Naujausios
Pipiriukai iš laidų
Kepa Nijolė Valuckienė kiaušinienę: deda į keptuvę sviesto, nelaukdama, kol ištirps, muša tris kiaušinius ir palygina: „Kaip skirtingos partijos koalicijoje''. Šlakelį pieno šliūkšteli „koalicijai“ atskiesti, beria druskytės, geltonai balzganą masę maišo permaišo – kelios minutės ir puri kiaušinienė iš keptuvės keliauja į lėkštę.
„Kiaušinienė – kad neliktumėte nevalgę, – aiškina laidos žiūrovams virtuvės šeimininkė. – Iš pradžių atrodo gal kaip jovalas – panašus į tą, kuris paliktas savivaldybėje. Bet šita kiaušinienė galiausiai gaunasi skani. O kaip bus su savivalda? Laikas parodys, bet daug tikėtis sunku...“
„Salotos labai skanu ir sveika, – sako ponia Nijolė, gamindama salotas, ir dalijasi mintimis apie politikų pomėgį „nešioti gėles“ į renginius su sveikinimais. – Nieko blogo nėra politikų nešiojamose gėlėse. Tačiau, kaip prie salotų reikia ir stipresnio maisto, taip ir apčiuopiamų darbų prie gėlių...“
Kepa šeimininkė papločius iš likusios nuo kitų kepinių tešlos ir pabrėžia, kaip svarbu neišmesti produktų ir juos tinkamai suvartoti. Kepdama pasakoja, kad galų gale patvirtintas savivaldybės kontrolierius ir kodėl jis toks svarbus:„ O kaip be jo sukontroliuosi, ar savivaldybėje užminkyta tešla gerai panaudojama?“
Mintis kilo per rinkimus
Nijolė Valuckienė neslepia, jog laidos idėja kilo svarstant, kaip pasiekti žmonių širdis, protus ir ausis.
„Gyvenime žmogus esi ne vienoje vietoje – esi ne tik darbe, esi ir namuose, kasdien gamini maistą. Virtuvėje sukantis visokių minčių kyla. Taip prieš vienus rinkimus spontaniškai kilo mintis daryti kulinarines laidas pasakojant ne tik apie valgius“ – prisimena ji.
Kai susilaukė feisbuke komentarų, kad tik prieš rinkimus laidas vedanti ir viską žadanti, o po rinkimų laidos baigsis, pasižadėjo laidas tęsti kas savaitę visą kadenciją.
„Jaučiu pareigą tą pažadą vykdyti. Ne visada išeina, bet stengiuosi. Darom laidas su artimųjų pagalba, – sako Nijolė Valuckienė. – Nebuvo tikslo turėti daug sekėjų, stebėtojų. Buvau nustebusi, kad peržiūrų eina ir šimtas tūkstančių, ir buvo net 500 tūkstančių.“
Dabar ji atpažįstama ne tik savame krašte, bet ir kituose šalies miestuose, net Vilniuje užkalbinama dėl savo kulinarinių laidų.
Kas pritraukia auditoriją
„Labiausiai žmones užkabina maistas – ne politika. Maistas labiausia traukia, – teigia laidos vedėja. – Štai vaikščiojom po turgų agituodami prieš rinkimus ir viena moteris man sako:„ Balsuosim už jūsų „nuodėmingas spurgas“.
„Norėtųsi, kad žmonės balsuotų ne už spurgas, ne už kaimynę, ne už giminaitę ar kažkieno gražiai paprašytas, o pagalvotų apie tai, kur tas renkamas žmogus eina, – pabrėžia politikė. – Gali jis būti geras žmogus, bet jeigu išrinktas į savivaldybės tarybą ar į Seimą, pratylės visą kadenciją ar balsuos tik taip, kaip jam liepiama, kas iš tokio atstovo rinkėjui ir rajonui?“
„Kai prieš beveik dvidešimt metų studijavau filosofiją Šiaulių universitete, profesorius Gintautas Mažeikis sakė, jog tik labai nedidelis procentas (ar tik ne trys procentai) rinkėjų žino, kas yra sprendžiama Seime, kas savivaldoje ir kaip tai paliečia jų gyvenimus. Situacija ir šiandien mažai pasikeitusi, – svarsto ji. – Todėl apie tai, kas vyksta ypač savivaldoje, aš ir stengiuosi kalbėti per tokį populiarų dalyką kaip maistas. Virtuvėje esame visi – iš čia ir paėjo mintis: o jeigu per virtuvę pabandyti pasakyti apie tai, gal daugiau būtų girdinčių ir susimąstančių?“
Temos laidoms ateina ir pagal valgių receptus (o valgius gamina paprastus ir paprastai – be didelių imantrybių), ir pagal aktualijas.
„ Aktualūs klausimai sklando aplinkoje, svarbios temos – visur aplink mus, jose gyvename“, – pabrėžia Nijolė Valuckienė.
Apie metus politikoje ir virtuvėje
„Politikoje esu nuo 2011 metų – pasidalija, jog politinės patirties jau turi su kaupu. – Tik kažkada esu pasakiusi, kad gyvenime į politiką – šitą mėšlą – niekada neisiu. Bet dabar iš viso vengiu žodžių „neisiu, nedarysiu“. Nes noriu daryti. Taip ir išėjo, kad įsitraukiau į politiką, nors nesu žmogus, trokštantis valdžios, – tai didelė atsakomybė.“
„ O virtuvėje esu nuo vaikystės, – prisimena ji. – Buvau gal šeštoje klasėje, kai močiutė išmokė kepti mielines bandeles.“
Kulinariją laiko savo didžiausiu pomėgiu, malonumu palepinti artimuosius jų mėgstamiausiais valgiais.
Šeimai turi skirtus keletą tradicinių savo patiekalų.
„Žinau, kada kokių barščių reikia išvirti, kada močiutės mielinių bandelių ar varškės apkepą iškepti. Vaikai man vis sako:„Mama, mes grįžtam pas tave ne dėl to, kad pavalgytume. O aš vis tiek klausiu: „O ko skanaus norėtum?“ Auginant šeimoje keturis vaikus pačiai gaminti maistą visada buvo ir pigiau, ir skaniau“, – pasidalija keturias dukras išauginusi mama.
Valuckių visos keturios dukros jau išskridusios iš namų, tik vienos dukros šeima laikosi arčiau tėvų.
Mamos kulinarines laidas dukros pasižiūri, pasidalija ir savo pažįstamų reakcija į netikėtus Joniškio krašto patiekalus.
„Kaune gyvenanti jauniausioji dukra sako: „Po tavo laidos, mama, žmonės patikės, kad galima pienišką sriubą valgyti su silke“, – pasakoja, kuo stebisi auditorija. – Mūsų krašte nuo mažų dienų mums prie pieniškos sriubos – zacirkos – papjaustydavo silkės – ir tinka, ir skanu.“
Reaguoja žmonės ne tik į jos patiekalus, bet ir į sodrią tarmišką kalbą. Vienas komentatorius rašo: „Kaip pasiilgau tokios savo krašto kalbos“, o kitas nepatenkintas, kad šeimininkė „į salotas sukišo rankas be pirštinių – kaip taip galima!“
„Žiauru, jeigu salotas šeimai su pirštinėmis imsi maišyti, – stebisi šeimininkė. – Mes gi namuose gamindami to nedarom ir dar nežinia, ar tos pirštinės yra švaresnės nei rankos.“
Apie miestą ir kaimą
Joniškyje gimusi ir augusi Nijolė Valuckienė prieš tris dešimtmečius atsikėlė su vyru į Bariūnus, į naują sodybą iš miesto daugiabučio.
„Tame daugiabutyje gal devynerius metus ištempėm, – pasakoja ji. –. Mačiau kaip pas kaimynus į butą atvažiuoja atostogauti anūkės. Niekaip negalėjau to suvokti ir savo anūkams, kurių kol kas turim tris, to nelinkėjau. Vyrą prišnekinau, kad keltumėmės į kaimą“.
„Gyvenimas kaime man smagesnis nei mieste, o gyvename kaimo pakraštyje – nuostabu. Man reikia, kad atviri laukai matytųsi, norisi ir savo daržo ir matyti, kaip ten viskas auga“, – pasidžiaugia ponia Nijolė.
Ko pasigenda politikoje
„Labiausiai politikoje pasigendu tarimosi ir sutarimo dėl bendro tikslo. Po vienų savivaldos rinkimų kalbuosi su kitos partijos kolega: sueikim, susitarkim ir dirbkim visi kartu rajono labui. Sako, kokia naivi esi, Nijole, – pasakoja, kas dedasi politikos lauke. – Neretai, o tiksliau dažnai, neišeina mums, politikams, susitarti ir dirbti viena kryptimi. Paprastai nė negirdi ką sakai, jeigu esi ne valdančioje daugumoje.“
Apie moters vietą
„Moteris turi būti ten, kur ji jaučiasi gerai, – sako pašnekovė. – Jeigu jaučiasi gerai, kai vyras atidaro jai duris, tai su tokiu vyru ir turėtų būti. Jeigu gerai jaučiasi namuose, virtuvėje ir bažnyčioje, tai ten ir turėtų būti. O jeigu jai dar reikia politikos ir darbo – niekas iš jos neturėtų to atimti.“
„Kai prieš dvidešimt metų pradėjo kurtis bendruomenės, mūsų vaikai jau buvo paaugę. Patys įkūrėme Bariūnų bendruomenę, prasidėjo renginiai, vyras man priekaištauja: „Vis išeini, nebūni namuose“', o aš jam sakau:„Nesėdėsiui namuose. Dėl vaikų sėdėjau namuose, o dabar bus taip arba niekaip. Gal kita nori namuose sėdėti – aš ne. Ir buvo taip, kaip pasakiau“, – juokiasi prisiminusi.
„ Žentas net yra pareiškęs, kad mūsų giminėje taip jau yra, kad šeimoje moteris yra tas kaklas, kuris sukinėja šeimos galvą“, – smagiai pasakoja.
Pati mano, jog būti mama yra didžiausia karjera, ta mintimi pasidalijo ir laidoje Motinos dienos proga.
„Tai ne mano mintis, tai mano mamos aukso žodžiai, – sako Nijolė Valuckienė. – Kažkada ji ilgai dirbo savivaldybėje, per savo jubiliejų gavo daug dovanų. Sesuo klausė: „Mama, ar tau čia pagal pareigas tiek padovanojo?“ Tada mama ir pasakė, kad, kai baigsi karjerą darbe, tavęs niekam nebereikės, tau liks tik šeima ir tu liksi brangi tik vaikams, šeimai.“
„O darbas nepriklauso nuo lyties, nuo to, ar esi moteris ar vyras, politikoje tik „rankyčių kilnotojų“ yra ir vyrų, ir moterų“, – teigia politikė.
Ji neslepia, jog aštrus liežuvis, kritiškas požiūris ne visada padeda.
„Kartais patylėti būtų geriau, bet man neišeina“, – sako Nijolė Valuckienė.
