
Naujausios
Emigracijos kryptis – Latvija
– Kodėl ėmėtės lietuvių Latvijoje temos, kuo ji aktuali, kokias problemas kėlėte?
– Kažkada labai nustebau sužinojęs, kiek lietuvių gyveno Latvijoje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Dabartinėje Latvijos teritorijoje tuo laiku susiformavo gausios lietuvių kolonijos dėl darbo emigracijos.
Lietuva buvo agrarinis kraštas, o tuometinės Latvijos didmiesčiai Ryga, Liepoja formavosi kaip pramoniniai centrai, į šiuos miestus vyko natūrali darbo migracija.
Apskritai Ryga iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vienas sparčiausiai ekonomiškai besivystančių pasaulyje miestų. Liepoja augo ne tik pramonės, bet ir statomo karinio uosto dėka.
Tikslių žinių nėra, bet lietuvių veikėjai, susidūrę su lietuvių kolonija prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje, tvirtindavo, kad tuo metu lietuvių Rygoje galėjo gyventi iki 40 tūkstančių. Pavyzdžiui, Vaižgantas mini 37 tūkstančius. Kolonija buvo darbininkiška, inteligentijos nebuvo daug, bet prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje ėjo net du lietuviški laikraščiai.
Su kolega latviu Eriku Jekabsonu jau seniai šnekėjome, kad reikėtų parašyti apie lietuvius, gyvenusius Latvijoje. Tai atspindi procesus, kurie vyko nuo XIX amžiaus pabaigos iki sovietinės okupacijos. Kolonijos istorija kartu yra ir abiejų tautų istorija.
Iš pradžių buvo sumanyta rašyti vieną knygą. Pagrindinė problema – kaip lietuviams pavyko išsaugoti savo tautinę tapatybę emigracijoje. Dirbant paaiškėjo, kad medžiagos yra labai daug, būtų prasminga leisti dvi atskiras knygas, tyrimą skaidyti.
Dabar išėjo knyga apie tarpukario Latvijos laikotarpį, šiuo metu yra rengiama antra knyga apie laikotarpį nuo XIX amžiaus pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo.
– Esate minėjęs, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Ryga buvo bene lietuviškiausias pasaulio miestas. Kokią migracijos dinamiką stebime po 1918 metų?
– Tarpukario Latvijoje lietuvių bendruomenė labai susitraukė. Daugelis lietuvių grįžo į Lietuvą. Migracija vyko labai įvairiai. Kai kurie buvo pasitraukę dar Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su iš Rygos evakuotomis įmonėmis į Rusijos gilumą, paskui iš Rusijos jau keliavo tiesiai į Lietuvą.
Nors bendruomenė Latvijoje labai sumažėjo, pagrindiniai susitelkimo centrai liko tie patys: Ryga, Liepoja, daug lietuvių gyveno Žiemgalos regione, kuris ribojasi su Lietuva.
– Koks lietuvio Latvijoje socialinis portretas?
– Jei bendruomenės vystymasis būtų nepertrauktas, natūralus, nebūtų buvę Pirmojo pasaulinio karo, darbininkiška Rygos lietuvių kolonija būtų suformavusi savo inteligentiją.
Labai didelė dalis tuo metu jau susiformavusios inteligentijos grįžo į atsikūrusią Lietuvos valstybę.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Latvijos lietuviai buvo daugiau juodadarbiai: žmogus atvykdavo į Rygos didmiestį iš lietuviško kaimo, neturėjo išsilavinimo, pasirengimo, atlikdavo darbus, kuriems nereikėjo kvalifikacijos.
Yra išlikusios XX a. tarpukariu Rygos pradinę lietuvių mokyklą tarpukariu baigusių mokinių įkurtos draugijos anketos. Iš jų matome, kad dauguma tampa kvalifikuotais darbininkais, amatininkais. Portretas keičiasi.
Inteligentijos problema išlieka, nors Rygoje tarpukariu veikė lietuviška gimnazija, ji tampa pagrindine inteligentijos ugdymo vieta. Gimnazijos auklėtiniai sudaro daugumą mokytojų, kurie dirbo Latvijoje lietuviškose mokyklose. Kai kurie studijuoja Latvijos aukštosiose mokyklose.
– Iš kurių Lietuvos regionų daugiausiai buvo emigruojama į Latviją?
– Pagrindinė trauka buvo iš pasienio regionų. Labai daug žmonių iš lietuviško kaimo vykdavo darbams į Latvijos kaimą. Tai skatino geresnis atlygis už darbą, geresnės samdinių gyvenimo sąlygos. Veikiausiai būta ir įsivaizduojamo prestižo bei lūkesčių per Latvijos kaimą patekti į Latvijos didmiesčius, bet tokių laimingų buvo mažai.
Judėjimą galima matyti iš visos Lietuvos, netgi iš pietų Lietuvos.
Latvijos konsulas Šiauliuose, ko gero, buvo vienas iš Latvijos diplomatinėje tarnyboje ilgiausiai vienoje vietoje išdirbusių konsulų. Jo veikimo zona buvo labai plati, visa Šiaurės Lietuva.
Sienos su Latvija perėjimo tvarka keitėsi. Buvo metas, kai labai lengvai teisę pereiti sieną turėjo pasienio gyventojai. Būdavo, atvažiuodavo žmogus iš Alytaus apskrities, įsidarbina pas ūkininką, padirba tris mėnesius ir, metęs darbą, išeina į Latviją.
Šiaurės Lietuvoje buvo metų, kai labai trūko darbo rankų dėl masinės emigracijos dirbti į Latviją.
Darbo migracija vyko ne tik iš Lietuvos, bet iš tuo metu Lenkijos valdomo Vilniaus krašto.
Emigracinės politikos pavyzdys
– Kokios tautinės mažumos Latvijoje buvo didžiausios ir įtakingiausios, kaip jų kontekste atrodo lietuviai?
– Tautinės mažumos dydis nebūtinai atspindi jos įtaką. Be abejonės, įtakingiausia tautinė mažuma – vokiečiai. Baltarusių, rusų bendruomenės labai gausios, bet jų įtaka gerokai kuklesnė.
Lenkų bendruomenė Latvijoje už lietuvių yra, ko gero, du kartus didesnė, jos pozicijos taip pat stipresnės, inteligentijos požiūriu jų pajėgumai didesni.
Lietuviai – neįtakinga mažuma. Lietuviams pasisekė, kad jie yra dominuojančio etnoso broliai, į kuriuos neretai vyresniuoju broliu tapę latviai pasižiūri atlaidžiau ir jiems leidžiama gerokai daugiau.
Buvo metas, kai lietuviai ir estai turėjo išskirtines sąlygas švietimo srityje – kuomet Lietuva su Latvija sutarė, kad viena kitos tautinės mažumos atžvilgiu nevykdys jokios asimiliacinės politikos.
Ketvirto dešimtmečio pradžioje pradėjusi veikti konvencija dėl mokyklų iš esmės reiškė asimiliacijos atsisakymą. Abi šalys įsipareigojo savo bendruomenėms sukurti tautinėms mokykloms tokias sąlygas, kokias jie turėtų savo istorinėje tėvynėje.
Nors situacija šiek tiek pasikeičia po 1934 metų Latvijoje įvykusio valstybės perversmo, kai įsitvirtina nacionalizmo ideologiją išpažįstantis K. Ulmanio režimas, kai pradedama vykdyti kartais beatodairišką šalies letonizaciją, lietuviai pasekmių praktiškai nejaučia.
– Koks Latvijos valdžios požiūris į lietuvius?
– Manau, labai palankus. Suprantama, būta visko – daugiau žemesniu valdininkijos lygmeniu.
Kai valdžioje atsiranda K. Ulmanis, valdininkijos požiūris į tautines mažumas tampa gerokai įtaresnis. Kai skaitau Latvijos slaptųjų tarnybų vertinimus, pavyzdžiui, lietuviškos dvasininkijos Latvijoje, kai kurie jai metami kaltinimai atrodo laužti iš piršto.
Iki Pirmojo pasaulinio karo 80 procentų Latvijos teritorijoje dirbusių katalikų kunigų yra lietuviai, bet tarpukariu šis vaizdas visiškai pasikeičia: per nepriklausomybės dešimtmetį jau 80 procentų dvasininkų yra latvių tautybės. Tačiau kai kam pradeda atrodyti, kad jie stengiasi Latvijos tikinčiuosius paversti lenkais arba lietuviais.
Iki tol ne vieno iškilaus lietuvio dvasininko bažnytinio tarnavimo biografija yra paženklinta Latvijos. Pavyzdžiui, Vaižganto pirmoji kunigavimo vieta yra Mintauja (dabartinė Jelgava).
Įdomu, kad 1937 metais įkūrus naują – Liepojos vyskupiją, jos vyskupu tampa lietuvis Antanas Urbšas.
– Koks Lietuvos valdžios požiūris į lietuvių bendruomenę Latvijoje? Ar jis atspindi Lietuvos politiką kitų bendruomenių užsienyje atžvilgiu?
– Manau, lietuvių bendruomenės tarpukariu Latvijoje istorija yra sėkmingos lietuvių emigracinės politikos pavyzdys.
Lietuvos valstybė dėmesio šiai bendruomenei skyrė labai daug. Netgi didžiausiais taupymo metais (žinome ketvirtojo dešimtmečio krizę), kai lėšos buvo nurėžiamos, ši bendruomenė apkarpymų patirdavo mažiausiai, rūpestis ja buvo prioritetas.
Ir švietimas, ir draugijų veikla buvo remiama, ir spauda. Galiausiai – parama būdavo ne tik per draugijas. Reikia pažymėti, kad didelė dalis lietuvių bendruomenės narių turėjo Lietuvos pilietybę, jų socialinėmis garantijomis taip pat tekdavo pasirūpinti Lietuvos valstybei.
Latvijos ligonių kasos pateikdavo sąskaitas ir Lietuvos valdžia jas apmokėdavo. Tai veikė pariteto principu. Bet ką reiškia paritetas, kaip vienas vidaus reikalų ministerijos valdininkas svarsto, jei mes latviams jokių sąskaitų pateikti negalime, apmokame tik už savus.
Diplomatai ir konsuliniai darbuotojai (konsulatai veikė ir Liepojoje, ir Daugpilyje) irgi atliko reikšmingą vaidmenį konsoliduojant lietuvių bendruomenę, tuo labiau, kad joje trinties, nesutarimų visada pakako. Manau, tik Lietuvos diplomatinės tarnybos dėka galiausi pavyko sutelkti bendruomenę į vieną Latvijos lietuvių sąjungą.
Diplomatai skatino bendruomenės politinę emancipaciją. Pavyzdys – rinkimų kampanijos. Lietuviai dalyvavo rinkimuose ir į savivaldą, ir į Latvijos seimus. Įprastai jie tapdavo Latvijos politinėje scenoje veikiančių partijų elektoratu – dažniausiai vadinamosios Katalikų partijos (panašios į lietuviškus krikščionis demokratus). Paskatinti, padrąsinti diplomatinės tarnybos, lietuviai surengė savarankiškas rinkimų kampanijas ir bandė jėgas savarankiškai patekti į Seimą.
Latvijos balsavimo rinkimuose sistema buvo labai įdomi: galėjai balsuoti, kur nori, nebuvai pririštas prie gyvenamosios vietos.
Buvo paskaičiuojama, kiek rinkimų apygardose yra lietuvių ir jei atvyktų dar kažkiek, būtų galima pasiekti balsų balansą ir laimėti rinkimus. Pasiuntinybė finansuoja, pavyzdžiui, visų keliones iš Liepojos ar Rygos į Žiemgalą tam, kad pabalsuotų.
Rinkimų dieną nusamdomi autobusiukai zuja tarp Rygos ir Mintaujos. Ir raginama: atvykę į Mintaują, galite ne tik atlikti pilietinę-tautinę pareigą, bet ir pasižiūrėti bažnyčią, nueiti į lietuvišką koncertą.
Į Seimą rinkimų nepavyko laimėti, bet į vietines savivaldas išrinktų lietuvių būdavo.
Ar bus braškių karas?
– Dabar daug kalbama apie nepakankamai stiprius Lietuvos ir Latvijos santykius. Kokią situaciją matome tarpukariu?
– Buvo savotiškas bangavimas. Buvo metų, kai santykiai buvo labai artimi. Bet buvo ir epizodas, kai valstybės pradėjo siųsti viena kitos piliečius iš šalies.
Santykiai nuosekliai draugiški pradeda darytis nuo ketvirto dešimtmečio, iš esmės nuo 1934 metų, kai pasirašoma Baltijos Antantės sutartis, valstybės deda daug pastangų, kad artėjimas vyktų.
Tačiau ir iki tol yra metų, kurie išsiskiria dėmesiu rodomu santykių plėtojimui, pavyzdžiui, 1930-ieji: vyksta daug vizitų, revizitų, pasirašomos konvencijos.
Tarpukariu Lietuvoje veikė Lietuvių-latvių vienybės draugija, Latvijoje veikė Latvių-lietuvių vienybės draugija. Jei pažvelgsime į Latvijoje veikiančios vienybės draugijos sudėtį, išvysime labai daug lietuvių. Bendruomenė vaidina aktyvų vaidmenį, siekdama, kad santykiai tarp valstybių būtų kuo geresni.
– Tarpukariu Latvijos konsulatas veikė Šiauliuose?
– Latvijos konsulas Šiauliuose, ko gero, buvo vienas iš Latvijos diplomatinėje tarnyboje ilgiausiai vienoje vietoje išdirbusių konsulų.
Jo veikimo zona buvo labai plati, visa Šiaurės Lietuva. Iš diplomatinio susirašinėjimo tarp jo ir Latvijos užsienio reikalų ministerijos matyti, kad jis labai rūpinosi latviškomis mokyklomis, kurios veikė Lietuvoje.
Konsulatas spręsdavo įvairius klausimus. Pavyzdžiui, vienoje ataskaitoje rašoma, kad būna dienų, kai ateina koks 20 lietuvių interesantų pasiteirauti, kaip įsidarbinti Latvijoje.
– Visgi, lietuviai ir latviai – broliai ar konkurentai tarpukariu?
– Lietuvių bendruomenė, kuri gyveno Latvijoje, tikrai latviams ne konkurentas, jos laikysena – labai lojali Latvijos valstybės atžvilgiu. Ji niekada netapo Latvijos valdžiai tokiu galvos skausmu, kokiu, pavyzdžiui, tapo lenkų bendruomenė. Ir netapo tokiu galvos skausmu, kaip Latgalos rusakalbiai, kurių didžioji dalis ketvirtame dešimtmetyje nemokėjo latvių kalbos. Tokių lietuvių Latvijoje mes nerasime.
Jei pažvelgsime į parlamentinį Latvijos laikotarpį, būta kitų tautinių mažumų bandymų pasinaudoti lietuviais. Lietuviai ne kartą yra atsisakę jungtis prie kitų, užsiimti skaldytojo vaidmeniu, manipuliacija.
Konkurencija tarp valstybių – prekių, muitų karai – vyksta visada ir visame pasaulyje, čia nieko nėra keisto, atsiranda vienokie ar kitokie apribojimai iš vienos ir iš kitos pusės.
Labiausiai prajuokinusi antraštė iš tarpukario lietuvių spaudos skambėjo taip: "Ar tarp Lietuvos ir Latvijos bus braškių karas?".