Naujausios
„Kaimo durnių sekretorius“
Kelmės rajone, Vidsodyje, gyvenantis dviejų knygų autorius ir kelių dešimčių knygų bendraautoris Kazimieras Alekna svajoja, kad savo sukurtą romaną galėtų nunešti leidyklai, kuri išleistų nemokamai ir autoriui už sunkų kūrybinį kelerių metų darbą sumokėtų bent tūkstantį litų.
Deja, kuriantis žmogus, pasak Kazimiero, šiandien laikomas tik "kaimo durnių sekretoriumi".
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Istorinė mašinėlė
Kazimieras Alekna gyvena mūrinuke priešais Vidsodžio bažnyčią. Pasienyje stovi lentinis stalas ir kelininkų padovanotas suolelis. Čia šiltais vakarais jis pasideda savo istorinę rašomąją mašinėlę, kurią prieš kelis dešimtmečius padovanojo uošvio sesuo Marija Loda iš Australijos, ir rašo arba tiesiog spausdina savo rankraščius.
Ta pačia neelektrine, paprasta, bet labai patvaria mašinėle, baigdamas žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, Kazimieras atsispausdino ir savo diplominį darbą.
„Kelmėje už 25 litus gavau nusipirkti 20 lapų kalkės, – džiaugiasi. – Bet juostelių jau niekur nėra. Turiu dar porą. Kai pasibaigs, nežinau, ką darysiu.“
Per kalkę rašytojas atspausdina kelis egzempliorius savo apsakymo. Savo kūrybą siūlo periodiniams leidiniams, žurnalams.
Varto „Nemuno“ žurnalą. Jį skaito vienintelis Vidsodyje. Kovo mėnesį „Nemunas“ išspausdino jo novelę. Tomis dienomis, kai išvysta kur nors išspausdintą savo kūrinį, Kazimieras būna labai laimingas. Eidamas per pievą nori juoktis.
Kūryba – atsvara labai paprastam ir rutiniškam šio išsilavinusio žmogaus gyvenimui, prievartaujamam kasdienės buities.
„Karvutė. Kiaulės. Pacai, kuriuos tenka nuodyti, – taip kasdienę savo buitį apibrėžia Kazimieras. – Ateina noras rašyt. O tau reikia vesti karvę į ganyklą. Mėžti mėšlą tvarte. Tuomet stengiuosi užrašyti mintis galvoje, išsaugoti lyg kompiuterio programoje. Kartais paskubom užrašau ant popieriaus. Tiesiog stovėdamas. Man nereikia fotelio. Galiu rašyti bet kur.
Kūrybos žmonės turi visokių keistų įpročių. Antai Volteras rašydavo lovoje. Hemingvėjus stovėdamas, įmerkęs kojas į šaltą vandenį. Aš jų neturiu. Privalau prisitaikyti, nes verčia buitis. Vasarą mažai laiko rašyti. Bet dažnai pakviečia. Ypač naktį. Turiu keltis ir užrašyt. Nes pasibeldė mintis. Tuomet nemigęs einu dirbti.“
Kūno ir sielos maistas
Ūkelis – Kazimiero ir jo gyvenimo draugės Birutės kūno maistas. „Pienas, rūgštus, saldus. Varškė. Sviestas sumuštas senoje kalataukoje. Pajamos iš ūkio ateina maisto pavidalu.
Kai reikia šienauti, pasiskoliname pinigų, nes gyvename dviese, gaudami tik po penkis šimtus litų pensijos. Kai gauname išmokas už deklaruotus pasėlius ir pievas, atiduodame,“ – atvirai apie savo kaip ir kitų eilinių kaimo žmonių buitį pasakoja Kazimieras.
Sielą rašytojas pamaitina kurdamas. Nesvarbu, kad tos kūrybos šiandien negali parduoti už pinigus. O norėdamas išleisti knygą, pats dar turi sumokėti arba primokėti.
„Rašytojas po durniaus antroje vietoje, – sako Kazimieras. – Dideli ponai rašytojus kartais pavadina durnių sekretoriais. Bet juk viskas su šia diena nesibaigs. Knyga išliks. Antai išleido Varėnos rajono žurnalisto Stasio Stacevičiaus ese knygą „Milda supaisys“. Jo nėra, žiemą sušalo. O knyga išliks. Aš štai dar gyvas. Bet knygos negaliu išleisti. Gal kam nors mano raštai bus reikalingi ir po mano mirties? O ir dabar visai smagu, kai eini per Kelmę, prieina koks žmogus ir sako: „Labas rašytojau.“ Vadinasi, pažįsta. Gal ir knygas skaitė?“
„Esu trenktas“
Kazimieras šiandien galėtų gyventi kitaip. Juk turi aukštąjį išsilavinimą. Baigė žurnalistikos studijas. Kurį laiką dirbo spaudoje. Tačiau jo nuomone, specialybės prestižą menkino nuolatinis rašymas apie komunistinio darbo spartuolius, socialistinį lenktyniavimą, tarybinę ekonomiką.
„Kartą parašiau apie susimušusius jaunuolius. Tarp jų buvo ir vieno inžinieriaus vaikas. Tuoj buvo paskambinta į partijos komitetą. Rašinio nespausdino. Po dešimties metų tas jaunuolis nužudė savo tėvą. O gal rašinys, kurio nespausdino, būtų kaip tik buvęs laiku? Sudrausminęs jauną žmogų, kol jis dar nebuvo tiek išlepintas?“
Po šio ir kitų panašių nutikimų, kai įsikišdavo cenzūra, Kazimieras nusivylė tarybine žurnalistika. Jautė, jog geriausia jam sekasi rašyti apie žmones, rasti išraiškingų, daug pasakančių detalių.
Metėsi į grožinę kūrybą. Žurnalistinio darbo metais sutikti žmonės, kaimynai, vaikystės draugai, šiaip pažįstami to paties miestelio gyventojai galėjo tapti jo apsakymų ir romanų herojų prototipais.
„Aš labiau už kitus įsidėmėjau šiuos žmones, jų įpročius ir charakterius. Nes esu trenktas. Kitoks. Ir imu herojus kartais iš aplinkos, kurioje gyvenau, iš vaikystės prisiminimų. Kartais sugalvoju,“ – sako K.Alekna.
Beje, su tais prototipais yra buvę kurioziškų situacijų. „Nemunas“ išspausdino Kazimiero apsakymą „Virtuozas“. Tai pasakojimas apie kiaulių skerdiką. Virtuozo prototipas iš to paties kaimo. Atpažino save. Ateina pas rašytoją aiškintis santykių už batų aulo užsikišęs skerdiko peilį. Girtas. Įniršęs. „Gerai, kad uošvė buvo namie. Galėjo ir mane paskersti, – šypsosi apsakymo autorius. – Paskui susidraugavom. Visas kaimas jį pradėjo vadinti virtuozu. Visi kvietė skersti kiaules. Buvo dėkingas, kad turi daugiau darbo.“
Laimės kaip ilgalaikio būvio nėra
– Ar atsisakęs žurnalistikos ir kurdamas grožinę literatūrą, kurios praktiškai neįmanoma išleisti, esate laimingas?
– Manau, kad laimės kaip ilgalaikio būvio nėra. Bet jeigu einu per pievą ir norisi juoktis arba pabundu juokdamasis, vadinasi esu laimingas. Yra akimirkų, dienų, valandų, kai esu laimingas. Kelias dienas džiaugiuosi ir dėkoju Aukščiausiajam, kai išspausdina mano apsakymą.
Pamenu, kai gyvenau pirmojoje santuokoje, dirbau Šiauliuose, neblogai uždirbau. Žmonai užsiminiau, jog norėčiau išleisti knygą. Ji pasakė: „ne“. Labiau norėjo parketo ir kilimų. Paskui aš vaikščiojau parketu ir kilimais, bet nebuvau laimingas. Dabar gyvenu labai kukliai. Neturiu nei parketo, nei kilimų, bet galiu būti savimi ir patiriu laimės akimirkų.
Buvau labai laimingas, kai gimė sūnus Laimonas. Kai išleidau savo pirmąją knygą. Išleisti knygą buvo mano gyvenimo tikslas. Už tai, kad jį pavyko įgyvendinti turiu būti dėkingas daugeliui žmonių. Manau, jog jie buvo atsiųsti pačios lemties. Pavyzdžiui, paskambino kraštotyrininkė iš Vašilėnų Janina Garbenienė. Pasiūlė mano knygai finansinę paramą – 1000 litų. 1998 metais išleidau „Rudens žydėjimą“.
2001 metais išleidau „Širdies mauzoliejų“. Jos leidybą finansavau šiek tiek iš rėmėjų, šiek tiek iš savų pinigų. Labai padėjo tuometinis Savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas Algis Krutkevičius.
Dabar jau trylika metų nieko neišleidau. Nors turiu apie šimtą eilėraščių poezijos rinkiniui ir rankraščių kokiai dešimčiai prozos knygų.
Beje, turiu parašęs ir romaną apie meilę. Jį pavadinau „Nugalėtojų kova“. Tik bijau, kad truputį per aštrus.
Pasvajoju, kad nueičiau į leidyklą, nuneščiau romaną. Jį nemokamai išleistų ir man sumokėtų bent tūkstantį litų. Man tai būtų dideli pinigai.
Bet juk dabar jauni genijai užplūdo leidyklas. Nieku paverstas Robertas Keturakis, Juozo Baltušio mokyklų programose nėra. O kas aš? Palyginti su jais – labai mažas.
– Nesikuklinkit. Išleidusi pirmąsias knygas, leidykla Jūsų prašė dar kūrinių. Jeigu kūrybą nebūtų įdomi, nebūtų prašiusi. Leidėjai jaučia pulsą...
– Prašė. Bet tuomet neturėjau pinigų. Nenorėjau lįsti į skolą, nors leidėjai sakė: „Atiduosi, kada turėsi.“ Gal be reikalo nepasinaudojau? Tuomet leidyba buvo pigesnė.
Galbūt, kai ateis euras, parduosiu savo žemės ir miško ir išleisiu knygą.
Autorės nuotr.
KŪRYBA: Vasarą retą vakarą dviejų solidžių knygų autorius ir kelių dešimčių bendraautoris Kazimieras Alekna gali prisėsti prie savo istorinės spausdinimo mašinėlės kūrybai.
ĮKVĖPIMAS: Herojus savo prozos kūriniams Kazimieras Alekna randa čia pat, kaime. Rašytojui artimas ir suprantamas kaimo vargšų gyvenimas.
BŪSENA: Kazimieras Alekna gyvena priešais bažnyčią. Vienoje tvoros pusėje buitis, kitoje – sielos pakylėjimas.