
Naujausios
Kanojininkui trūksta varžovų ir specialios kanojos
Septyniolikmetis Justinas Kazulis iš Petrašiūnų, Pakruojo rajono, yra bene pirmasis ir šiuo metu vienintelis neįgalus kanojininkas Lietuvoje. Vaikinas treniruojasi antrus metus, varžybose dalyvauja kartu su sveikaisiais, bet ateityje viliasi varžytis neįgaliųjų čempionatuose.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Negalia netrukdo sportuoti
Su sportininku ir jo treneriu Artūru Navicku susitinkame Šiaulių sporto mokyklos „Atžalynas“ irklavimo bazėje. Mus pasitinka dailus, raumeningas jaunuolis, maloniai nusišypso ir ištiesia ranką.
Kai Justinui buvo maždaug vieneri, gydytojai jam diagnozavo cerebrinį paralyžių. Iš pradžių kalbėta, kad gal iš viso negalės vaikščioti, tačiau po kojų operacijos ir mamos užsispyrimo dėka Justinas nors ir raišuodamas, bet vaikšto.
Vaikinas šypsosi, kad jam net ir nemaži atstumai yra ne kliūtis. Kartu su draugais keturis kilometrus pėsčiomis traukia iki karjerų maudytis, o po maudynių vėl tiek pat eina atgal. Ir šį atstumą Justinas įveikia be pasiilsėjimų. Sako, jog anksčiau jusdavo kelių skausmą, tačiau dabar vaikščiojimas jokių nepatogumų nesukelia.
Pastaruosius dvejus metus Justinas mokėsi Šiaulių sanatorinėje mokykloje, vakarais dažnai nueidavo prie Talkšos pasitreniruoti ant skersinių. Vieną vakarą atletišką vaikiną ten užkalbino kanojų irklavimo treneris Artūras Navickas. Pasikalbėjęs pakvietė užsukti į irklavimo bazę, išbandyti irklavimą. „Juk už pabandymą niekas per galvą neduos“, – tada ištartus savo žodžius prisimena treneris.
Justinas pasitarė su mama ir ryžosi pabandyti. Tiesa, praeitą vasarą buvo padaręs pertraukėlę, bet šiemet jau rimtai treniruojasi ir kone kiekvieną vasaros savaitgalį dalyvauja varžybose.
Treniruotės vyksta beveik kasdien. Į jas Justinas iš Petrašiūnų važinėja autobusu su persėdimu Pakruojyje, bet sako, kad netrumpa kelionė nevargina.
„Kodėl jo kanoja kitokia?“
Du treneriai iš sandėlio atneša Justino kanoją. Krantinėje besisukiojantys du jaunieji irkluotojai iš karto susidomi: „Kodėl jo valtis kitokia?“
Tokių klausimų Justinas sako sulaukiantis ir varžybose iš sportininkų.
Justino kanoja turi plūdurą, kad nevirstų ir į ją būtų lengviau įlipti. A. Navickas kartu su talkininkais plūdurą sumeistravo iš senos baidarės, prijungti jam prie kanojos panaudojo senas medines slides. Ant jų išlikęs užrašas „Kaunas“.
„Slidės čia puikiai tiko, nes kaip tik reikėjo lenktų lentų“, – sako treneris.
Žvelgdamas į kanoją A. Navickas sako, kad jai iki tobulumo dar trūksta. Plūduras turėtų būti daugiau paniręs į vandenį, galbūt ir mažesnis. Skrodžiant vandenį svarbu kiekviena detalė, kad būtų kuo mažesnis pasipriešinimas, tada ir rezultatas geresnis.
Iš kur sėmėsi žinių, kaip turi atrodyti neįgaliojo kanoja?
„Internetas visagalis“, – šypsosi treneris. Skaitinėjo, paveiksliukus vartė ir meistravo.
Justinas su tokia patobulinta kanoja treniruojasi ir varžosi tik šiemet, pernai irklavo kanoją, prie kurios iš abiejų pusių buvo pritvirtinti „sparniukai“.
A. Navickas viliasi, kad ateityje sportininkas turės profesionalią, gamykloje pagamintą kanoją. Paprasta kanoja kainuoja apie pusantro tūkstančio eurų, tad neįgaliajam pritaikyta, trenerio apskaičiavimu, turėtų atsieiti apie du tūkstančius eurų.
„Gal nukris iš kur nors“, – žvilgteli į dangų A. Navickas.
Nėra varžovų
„Mes esame novatoriai“, – sako A. Navickas. Būtent Šiauliuose atsirado pirmoji mergina kanojininkė. Tai buvo Rūta Dagytė, stipriausia šalies kanojininkė. Dabar Šiauliai pirmieji turi neįgalų kanojininką.
Pasak trenerio, būti pirmiems ir gerai, ir nelabai. Pagrindinė problema – trūksta varžovų.
„Būtų bent trys, jau galėtume rengti Lietuvos čempionatą“, – sako treneris.
Dabar Justinas pats sau varžovas arba plaukia kartu su bendraamžiais ar jaunesniais kanojininkais. Žinoma, sveikiesiems prilygti sunku, tačiau A. Navickas pastebi, kad jo auklėtinio rezultatas gerėja. Jeigu tik bus noro ir pastangų, viskas įmanoma. Svajonė – išvykti į Europos ar pasaulio neįgaliųjų čempionatą. O ten jau nemaža konkurencija. Trenerio žiniomis, norint būti pirmam 200 metrų reikia įveikti per 50 sekundžių. Kol kas Justinas nuo šio geriausio rezultato atsilieka visa minute.
Sportas – sveikata
Sportas Justinui – ne tik būdas realizuoti save, bet ir sveikti.
„Šiandien Justinas pasistiebia. Atrodo, smulkmena, bet jam tai daug. Gali būti, kad dar po kelerių metų jo negalia bus beveik nepastebima“, – žvelgdamas į savo auklėtinį sako treneris.
A. Navickas prisimena savo mokinį, kuriam taip pat buvo cerebrinis paralyžius, tik lengvesnė forma. Būdamas aštuntokas jis jau visai gerai judėjo ir net pradėjo žaisti futbolą. „Judėjimas ir kineziterapija daro stebuklus“, – įsitikinęs treneris.
Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir neįgaliojo artimieji, kurie skatina eiti pirmyn ir nepasiduoti.
„Visų pirma Justino mamai reikėtų užkabinti medalį. Ji labai užsispyrusi, su charakteriu. Justinas tą charakterį iš jos paveldėjo“, – šypsosi treneris.
Mama Justiną lydi į beveik kiekvienas varžybas. Kažkada vaikystėje Justinas net pykdavo ant mamos, kad reikia nuolat mankštintis, daryti kažkokius pratimus, o dabar dėkingas, kad tada jam nenuolaidžiavo.
Ateitį Justinas sieja su sportu. Nuo rugsėjo vaikinas pradės mokytis Šiaulių profesinio rengimo centro Buitinių paslaugų skyriuje sporto klubo paslaugų darbuotojo specialybės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Neįgalus kanojininkas Justinas Kazulis sako, kad reikia nebijoti iššūkių ir pasikliauti savo jėgomis.
Treneris Pranciškus Gadeikis ir sporto mokyklos „Atžalynas“ direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Monkus padeda nuleisti ant vandens Justinui Kazuliui pritaikytą kanoją.
Sveikiesiems įlipti į valtį ir ją suvaldyti lengviau, o Justinui neapvirsti padeda specialiai prie valties primontuotas plūduras.
„Mes novatoriai“, – šypsosi kanojų irklavimo treneris Artūras Navickas, Šiauliuose išauginęs pirmą merginą kanojininkę Rūtą Dagytę, o dabar treniruojantis pirmą šalyje neįgalų kanojininką.