
Naujausios
Geras patarimas nulėmė ateitį
Virgilijus nuo mažumės buvo jautrus, ramus, poetiškas, rūpestingas vaikas, gerasis berniukas iš pasakos, kuris nugali slibiną. Tokį jį prisimena pradinių klasių mokytoja Stefanija Skirmantienė bei kartu augę draugai, bendraklasiai, su kuriais trinti tie patys mokykliniai suolai. Daug kas nė nepagalvojo, kad berniukui, kuriam dėl regėjimo sutrikimų buvo sudėtinga spėti su visais, pasiseks pagauti savo gyvenimo paukštę – kūrybą pynimo pasaulyje.
Virgilijus Šlipaitis baigė anuometę taikomosios dailės mokyklą Kaune. Prieš tai jau turėjo vaikų dailės mokyklos diplomą ir dirbo Joniškyje rajkoopsąjungos dailininku. Jo kolega ir patarėjas bei mokytojas Ignas Vilčiauskas greitai pastebėjo išskirtinį jaunuolio dabrštumą, kruopštumą, gerą pastabumą, mokėjimą kurti kompozicijas. Jis pasiūlė studijuoti Kaune, pasirinkus iš kelių krypčių: juvelyrikos, medžio drožimo, keramikos ar pynimo. Virgilijus mąstė apie keramiką, bet Ignas darsyk nukreipė – jau tikslesne linkme, rekomenduodamas lengvesnį – pynimo iš vytelių amatą.
„Po mokslų planavau grįžti į Joniškį, bet gavau paskyrimą į meno gaminių įmonę „Žilvitis“ ir „užsikabinau“. Dirbau iki 1992 metų, kai prasidėjo visų gamybos įmonių reorganizacijos, uždarymai. Buvau vienas pirmųjų, kurie, pajutę permainų vėjus, išėjome ir pradėjome verslauti: vieni gamino, kiti vežė pintus dirbinius į atsivėrusią Vakarų rinką – iš pradžių į Vokietiją, vėliau ir į Izraelį, Prancūziją“, – pasakoja V. Šlipaitis.
Veterinariją išmainė į pynimą
„Tačiau gaminiai turėjo būti standartiniai pagal užsakymus. Jei darai 20 krepšių, tai jie ir turi būti visiškai vienodi krepšiai, kaip nuo konvejerio, net rankenas matuodavome, nes buvo leistina vos vieno centimetro paklaida“, – apie tą laikmetį savo įspūdžiais dalinasi žmona Roma Šlipaitienė, kuri į pynimo pasaulį atėjo visai iš kitos sferos. Kilusi iš Pasvalio rajono mergina studijavo Veterinarijos akademijoje. Susipažino su iš to paties Šiaurės Lietuvos krašto kilusiu Virgilijumi, ištekėjo. Kai susilaukė sūnaus, jį augindama pabandė pati pinti. Iš pradžių ėjosi labai sunkiai, bet netrukus pajuto „skonį“.
Dabar jie abu – pripažinti pynėjai, „Aukso vainiko“ konkurso dalyviai, sertifikuotų gaminių amatininkai, pasirodantys įvairiuose pripažintuose festivaliuose, mugėse, patys organizuojantys mokymus ir iš savo amato išgyvenantys. Ypač daug susidomėjimo jie sulaukia Kernavėje vykstančiame trijų dienų gyvosios istorijos festivalyje. Vaikai, kartą pabandę specialiu įtaisu nužievinti vyteles, tėvelius ir vėl tempia sugrįžti. Tik rimtų mokinių nėra daug. Norinčiųjų pinti atsiranda, bet pabandę po truputį nubyra ir lieka tik kantriausieji.
Stebina parodos įvairovė
Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus Raudonojoje sinagogoje surengtoje Romos ir Virgilijaus Šlipaičių parodoje galima pamatyti įvairiausių buities daiktų ir baldų: stalą, taburetes, kraičio skrynią, pintines skalbiniams, lagaminą, vazų, krepšelių, rankinukų, padėkliukų, duoninę... Visko ir neišvardinsi.
Prie šių darbų parodos atidaryme tiko Algimanto Raudonikio meno mokyklos mokinio Renato Gedraičio (mokytoja Edita Rudienė) skrabalais atliktos melodijos.
„Daug kur esame dalyvavę, tad galime pasakyti, kad Lietuvoje amatai puoselėjami. Buvome išvykę į Norvegiją, ten gyvai rodomas pynimas atrodė kaip stebuklas, net malkų skaldymas jiems dėmesio verta atrakcija. Ir mūsų kaimynai lenkai labai domisi, kada rodai, kaip pinama“, – pastebi R. Šlipaitienė.
O Virgilijus priduria, kad savame krašte pristatyti kūrybą jam mieliausia.