Naujausios
Kaip scenoje gimsta perliukai
Aktorei Rasai Samuolytei šiandienos teatre svarbiausia kontaktas su žiūrovu, pjese, autoriumi, šia diena. „Jei esi atviras publikai, nebijai, ją matai, o ne įsivaizduoji, gimsta perliukai“, – sakė aktorė, ketvirtadienį su žiūrovais susitikusi Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Bendravimas ir poezija
Į susitikimą su Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktore R. Samuolyte susirinko pilnutėlė bibliotekos salė.
Aktorė gyvai reagavo į publiką. Nenutylant mobiliųjų telefonų skambučiams, paragindavo: „Nieko tokio, kalbėkite, kalbėkite“ arba: „Nepavyksta išjungti garso? Nieko, nieko nepergyvenkit“. Pamačiusi pasienyje stovinčią moterį, pašoko nuo kėdės ir pakvietė žiūrovę sėsti į laisvą vietą pirmoje eilėje: „Aš sėdžiu, o jūs stovite“.
R. Samuolytės teigimu, tokios situacijos išmoko atlaidumo. Ir priminė pirmąją spektaklio „Dugne“ frazę: „Ar išsijungėte telefonus?“
R. Samuolytė teatre ir kine yra sukūrusi apie 30 vaidmenų. Du kartus apdovanota Šv. Kristoforo statulėle, kartą – Auksiniu scenos kryžiumi. Dukart šiam apdovanojimui nominuota.
Šiuo metu R. Samuolytė naujų vaidmenų nerepetuoja: keliauja su spektakliais. Ypač intensyviai – su režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatytais spektakliais A. Čechovo „Žuvėdra“, M. Gorkio „Dugne“. Dabar laukia kelionė į Kiniją su „Hamletu“.
Atsakiusi į teatrologės dr. Nomedos Šatkauskienės ir susitikimo dalyvių klausimus, aktorė deklamavo poetės Daivos Čepkauskaitės eiles.
„Šiaulių kraštas“ pateikia aktorės mintis iš susitikimo su žiūrovais.
Žiūrovas pakeičia spektaklį
– Kas jums šiandien įdomu teatre, apie ką norėtumėte pakalbėti su žmonėmis?
– Man teatras – kontaktas su žiūrovu, pjese, autoriumi, šia diena. Man labai įdomus žiūrovas, jo reakcija. Kartais žiūrovas gali keisti spektaklį.
Unikalių istorijų nutinka su spektakliu „Dugne“. Pavyzdžiui, aktoriaus Giedriaus Savicko personažas pašokęs žiūrovams paprašo rublio. Žmonės reaguoja įvairiai, atidaro pinigines. „Pas mane litai“. Giedrius sako: „Gerai ir litai“. Kitas sako: „Pas mane kortelė“. Giedrius sako: „Aš palauksiu, nueik, nusiimk tuos pinigus“.
Viename spektaklyje Giedrius paprašė rublio iš pirmoje eilėje sėdinčio žiūrovo. Šis taip ilgai krapštė pinigus, kad kitas žiūrovas iš trečios eilės sumanė jam padėti – persiuntė litą. Buvo labai smagu žiūrėti, kaip žiūrovai solidarizuojasi.
Artėjant spektaklio finalui aktorius Darius Gumauskas skaito finalinį monologą, „Hamletą“, tyla salėje. Bet tas žmogus iš pirmos eilės sugalvojo litą grąžinti į trečią eilę! Per salę girdėjosi šnabždesys: „Prašau, perduokite“.
Viena vertus, tokiais momentais kaip aktorius „išsimuši“, bet kita vertus, – toks gražus veiksmas! Čia yra gyvenimas.
Šiame spektaklyje vaidinu Nastią, prostitutę, praradusią vertybinę skalę, bet išsaugojusią svajonę. Elementari situacija, kai žmogus nepripažįsta, kokioje situacijoje jis yra realiai.
Išsirenku salėje vyrą, prieinu, paklausiu, kuo vardu, pabendrauju. Nusižiūrėjau vyriškį pirmoje eilėje, priėjau, sakau: „Labas, kuo tu vardu?“ Šalia sėdėjo jo moteris. Nesusilaikė ir sako: „Čiuožk iš čia!“
Man, personažui, buvo tokia dėkinga situacija! Aš suprantu, moteriai išsprūdo, ji paskui nejaukiai jautėsi. Pusę spektaklio akimis santykius aiškinomės.
Jei esi atviras publikai, nebijai, ją matai, o ne įsivaizduoji, gimsta perliukai.
Teatras ir pyragas
– Kokios jūsų asmeninės savybės labiausia praverčia aktorystėje?
– Turiu daug savybių, kurios nepraverčia. Visada lengviau, kai turi norą, tikslą. Aktorius turi turėti drąsos, mylėti žmones, turi norėti būti arti žmonių. Tai ne ta specialybė, kad galėtum užsidaryti ir hermetiškai gyventi.
– Ne viename interviu užsimenate, kad jau ankstyvoje vaikystėje suvokėte, jog norite būti aktorė. Tai yra pašaukimas?
– Ansambyje Panevėžyje šokau nuo ketverių metų. Norėjau studijuoti baletą. Vėliau šokant pajutau, kad mane labiau domina repeticijos.
Kai mama per prievartą nusivedė į spektaklį (apie ką jis buvo, neprisimenu), supratau: būsiu aktorė. Ta diena pakeitė mano gyvenimą.
Atsitinka visko: galvoju, kam man to reikia, ką aš čia veikiu, nieko nesugebu. Gyvenimas yra įvairus. Gal aš būčiau labai gera masažuotoja? Nežinau.
– Ar kartais pagalvojate, kokį darbą su malonumu, be aktorystės, norėtumėte dirbti?
– Kažkada norėjau būti gydytoja. Labai domina žmogaus atėjimas į pasaulį. Paskui pradėjau galvoti, kad būčiau labai gera šefė restorane. Sau paaiškinau: galbūt todėl, kad teatras yra neapčiuopiamas, o pyragas – labai apčiuopiamas. Kontrastas tarp dviejų polių traukia.
Vienas žodis
– Jūsų kurso vadovas buvo režisierius Jonas Vaitkus. Koks J. Vaitkus buvo jums kaip mokytojas?
– Džiaugiuosi, kad J. Vaitkus tapo mano mokytoju, o aš buvau jo mokinė. Jis turi didžiulį pedagoginį talentą.
Visada reikalaudavo būti kaip karys. Bijodavome jo paskaitų kaip vaikai!
Susodindavo puslankiu ant kėdžių, liepdavo sėdėti ant paties kraštelio. Kojos dreba nuo įtampos. Tie dalykai ugdo valią, užsispyrimą, vaizduotę.
Kartą suguldė mus ant žemės, ant pilvų ir liepė pakelti kojas. Mes stenėjome, bandėme kelti kojas. Viena mergina užsispyrė: „Aš nekelsiu“. Kodėl? „Kam kelti, jei matau, kad nepakelsiu.“
Jis pliaukštelėjo. Ji apsiverkė. Jis pridėjo nosinę prie nosies ir liepė pūsti. Ji: „Nepūsiu!“ Išpūtė nosį, nuvalė ašaras ir pasakė: „Niekada nesakyk scenoje, kad negali.“
– Pradėjote vaidinti dar studijuodama?
– Pirmasis mano spektaklis buvo pas J. Vaitkų A. Strinbergo „Sapnas“. Labai daug laksčiau, bet įsivaizdavau, kad vaidinu. Tariau netgi vieną žodį. Jį mes penkiese rėkdavome. Tas žodis buvo: „Gėda! Gėda! Gėda!“
– Kiek iš jūsų kurso žmonių liko dirbti teatre?
– Nedaug. Trys ar keturi.
Apie vaidmenis nesvajoja
– Vaidinate Džuljetą, Ofeliją – vaidmenis, apie kuriuos gali svajoti bet kuri dramos teatro aktorė.
– Niekada nesvajojau apie Džuljetą. Ne todėl, kad ji man nepatiktų. Aš nesvajoju, tai įvyksta. Siūlydamas Ofeliją, Oskaras pramatė į priekį. Tikiuosi, kad pavyko sukurti skirtingus personažus.
– Kai žiūrite spektaklį, matote kitus dalykus nei eiliniai žiūrovai?
– Atkreipiu dėmesį į nutriušusias dekoracijas, galvoju, kodėl neperdažė. Pradeda erzinti techniniai dalykai. Labai džiaugiuosi, jei pavyksta atsiriboti nuo knaisiojimosi ir įsivelti į spektaklį.
– Ar turite mėgstamą aktorių?
– Žaviuosi aktore Meryl Streep, įdomus aktorius Dastinas Hofmanas. Jei kalbėtume apie režisierius, visada laukiu didžiojo provokatoriaus Larso von Triero.
Iš lietuvių labai patinka Valentinas Masalskis, labai įdomus Martynas Nedzinskas. Nelė Savičenko, Vladas Bagdonas.
– Koks vaidmuo jums brangiausias?
– Man nostalgiją sukelia „Roberto Zucco“. Gal dėl to, kad ten buvo pirmas didelis vaidmuo. Taip pat Ofelija. Artimiausi vaidmenys tampa šiuo metu gimstantys. Dabar būtų Maša.
– Kaip į spektaklius reaguoja skirtingų šalių žiūrovai?
– Pekine vaidinome „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ labai moderniame teatre, žiūrovų – arti tūkstančio. Naktis, Romeo ir Džuljeta ruošiasi susitikti. Žiūrovai čepsi, čiaudo, valgo, atvirai žiovauja. Galvoji: ar jie ką nors supranta?! O po spektaklio labai plojo!
Rusijoje žiūrovas yra kategoriškas. Tik rusai gali žinoti, kaip M. Gorkį statyti. Pavyzdžiui, Maskvoje per spaudos konferenciją buvo pasakyta: „Tai čia jums atrodo, kad M. Gorkio „Dugne“ atvežėte. Mes pažiūrėsime ir pasakysime.“
Ispanai po spektaklio ne ploja, o trypia kojomis.
– Ko negalėtumėte padaryti scenoje?
– Daug dalykų negalėčiau padaryti, jei nesuprasčiau motyvacijos.
Buvo spektaklis „Shopping and fucking“, su juo gimė O. Koršunovo teatras. Man reikėjo nusirengti marškinėlius. Buvo ilgos diskusijos. Labai sunkus žingsnis, bet kai jį peržengi, supranti: spektakliui jo reikia. Taip ugdoma savimonė: yra svarbesnių dalykų, nei tau šią akimirką atrodo.
Jono TAMULIO nuotr.
POŽIŪRIS: „Man teatras yra arba visiškas susitapatinimas su šia diena, arba prasiskverbimas pro šią dieną. Tai yra didžiulis laukas fantazijai. Tuo lauku dalijiesi su žiūrovu. Tris savo gyvenimo valandas pabūni su nepažįstamais žmonėmis, bet kalbėdamiesi viena kalba“, – sako aktorė Rasa Samuolytė.
PASIRINKIMAS: Rasa Samuolytė sako, kad būna akimirkų, kai nėra tikra, ar tikrai yra savo rogėse. „Gyvenimas yra įvairus. Gal aš būčiau labai gera masažuotoja? Nežinau“, – pasvarsto.
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.
ĮVERTINIMAS: 2009-aisiais Auksinis scenos kryžius buvo įteiktas geriausia metų dramos aktore paskelbtai Rasai Samuolytei.