Naujausios
Kalnai užgriuvo netikėtai
Joniškietė Emilija Karoblytė ieško ekstremalių išbandymų ir netikėtumų: plaukia baidarėmis, pėsčiomis žygiuose kulniuoja dešimtis kilometrų, o šiemet, neturėdama alpinistės patirties, įkopė į pirmąją savo gyvenime 4044 metrų viršukalnę Kaukaze. Ji sako, kad nuotykių troškimas užklupo po pirmo skrydžio lėktuvu, dėl pūgos neplanuotai turėjusio nusileisti kitame negu numatyta Suomijos oro uoste ir laukimo nakties traukinių stotyje su vieninteliu neblaiviu pakeleiviu.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Priėmė iššūkį kopti į kalnus
Kalnai Emiliją užgriuvo tarsi iš dangaus. Prieš porą metų draugai pasiūlė kopti į Alpes Italijoje. Niekada alpinizmu nesidomėjusi, nesitreniravusi iššūkių mėgėja nusprendė priimti išbandymą.
Pirmą dieną buvo labai sunku: trūksta oro, pečius slegia kuprinė. Vietomis takelis toks siauras, kad atrodo – nugarmėsi, tereikia slystelėti ar kryptelėti kojai.
Materhornos viršukalnės, esančios 4778 metrų aukštyje, Emilija tada nepasiekė, sustojo ties 3800 metrų riba. Bet leistis kalnais visada sunkiau nei kilti: traukte traukia atsivėrusi svaiginanti gelmė. Tąkart ją nuo keliautojų akių paslėpė užslinkęs tirštokas rūkas.
Išsipildė trys svajonės
Po to sekė antras žygis į Alpes, o šiemet 35-erių joniškietė išpildė tris savo svajones vienoje kelionėje: aplankė Maskvą, pusantros paros dardėjo traukiniu ir, vadovaujant vilniečiui alpinistui Algimantui Jucevičiui, užkopė į pirmąją savo gyvenime 4044 metrų aukščio Dychnyaušbašy viršukalnę Kaukazo kalnuose, iš kur regėjo kylančią Elbruso kepurę.
„Prie soboro, kurio bokštai primena zefyrus, Raudonojoje aikštėje, radusi tuščią kampelį, pragulėjau žavėdamasi vaizdu gal pusę dienos. Paskui traukiniu išvažiavome į Nalčiką. Kopėme kelias paras. Vieną dieną ant ledynų tik treniravomės, nes buvo blogas oras – pliaupte pliaupė lietus. Paskutinius 844 metrus ėjome šešias valandas. Kalnuose ir laikas, ir atstumai tampa nesuvokiami. Tau sako, kad už kito posūkio sustosime, o kelias būna nesibaigiantis“, – atvirauja joniškietė.
Užtat dar saldesnė pergalė. Pasiekęs kalno karūną pasijunti nugalėtoju. Simboliškai viršūnėje alpinistai suvalgė desertą – kondensuoto pieno ir sniego mišinį, kuris, tikina, ypač skanus.
Kalnuose visi būna lygūs
Sveikinama tik nusileidus nuo viršukalnės, nes žygis atgal – pavojingiausias. Emilijai teko slysti apie 20 metrų ledu, susilaikė priešais save įsmeigusi lazdas, kaip buvo mokyta alpinisto A. Jucevičiaus.
Į rūsčią realybę sugrąžino pasirodęs sraigtasparnis. Gelbėtojai iš ledynų tarpeklio ištraukė prieš parą žuvusį alpinistą. Kalnuose riba tarp euforijos ir pražūties neįtikėtinai trapi.
„Ten nebūna verslininkų, buhalterių, vairuotojų ar mokytojų. Dingsta visos pareigos, pasiekimai. Kiekvienas verda valgį, plauna indus, krauna laužą, stato palapinę, padeda vienas kitam. Išvykęs į kalnus, kiekvieną kartą grįžti truputį kitoks“, – tikina Emilija.
Skrydį pakoregavo gamtos stichija
Joniškietė tolimesnes keliones ir nuotykius pamėgo po pirmos prieš septynerius metus pasitaikiusios progos skristi į Suomiją aplankyti pusbrolio.
Patogiai įsitaisiusi lėktuvo kėdėje mergina po kelių valandų tikėjosi atsidurti artimųjų apsuptyje, bet artėjant prie Suomijos paaiškėjo, kad siaučia stipri pūga, dėl kurios neįmanoma nusileisti. Laineris buvo nukreiptas į kitą oro uostą. Nutupdžius jį neplanuotame šalies kampelyje paaiškėjo, kad gamtos stichija sustabdė traukinių eismą, todėl pasiekti už 150 kilometrų esantį reikalingą miestą galimybės nėra.
Mergina liko per naktį stotyje su vieninteliu pakeleiviu – neblaiviu vyriškiu.
Matydama, kad išeities nėra, Emilija užsimetė ant pečių kuprinę ir išėjo pasivaikščioti po sniegu užverstas apylinkes: vienumoje su stichija, atšiauria gamta, kurią ji prisipažįsta be galo mylinti.
Kaimuose nerakina durų
Netrukus joniškietė keliavo į Daniją, ją vadina mylimiausia šalimi. Ten su pertraukomis Emilija praleido kelerius kupinus įspūdžių ir įdomios veiklos metus.
„Vieną dieną internete užkliuvo skelbimas apie atranką į Europos Sąjungos finansuojamą liaudies mokyklą Danijoje. Diplomų neduoda, kvalifikacijos nesuteikia, tačiau moko pačių įvairiausių amatų bei menų. Tą patį vakarą nieko nesitikėdama užpildžiau anketą. Jau kitą dieną sulaukiau kvietimo“, – mena joniškietė.
Iš Lietuvos kartu vyko dar keturios merginos.
Danai atrodo šalti, santūrūs žmonės, bet tarpusavyje jie tikri ir nuoširdūs, – tokia Emilijos nuomonė. Mokytojai atvykėlius dažnai kviesdavosi į savo gimtadienius, mokiniai, prireikus, prižiūrėdavo jų vaikus.
Kaimuose ir mažuose miesteliuose danai, kaip kadaise lietuviai, nerakina durų. Įeini – pilna aparatūros, brangių baldų, o jie sako neturintys nuo ko saugotis.
Įspūdžiai
Emilija išmaišė Daniją nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų. Važinėjo autostopu, vakarais vaikščiodama nepažįstamomis gatvėmis jautėsi saugiai, ko nepasakytų apie gimtinę.
„Daug kas mano, kad toje šalyje nieko įstabaus nepamatysi, bet perliukų visur galima rasti. Danijoje tai – baltos kreidinės uolos, Šiaurės ir Baltijos jūrų sandūra“, – vardija joniškietė.
Į liaudies mokyklą susirinko lenkai, vengrai, slovakai bei kitų šalių atstovai. Daugiatautėje aplinkoje buvo mokoma keramikos, akmens poliravimo ir kitų amatų, norintieji galėjo pradėti tapyti arba groti gitara. Vykdavo ekskursijos, žygiai gamtoje su blynu kepimu, jodinėjimu žirgais, plaukiojimu baidarėmis. Įspūdį padarė rezervatas, kur auginami ereliai. Kai prasklendžia virš galvos daugiau kaip dviejų metrų galingi sparnai, nejučia susigūžti.
Sužavėjo Paryžius
„Esu visiškas gamtos vaikas: vietoje viešbučio renkuosi palapinę, vietoje restorano – laužą. Skautų stovyklose su džiaugsmu lakstydavau po miškus. Užtat danų mokyklėlės direktorei pasakius, kad vyksime penkioms dienoms į Paryžių, neapsidžiaugiau. Bet negi atsisakysi. Mano devizas – imti viską iš gyvenimo“, – atvirauja Emilija.
Vis dėlto Prancūzijos sostinė sužavėjo. Dvi dienas visi kartu vaikščiojo po muziejus, lankytinas vietas. Paskui, pasiėmusi į rankas žemėlapį, joniškietė traukė ten, kur norėjo, susirinkdama po dalelę savąjį Paryžių. Plaukė Senos upe, vaikščiojo po kiemelius, užkaborius, klaidžiojo Per Lašezo kapinėse (vienos žymiausių kapinių pasaulyje, kuriose palaidota daug žymių kultūros, mokslo, politikos, karybos atstovų – aut. past.).
Pusiaužiemio žygis per ežerus
Mokytojai ir mokiniai Gataučių Marcės Katiliūtės pagrindinėje mokykloje, kur Emilija Karoblytė dirba bibliotekininke, jau nenustemba pamatę kolegę penktadieniais su kuprine ant pečių.
Šiemet joniškietė keliauja beveik nepraleisdama savaitgalių, su malonumu neria į ištvermės reikalaujančius žygius pėsčiomis.
Žiemą 15 laipsnių šaltyje Kurtuvėnų regioniniame parke Dariaus Ramančionio organizuotame pažintiniame žygyje ji keliavo per 10 ežerų ledu, stebėdamasi ant jų „pražydusiomis“ šerkšno gėlėmis, ieškodama barsukų Barsukyno ozo olose, jų pėdų sniege. Iš olų garuojantis oras liudijo, kad žvėreliai, po pusiaužiemio apsivertę ant kito šono, vėl įmigę.
Pėsčiomis – keliasdešimt kilometrų
Pavasarį su Jonavos turistų ir keliautojų klubu „Vedlys“ joniškietė įsijungė į penkių dienų 85 kilometrų žygį pėsčiomis po Šiaurės Žemaitiją, o vasarą su jais įveikė 125 kilometrus Anykščių rajone. Jonaviškiai dar Emiliją pakvietė dalyvauti komandoje 14 valandų pėsčiųjų maratone, kuriame Luokės apylinkėse be didelio vargo įveikė 72 kilometrus.
„Važiuodamas automobiliu arba dviračiu daug ko nepastebi. Pėsčiomis įsižiūri į detales, įlendi į užkaborius. Šiemet netoli Rubikių ežero miške aptikome senovinę sodybą, prie kurios sėdėjo pypkės dūmą traukiantis senukas. Jis mus sustabdė, sako: „Turiu ką parodyti“. Ir išnešė iš trobos du keistus daiktus – nei akmuo, nei geležis. Jis mus tikino, kad tai du meteoritai“, – pasakoja E. Karoblytė.
Vasarą Emilija dar spėjo į trijų dienų piligriminį žygį iš Kryžių kalno į Šiluvą, kelionę po Čekijos Ardšpadų nacionalinį parką, plaukimą baidarėmis rudenėjančiu Nevėžiu, o šį savaitgalį jau kulniuos Radviliškio rajone organizuojamame žygyje partizanų takais.
Joniškietė jaučiasi laiminga, atradusi keliones – tobuliausią būdą patirti tikrą gyvenimo skonį.
Emilijos KAROBLYTĖS asmeninio albumo nuotraukos
OŽYS: Alpių kalnuose Italijoje Emilija džiaugėsi galėdama nusifotografuoti prie nebaikštaus kalnų ožio.
SANDŪRA: Danijoje Emilija skubėjo įbristi į vandenį ten, kur susiduria Baltijos ir Šiaurės jūros.
VADOVAS: Emilija Karoblytė džiaugėsi turėdama galimybę į Kaukazo kalnus kopti vadovaujant žinomam keliautojui, alpinistui Algimantui Jucevičiui.
TRENIRUOTĖ: Emilija treniruojasi kalnuose, nes Joniškyje tokių galimybių nėra.
LEDYNAI: Įspūdingos ledynų properšos Kaukaze.
RYTAS: Įspūdingas vaizdas: pirmieji saulės spinduliai rytą nudažo kalnų viršukalnes.
ŽYGIS: Anykščių apylinkėse Emilija su jonaviškių turistų ir keliautojų klubu „Vedlys“ pėsčiomis nukulniavo 125 kilometrus.
ŠERKŠNAS: Šerkšno gėlės ant Šermukšnyno ežero Kurtuvėnų regioniniame parke.