pus­se­se­rė Mor­ta Šernauskienė–Zajančkauskaitė, ku­riai ta­da jau bu­vo 92-eji me­tai, bet švie­si at­min­tis, daug žmo­nių fo­tog­ra­fi­jo­se at­pa­ži­no. Pra­dė­jo­me su se­se­ri­mis pri­si­min­ti, kad tė­ve­lis daug bend­ra­vo su bro­liu Juo­zu, su se­se Emi­li­ja iš Šiau­lių. Jie šne­kė­da­vo­si apie gy­ve­ni­mą ir da­bar tar­si nuo­tru­pos nu­by­ra iš pa­sa­ko­ji­mų su pa­va­di­ni­mais: Lin­ku­va, Klo­vai­niai, Sosd­va­ris“, – pa­sa­ko­ja J. Ver­bu­šai­tie­nė.

Iš mi­nė­tų pa­va­di­ni­mų bu­vo aiš­ku, kad tė­čio šak­nys – Pak­ruo­jo ra­jo­ne, ta­čiau tiks­les­nių duo­me­nų ne­tu­rė­jo.

Ga­tau­tiš­kė par­si­ve­žė į na­mus kny­gų apie Lin­ku­vą, mo­nog­ra­fi­ją apie Paš­vi­ti­nį, ta­čiau per­skai­čiu­si nie­kur ne­ra­do Za­janč­kaus­kų pa­var­dės.

„Pa­ra­šiau už­klau­są į Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­vą ir ga­vau at­sa­ky­mą, kad tė­ve­lis gi­męs Paš­vi­ti­nio vals­čiu­je, Ka­le­vų kai­me. Tei­rau­juo­si pus­se­se­rės Mor­tos, kur jos tė­ve­lis gi­mė, ji taip pat ne­ži­no, lyg pro mig­lą vis­kas. Man pa­si­se­kė su­si­pa­žin­ti su kraš­to­ty­ri­nin­ke, ku­ri baž­ny­ti­nes kny­gas bu­vo „čiu­pi­nė­ju­si“. Su­ra­do­me dė­dę prie Vai­niū­nų dva­ro. Ir ki­ti li­kę iš pen­kių se­ne­lių vai­kų bu­vo iš­si­bars­tę Paš­vi­ti­nio vals­čiu­je. Ta­da jau rū­pė­jo, o iš kur se­ne­lis ir mo­čiu­tė ki­lę“, – vis la­biau au­gu­sį su­si­do­mė­ji­mą at­sklei­džia J. Ver­bu­šai­tie­nė.

Su­ra­do gi­mi­nės so­dy­bą ir ka­pus

Bu­vu­sios pe­da­go­gės paieš­kos bu­vo sėk­min­gos: ne­tru­kus ji ran­ko­se var­tė Paš­vi­ti­nio baž­ny­ti­nė­se kny­go­se ras­tą 1889 me­tų įra­šą apie su­da­ry­tą san­tuo­ką tarp 33-ejų me­tų vie­ni­šo vy­ro Jo­no Za­janč­kaus­ko, ki­lu­sio iš Ro­za­li­mo vals­čiaus, ir 29-erių me­tų pa­ne­lės Onos Bu­čai­tės iš Lin­ku­vos vals­čiaus Vo­ro­nių kai­mo. Teks­te iš­sa­miai ap­ra­šy­ta, kas yra be­si­tuo­kian­čių­jų tė­vai, liu­di­nin­kai.

„Tiek ži­no­da­ma jau pra­dė­jau var­ty­ti kny­gas apie Ro­za­li­mą. Ka­dan­gi ir vėl ne­ran­dų Za­janč­kaus­kų, dar kar­tą ra­šau į ar­chy­vą ir su­ži­nau, kad se­ne­lis Jo­nas gi­męs Ba­liš­kių kai­me. Vė­liau bu­vo­me ten nu­vy­kę. Prie Ro­za­li­mo baž­ny­čios ra­do­me pui­kų apy­lin­kių pla­ną, tad klai­džio­ti il­gai ne­te­ko. Ro­za­li­mo ka­pi­nė­se užė­jo­me gi­mi­nės ka­pą, kur pa­lai­do­ti Ka­zi­mie­ra ir Jo­nas Za­janč­kaus­kai su vai­kais, o Ba­liš­kiuo­se su­ra­do­me so­dy­bą“, – at­ra­di­mais džiau­gia­si bu­vu­si mo­ky­to­ja.

Su­si­sie­ku­si su Me­di­ko­nių se­niū­ni­ja, bend­ruo­me­ne, Ju­li­ja Ver­bu­šai­tie­nė ga­vo dau­giau ver­tin­gos in­for­ma­ci­jos: Vi­liaus Tri­bu­lo su­da­ry­tą kny­gą „Me­di­ko­nių se­niū­nai­ti­ja: vie­tos, įvy­kiai, žmo­nės“ ir „Mū­sų Žal­gi­ris“ apie Me­di­ko­nių, Der­ve­lių, Drau­mė­nų, Di­na­bur­go, Vis­man­tų kai­mus, ku­rios bend­raau­to­riais ta­po to­se vie­to­vė­se gi­mę, au­gę žmo­nės. Ten ra­do ir svar­bių nuo­trau­kų, ir in­for­ma­ci­jos apie kil­mę. Pa­si­ro­do, ba­jo­rų Za­janč­kaus­kų gi­mi­nė nuo 1399 me­tų mi­ni­ma Len­ki­jo­je, Va­ka­rų Uk­rai­no­je, Bal­ta­ru­si­jo­je, Lat­vi­jo­je. Il­gai­niui ji do­ku­men­tuo­se bu­vo iš­krai­py­ta, pa­keis­ta, tar­nau­to­jams ge­rai neiš­gir­dus ar tei­sin­gai neuž­ra­šius. Ta­po ir Ža­janč­kaus­kais, ir Ža­nič­kaus­kais.

„Pri­si­me­nu, kai Vil­niaus Uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vau biologiją–chemiją, ma­ne kar­tais len­ke pa­va­din­da­vo. O aš su se­se­ria gin­da­vau­si, kad esa­me tik­ros lie­tu­vės“, – at­me­na J. Ver­bu­šai­tie­nė.

Že­mės pir­ki­mo do­ku­men­tas

Iki šiol nuo 2013-ųjų ji tu­ri su­rin­ku­si duo­me­nis apie pen­kias še­šias kar­tas. Kai kas vis pil­do­si, pa­si­kei­čia. Nuot­rau­ko­mis, at­švies­tais do­ku­men­tais, už­ra­šais mo­te­ris da­li­jasi su gi­mi­nė­mis, ma­ty­da­ma  pra­smę.

Tarp jos sau­go­mų do­ku­men­tų į akį ypač kren­ta tė­ve­lio Sta­nis­lo­vo Za­janč­kaus­ko že­mės pir­ki­mo iš Vaiz­gu­čių dva­ro su­tar­tis, su­da­ry­ta no­ta­ro 1928 me­tais, ku­rios „gal­va“ pa­puoš­ta her­bu – Vy­čiu. Tė­vai, anot J. Ver­bu­šai­tie­nės, paė­mę pa­sko­lą įsi­gi­jo 17 hek­ta­rų že­mės. Au­gi­no ja­vus, lai­kė kar­vių, kiau­lių. Iš­mo­kė­tos pa­sko­los kvi­tus ma­ma kruopš­čiai rin­ko ir iš­lai­kė iki pat Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, tad vai­kams že­mės nuo­sa­vy­bę bu­vo leng­va at­gau­ti.

Tė­ve­lis, pa­sak J. Ver­bu­šai­tie­nės, bu­vo la­bai darbš­tus: ne tik ūky­je plu­šo, bet žie­mos se­zo­nu dar dir­bo kal­viu, tad prie na­mų ri­kiuo­da­vo­si vir­ti­nės kai­mo žmo­nių su ark­liais: kam ka­no­pas pa­kaus­ty­ti, kam ra­tams me­ta­lo ap­kaus­tus už­dė­ti. Na­gin­gas kal­vis bu­vo pa­ga­mi­nęs ir ke­le­tą ka­pi­nių tvo­re­lių.

Gy­ve­na ge­rai

Ke­tu­rių vai­kų šei­mo­je užau­gu­si Ju­li­ja pa­si­rin­ko pe­da­go­gės ke­lią ir sa­ko nie­ka­da ne­si­gai­lė­ju­si. Jai pa­ti­ko dirb­ti su vai­kais.

Ir da­bar mo­te­ris ne­si­skun­džia gy­ve­ni­mu. Sa­ko, kad vi­sai ge­rai gy­ve­na: val­go ne po­niš­kai, bet pa­pras­tai, mankš­ti­na­si, dvi­ra­čiu į Ja­kiš­kių ka­pi­nes nu­va­žiuo­ja, gal to­dėl svei­ka­ta ne­si­skun­džia. Ka­dan­gi Ga­tau­čiai pa­to­gio­je vie­to­je prie pa­grin­di­nio ke­lio, tai į Šiau­lius, tai į Jo­niš­kį nu­le­kia, kom­piu­te­ry­je nau­din­gos in­for­ma­ci­jos sa­vo ty­ri­nė­ji­mams ieš­ko. Šiuo me­tu gi­li­na­si į Niū­rai­čių kai­mo is­to­ri­ją. Nuo­bo­džiau­ti su­lau­kus 86-erių nė­ra ka­da.

Au­to­rės nuo­tr.

Ši se­ne­lių nuo­trau­ka, apie 1960-uo­sius ras­ta tė­vų na­muo­se ant spin­tos, Ju­li­ją Ver­bu­šai­tie­nę pa­ska­ti­no do­mė­tis gi­mi­nės praei­ti­mi.

Tarp sau­go­mų do­ku­men­tų į akį kren­ta že­mės pir­ki­mo iš Vaiz­gu­čių dva­ro su­tar­tis, su­da­ry­ta no­ta­ro 1928 me­tais, ku­rios „gal­va“ pa­puoš­ta her­bu – Vy­čiu.