Naujausios
Istorija sudomino smetoniška grietinė
Šiaulietis inžinierius Simonas Turauskas save vadina ne rimtu kolekcininku, o militarijos mėgėju. Su dideliu užsidegimu jis pasakoja apie kiekvieną eksponatą iš kaupiamos tarpukario Lietuvos kariuomenės kolekcijos. Kariuomenė Simonui – ne tik istorija. Penkerius metus jis tarnavo savanoriu, dabar įstojo į Šaulių sąjungą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Susidomėjo vaikystėje
Kolekcionavimo kabliukas, mano Simonas, jį pričiupo dar vaikystėje. Kartą tėvukas, grįžęs iš kaimo, pajuokavo, kad lauktuvių parvežė smetoninės grietinės – riebios, naminės.
Simonui kilo galvosūkis, kas ta smetoninė grietinė. Brolis ištraukė keletą senelio tarnybos tarpukariu fotografijų. Paaiškėjo – vienoje nuotraukų įamžintas dėdė, buvo ir Prezidentas Antanas Smetona.
Vėliau brolis parsinešė tarpukario žurnalų „Karys": „Man, vaikui, imponavo uniformos, gera spauda – tarybinių laikų žurnalai buvo blyškūs, o ten – oho – kokios kokybiškos, gražios nuotraukos!“
Simono senelis šauktiniu tarnavo Kaune. Močiutės iš mamos pusės dėdės dalyvavo Nepriklausomybės kovose, pavyko rasti fotografiją.
Pasak S. Turausko, tarpukario Lietuvos kariuomenės eksponatų nėra gausiai išlikę. Okupacijos metais juos laikyti buvo pavojinga, viską, kas susiję su tarpukariu, žmonės trynė iš kasdienybės.
Simonas prisimena, kaip tėvų tėviškėje Šilalės rajone po bulviakasio susėdę vyrai kalbėdavosi apie pokarį – dėl pagalbos partizanams buvo represuotas ir Simono senelis.
„Vaikas daug ko nesuprasdavau. Įstrigo istorija, kad už vairuotojo ženklelį su Gedimino stulpais žmogus buvo taip primuštas, kad vos išsikapstė“, – prisimena Simonas.
Miestuose, sako kolekcininkas, karinio paveldo išliko daugiau.
„Visagalis internetas suvienijo bendraminčius, atsirado terpė, kur šie daiktai cirkuliuoja, vyksta mainai. Taip daikteliai po truputėlį kaupiasi“, – sako S. Turauskas. Jo teigimu, iki tam tikro lygio kolekciją galima sukaupti per daug neinvestuojant. Paskui lieka „vyšnios“, kurios kainuoja didžiulius pinigus.
„Kolekcionavimas – toks dalykas – gauni daiktą pasidžiaugti, o paskui nenumaldomai jis atiteks pasidžiaugti kitam. Savininkiškumo nėra“, – apibendrina S. Turauskas.
Lietuviškiausias eksponatas
Simonas nuo vaikystės norėjo turėti „blėkinę dėžę su rageliais“ – šalmą.
Jį įsigijo Latvijos sendaikčių turguje – tokie šalmai naudoti ir Lietuvoje. Tikrai naudotą Lietuvos kariuomenės šalmą rasti sudėtinga, jų turi rimti kolekcininkai. Šis šalmas – vokiškas Pirmojo pasaulinio karo, jį naudojo Latvijos kariuomenė.
Dujokaukės dėžę šiaulietis vadina pačiu lietuviškiausiu kolekcijos eksponatu. Ji po 1935 metų pagaminta Linkaičiuose, Radviliškio rajone.
„Radviliškis kariniu požiūriu buvo strateginis centras – veikė ginkluotės gamykla, buvo ryšių batalionas, šarvuočių, priešlėktuvinė rinktinės. Radviliškyje buvo surenkami prieštankiniai šaudmenys, gaminami šoviniai šautuvams, šautuvų vamzdžiai. Gamykla buvo moderni ir pritaikyta kariuomenės poreikiams“, – sako S. Turauskas.
Pritaikyta patirtis
S. Turauskas pagarbiai paima 1936 metų „Pėstininkų statutą“. Lietuvos kariuomenės karo statutai, Simono nuomone, buvo parengti profesionaliai, niekuo nenusileido nuo vokiečių.
„Dabartinis statutas, ko gero, nelabai skirtųsi nuo tarpukarinio“, – įvertina S. Turauskas.
Kolekcininkas kalba apie dvi Lietuvos karininkų kartas. Pirmoji – buvę carinės Rusijos karininkai, jie į Lietuvos kariuomenę įnešė atpažinimo žetono tradiciją – forma, principas perimti iš carinės Rusijos. Pasak Simono, netgi dabartinės Lietuvos kariuomenės vėliavos pagal dizainą yra carinės Rusijos idėjos klonas.
„Ko gero, carinės armijos generolai vėliavą įsivaizdavo tik taip. Dabar internetiniuose Rusijos forumuose būna ginčų: „Nieko savo neturite, vėliavą ir tą pagal mūsų pasidarėte“, – juokiasi Simonas.
Kita karininkų karta – užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje, baigusi karo mokyklas Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje. Jie įnešė savo stilių – preciziškumą, dokumentinį fiksavimą, modernumą.
Kolekcininkas deda ant stalo paradinį Lietuvos karininko diržą. Iš pradžių buvo naudota tik tautinių motyvų juosta, apie 1930 metus įvesta ir paradinė sagtis su Vyčiu.
Eilinio kareivio munduro diržas naudotas plačiausiai. Tai – vokiškas palikimas. Sagtyje, rodo Simonas, yra dvi skylutės: vokiška karūna būdavo uždengiama ženkliuku su Vyčiu.
Durklų legendos
Simonas pakelia durtuvus. Vokiškas Pirmojo pasaulinio karo durklas turėjo skerdiko vardą.
„Tai – pionierių durtuvai, skirti ir medžiui nupjauti. Apie juos sklinda mistika. Karo metu propagandos tikslais sakyta, kad vokiečiai turi baisius durtuvus-pjūklus, kad kuo labiau sužalotų. Kareiviai tokio „žvėriško“ ginklo nebenorėdavo turėti, nes priešas, paėmęs į nelaisvę, sušaudydavo. Galiausiai Vokietijos kariuomenėje buvo priimtas sprendimas nufrezuoti dyglius“, – durtuvo istoriją atskleidžia kolekcininkas.
Simonas atverčia fotoalbumą: žygio į Vilnių nuotraukoje – Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa prie Gedimino kalno stovi būtent su šiais durtuvais.
Kitas durtuvas yra lietuviško tipo – taip jį vadina viso pasaulio kolekcininkai. Šio durtuvo ypatybės – ilgis, apversta geležtė, įkalti Gedimino stulpai. Lietuvos kariuomenės užsakymu durklus gamino čekai, belgai.
„Tai – vienas iš sunkiausiai gaunamų eksponatų. Okupavus Lietuvą, rezerviniai sandėliai, visas mobilizacijos rezervas buvo išvežtas į pamaskvę. Tuo metu rezervas galėjo apginkluoti iki 100 tūkstančio žmonių, – sako S. Turauskas. – Yra duomenų, kad mūšyje prie Maskvos sovietams stingant ginkluotės, Maskvą gynė lenkiška, lietuviška, latviška ginkluotė.“
Rimti iššūkiai
„Pati brangiausia sritis – faleristika – ženkliukai, apdovanojimai,“ – įrėmintus pavyzdžius rodo Simonas.
Savanorio medaliu būdavo apdovanojami Nepriklausomybės kovų savanoriai. Jubiliejiniame 10 metų Lietuvos nepriklausomybės medalyje pavaizduota J. Zikaro „Laisvės“ skulptūra. Vytauto ordino medalis (trečio laipsnio) – paskatinamasis medalis valstybės tarnautojams, karininkams.
Sidabrinis seniūno ženklas su krivūle – valdžios simbolis.
Išskirtinis radinys – alavinė saga su septynetu. Tikėtina, svarsto Simonas, kad ji 1831 metų sukilimo palikimas. Šią sagą Simono draugas rado Radviliškio laukuose rinkdamas bulves.
Labiausiai vertinami Vyčio kryžiai, jų kainos, palinguoja galva Simonas, – atskira respublika.
Vien surinkti Lietuvos kariuomenės kokardų kolekciją rimtas iššūkis ir finansiškai – viena kokarda gali kainuoti 300–400 eurų.
Greta medalių – sagos, jų gaminta daugybė variantų. Surikiuotos paštininkų, susisiekimo ministerijos kokardos, kalėjimo departamento, policijos, kariuomenės, ugniagesių, šaulių ženklai.
„Mes, militarijos mėgėjai, nesame užsisklendę. Šiemet įstojome į Šaulių sąjungą. Blizgučiai gali palaukti“, – sako Simonas. Kariniai dalykai jam nesvetimi – baigęs mokyklą, penkerius metus tarnavo savanoriu.
Dokumentų ir nuotraukų istorijos
Atskira kolekcijos dalis – nuotraukos, dokumentai. Vieni kolekcininkai, sako Simonas, renka pavyzdines karininkų nuotraukas – su mundurais, apdovanojimais, kiti – nepriklausomybės karių nuotraukas, treti – pagal uniformų tipus ar net – karininkų vestuvių fotografijas.
Simono albume saugoma ir kolekcijos pradžia – keturios senelio išsaugotos nuotraukos.
Nuotraukas Simonas ištyrinėjęs nuosekliai, iki smulkiausių detalių. Jam šilčiausios nuotraukos – savanorių, žmonių, kurie sukūrė valstybę.
Nuotraukose atgyja įvairiaspalvė tarpukario gyvenimo paletė: kariniai mokymai, buitis, portretai, paradai, vizitai, ginkluotė, technika, aviacija – kasdienybė ir šventės.
Stasys Raštikis užfiksuotas Švedijos kariuomenės atašė vizito metu. Nuotraukoje S. Raštikis – dar ne generolas, į Lietuvą grįžęs po studijų Vokietijoje. Džiaugsmingas karių žygis į Vilnių 1939 metais. Rozalimo ugniagesiai. Kauno ir Šiaulių aviatoriai. Kiekviena nuotrauka – nauja istorija, atskiras likimas.
Simonas atverčia senelio Jono Turauskio atsargos liudijimą. Viršelis nebeišliko, bet įrašus galima skaityti.
Kareivių užrašų knygutėje Simonas perskaito apie kasmėnesinį 5 litų kario atlygį. Kitas įrašas informuoja, ką karys turėjo prieš tarnybą: „Švarkas, marškiniai, kelnės, kepurė, tufliai“. Turtas įvertintas 1,5 lito. Apskaita – kaip vaistinėje.
Įdomus dokumentas – Stasio Lūšio, vieno iš VLIK įkūrėjų, karininko liudijimas. Jame rašoma, jog S. Lūšys paskiriamas į 16-ąjį pėstininkų pulką. Taikos metu tokio pulko nebuvo – dalinė mobilizacija buvo paskelbta 1939 metais žygiui į Vilnių. Įrašas įrodo, kad karininkas buvo pašauktas į rezervinį pulką.
Pasakodamas apie kolekciją, Simonas šypsosi: jei kitam daiktas ar nuotrauka yra niekis, jis į istoriją žiūri visai kitomis akimis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KOLEKCININKAS: Simonas Turauskas rodo lietuviško tipo durtuvą.
PASIDIDŽIAVIMAS: Simonas Turauskas dujokaukės dėžę, pagamintą Linkaičiuose, Radviliškio rajone, vadina pačiu lietuviškiausiu kolekcijos eksponatu.
ŽENKLAI: Atpažinimo žetonas ir kokarda.
DIRŽAS: Paradinis Lietuvos karininko diržas su sagtimi.
SAGTIS: Eilinio kareivio munduro diržas – vokiškas palikimas. Sagtyje yra dvi skylutės: vokiška karūna būdavo uždengiama ženkliuku su Vyčiu.
STATUTAS: Krašto apsaugos ministerijos parengtas „Pėstininkų statutas“.
FALERISTIKA: Brangiausia su Lietuvos kariuomene susijusi sritis – faleristika. Tai – ženkliukai, apdovanojimai, medaliai.
MEDALIS: Savanorio medaliu būdavo apdovanojami Nepriklausomybės kovų savanoriai.
PREZIDENTAS: Antanas Smetona parade Kaune 1934–1935 metais. Šią nuotrauką S. Turauskas pamatė vaikystėje.
ŠALMAS: Vokiškas Pirmojo pasaulinio karo šalmas, jį naudojo Latvijos kariuomenė.