Naujausios
Istoriją pildo nuotraukos
Naujasis Radviliškio miesto garbės pilietis buvo inauguruotas liepos 5 dieną Radviliškio miesto šventės metu. Alvydas tuo metu keliavo JAV, tad garbingą apdovanojimą atsiėmė mama – laureatas už įvertinimą padėkojo iš ekrano.
Pastaruosius dvejus metus A. Tamošiūnas retas svečias Lietuvoje – trejiems metams yra paskirtas į Baltijos gynybos koledžą. Pasak kario, Baltijos gynybos koledžas yra trijų Baltijos šalių karinio bendradarbiavimo pavyzdys, čia mokytis karjeros kursų atvyksta įvairaus lygio karininkai ir puskarininkiai.
Koledže A. Tamošiūnas yra vienos iš programų – vyriausiųjų puskarininkių strateginio lygmens kursų – direktorius.
– Esate ne tik karys, bet ir istorikas, Klaipėdos universitete apsigynęs magistro darbą „Lietuvos kariuomenės ir Rusijos Vakarų Savanorių armijos mūšis prie Radviliškio 1919 m.“. Kaip karį sudomino istorija?
– 2004–2007 metais tarnavau Belgijoje, mačiau, kaip ten pristatinėjama karo istorija. Man buvo sektinas pavyzdys, kaip galima populiarinti kraštą per įvairius renginius.
Pavyzdžiui, Vaterlo mūšis. Ten visus metus pristatinėjama ši tema, yra muziejai, juose eksponuojama nuo vaškinių figūrų iki virtualių maketų, matai mūšio dinamiką.
Vyksta didelės mūšio rekonstrukcijos, vienais metais matėme gal 5 tūkstančius rekonstruktorių. Jie gyvena tose vietose, kuriose buvo stovyklavietės, stengiasi sukurti kuo autentiškesnę aplinką. Renginys vyksta vieną šeštadienį, kiekvienais metais važiuodavome į skirtingas stovyklavietes, nes per dieną nesuspėji.
Šį įspūdį ir patirtį bandžiau panaudoti Radviliškyje. Bet supratau, kad be teorinių žinių nieko negali pasiekti. Gilinausi į Nepriklausomybės karo bermontininkų fronto temą, o Klaipėdos universitetas kaip tik pasiūlė magistro programą. Pasikalbėjau telefonu su būsimu dėstytoju ir baigiau šias studijas. Mano tema buvo būtent Radviliškio kautynės. Iš pradžių mano darbo vadovas Vytautas Jokubauskas abejojo tema – aprašyta, išleista monografijų. Bet išsakiau savo problematiką – statistika, kuri buvo pateikiama, nesutampa su karine logika.
Nepriklausomybės karai daugiausia ištyrinėti iš lietuvių pusės, nežinome priešininko. Galiu pasidžiaugti, kad tarnaujant dabartinėje vietoje kviečiama daug įvairių pranešėjų, teko sutikti ne vieną vokiečių karo istoriką, esame apsikeitę kontaktais. Tiltas yra tiesiamas, galbūt ateityje pavyks iki galo atsakyti į klausimus ir sudėti taškus.
Kariuomenėje esu per 30 metų, tarnybą pradėjau šauktiniu. Tarnavau įvairiose vietose, įvairiose pajėgose, pareigose.
Esu baigęs įvairius karinius mokslus JAV, Estijoje, Latvijoje. Kursą, kurio direktorius dabar esu, esu ir pats baigęs – buvome pirma laida.
Lietuvoje esu tarnavęs Linkaičiuose, Zokniuose, Aviacijos bazėje, Kauno štabe. Kaune irgi galėjau gilintis į istoriją – bendravome su Vytauto Didžiojo karo muziejumi, susipažinau su Stepono Dariaus proanūkiu.
Tarnavau Belgijoje, Afganistane. Pasaulis savotiškai mažėja – sutinki žmones, matytus įvairiuose kontekstuose užsienyje.
– Ne vienerius metus populiarinate istoriją įvairiais būdais, vienas iš jų – esate feisbuko puslapio „Senasis Radviliškis ir rajonas“ įkūrėjas ir administratorius. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Virtualų puslapį vadinčiau muziejumi, kuriame kaupiama istorinė atmintis. Puslapis turi per 10 tūkstančių sekėjų, jam jau, jei neklystu, aštuoneri metai. Per tą laiką buvo patalpinta tūkstančiai nuotraukų.
Pradžia buvo tokia – keli radviliškiečiai turėjo sukaupę nemažai prisiminimų ir nuotraukų, įvairių diplomų, dokumentų. Blogiausia, kad jie greit iškeliavo anapilin, buvo garbaus amžiaus. Bet medžiaga liko užfiksuota. Žmonės, dirbantys su viešaisiais ryšiais, patarė, kad galima sukurti feisbuko puslapį.
Naudojuosi principu – neimu iš šeimininkų nuotraukų, tiesiog telefonu perfotografuoju, pridedu vieną kitą aprašymo eilutę. Vieni žmonės nori papasakoti savo šeimos istoriją, kiti duoda nuotrauką, o aprašą turi pats susirasti.
Būna, kad tolimi giminės ar pažįstami, pamatę paskelbtas nuotraukas, vieni kitus suranda, kaimynai atsiranda iškeliavę, nes kraštiečiai yra pasklidę po visą pasaulį. Nuotraukų esu gavęs iš visur – Kanados, JAV, Vokietijos. Žmonės jaučia nostalgiją savo kraštui, čia yra vienas iš tiltų ryšiams sujungti.
Kartais žmonės parašo įdomių dalykų: patikslina metus, aplinkybes, įvardija asmenis. Ateityje, galvoju, nuotraukas reikėtų sugrupuoti pagal temas, potemes.
Puslapis yra pagavęs savo dinamiką, po truputį auga. Kuo didesnė auditorija, tuo didesnė tikimybė, kad kažkas atvers stalčių, pažiūrės dokumentą ir pasidalins, papildys istoriją. Pavyzdžiui, Radviliškio žydų bendruomenė buvo labai didelė, buvo dvi sinagogos, bet nuotraukų apie šią bendruomenę yra labai minimaliai.
– Šis puslapis – savotiškas Radviliškio krašto muziejus, kurio realybėje nėra, ir dėl to esate ne kartą pareiškęs viešai savo nuomonę – kodėl miestas neturi muziejaus?
– Muziejaus poreikis yra. Kiek žinau, yra ketinimų ir jis ateityje bus. Radviliškis turi turtingą istoriją ir yra garsus ne vien pilkais nuo garvežių dūmų žvirbliais. Jei savo pradžią tapatiname su Radvilomis – tai rimtas pareiškimas.
Su Radviliškiu susieta daug istorinių įvykių, geležinkelio vystymasis ir augimas, Nepriklausomybės karai, partizaninės kovos. Radviliškį gali surasti šalies istorijos vadovėliuose – tai net tik mūsų, radviliškiečių, bet bendra šalies istorija.
– Tarnaudamas Šiauliuose su bendraminčiais organizavote Radviliškio kautynių rekonstrukcijas, pėsčiųjų žygius, skirtus Nepriklausomybės kovoms, partizanams pagerbti.
– Visur – komandinis darbas, pasidalydavome kryptimis, sritimis. Šie renginiai buvo vienas iš tapatybės formavimo būdų. Žygiai, rekonstrukcijos galėtų būti kasmetiniai renginiai, gal kada nors rekonstrukcijas kartosime – tuomet žmonių buvo daug.
Tikiu, kad ateityje turėsime ir muziejų. Jei žmogus ateina į muziejų, vadinasi, jis jau daro žingsnį, kad sužinotų kažką naujo. Ir muziejus turi žengti lankytojo link. Dabar yra daug šiuolaikinių priemonių kalbėti su žmogumi. Ypač reikia pasiekti jaunimo širdis ir protus – prie jų sunku prieiti.
– Kokioms Radviliškio krašto asmenybėms, įvykiams trūksta įamžinimo, dėmesio?
– Tėvas Stanislovas, gimęs geležinkelininkų šeimoje, tapęs vienu žymiausių dvasininkų Lietuvoje. Aktorius Vytautas Tomkus. Tai – asmenybės legendos. Kodėl pasivadinome Radviliškiu? Todėl, kad Radvilos valdė šį kraštą. Kunigaikštis Giedraitis yra palaidotas Radviliškyje. Garsių žmonių daug galime rasti – ir senovės istorijoje, ir moderniais laikais.
Šie žmonės verti atminimo, sulauktų ir lankytojų dėmesio. Anksčiau ar vėliau, matyt, tai bus padaryta.
Paieškų idėjos neatsisako
– Prieš kelerius metus organizavote ekspedicijas – Šiaulių rajone esančiame Šilėnų miške, buvusiame tarpukario aviacijos poligone, ieškojote lėktuvo „Lituanica II“, Rėkyvos ežere – tarpukariu sudužusio lėktuvo „Letov Š-20“. Ar šioms paieškoms jau padėti taškai?
– Ne. Šios istorijos nebaigtos. Tai daug laiko sąnaudų reikalaujantys darbai. Ypač sudėtinga atlikti paieškos darbus Rėkyvos ežere, fiksuoti patikrintą plotą. Potencialaus ploto tiek ežere, tiek miške esame apžiūrėję apie 50 procentų.
Į mišką negali eiti šiaip – turi suderinti su daug institucijų, turi būti išminuotojai, nes ten buvęs karinis aviacinis poligonas, šimtu procentų rasi ir pavojingų medžiagų. Bet vis tiek verta tikrinti.
Buvome aplankę dar gyvą liudininką, kuris, būdamas 10 metų, susižeidė koją šokinėdamas ant „Lituanicos II“, pastatytos taikiniu poligone šalia Šilėnų. Tas dešimtmetis buvo Šilėnų gyventojas, vėliau persikraustęs į Radviliškį. Buvau pasikvietęs docentą daktarą G. Zabielą, nuvažiavome, pasikalbėjome, jis visą gyvenimą buvo dirbęs architektu, nors ir būdamas labai garbingo amžiaus, nupiešė, kaip įsivaizdavo, kokioje erdvėje kaimo atžvilgiu galėjo stovėti „Lituanica II“. Be poligono, ten tuo metu buvo pievos, pelkės, ganyklos – miško nebuvo. Dabar šis žmogus jau iškeliavęs anapilin – dar pavyko užrašyti jo prisiminimus.
– Gal dar turite panašių idėjų, planų dėl istorinių mįslių?
– Dabar darbas visai kitas, panaudoju tai, kas buvo sukaupta iš anksčiau, iki išvykstant į Estiją. Kažkiek pataisiau straipsnį apie Steponą Darių – nemažai sukaupta informacijos apie jo tarnybą JAV kariuomenėje, apie tai mažai rašyta mūsų leidiniuose.
Gaila, kad apie septyniasdešimtuosius metus JAV per didžiulį archyvų gaisrą sudegė milijonai JAV karių bylų, tarp jų ir Stepono Dariaus ar Karolio Bučinsko (Charles Bronson). Bet yra ir kitų būdų – buvę vienetai, daliniai buvo pasirašę atsiminimus, pavyzdžiui, yra išlikę prisiminimai pulko, kuriame tarnavo S. Darius. Jie buvo publikuoti trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje, pasitelkę amerikiečius kolegas istorikus ir karius, atradome keletą šaltinių. Pavyzdžiui, viename per šimto puslapių straipsnyje S. Darius yra paminėtas septynis kartus. Čia naujausias mano darbas. Bet dabar pagrindinį dėmesį reikia skirti funkcijoms, kurias atlieku koledže.
– Bet istorija visada šalia?
– Istorija suteikia kontekstą, supranti įvykius, plačiau matai. Daug mokėmės apie konfliktus, S. Darius tiesiogiai susijęs su Pirmojo pasaulinio karo įvykiais. Istorija padeda giliau pažinti temą, suvokti priežastis.
Planas ateičiai
– Garbės piliečio vardas įpareigoja naujiems darbams, skirtiems Radviliškio krašto istorijai?
– Manau, kad tai nėra vien apdovanojimas, tai gali būti ir kaip įrankis, pavyzdžiui, karys, karo istorikas, Garbės pilietis – daugiau svorio prideda. Žiūrėsime, kaip pavyks Radviliškio krašto labui panaudoti šią aplinkybę. Tai ir įsipareigojimas, ir kartu įpareigojimas.
– Kokių idėjų pasiūlytumėte Radviliškiui?
– Radviliškyje tarpukariu stovėjo Gedimino pilies kopija – kodėl negalėtų ir dabar stovėti? Yra nemažai nugriautų pastatų, jų nebeatstatysi, bet, pavyzdžiui, galima padaryti sumažintą bronzinį pastato maketą. Tie patys Kooperacijos rūmai, Radviliškio architektūros gulbė, stovėjo centre, buvo nugriauti apie 1970–1975 metus. Stovėjo medinės bažnyčios ir varpinės ansamblis – varpinė atstatyta.
Vilniaus geležinkelio muziejuje yra Radviliškio geležinkelio stoties lobis – atgavus nepriklausomybę, remontuojant stotį, atrastas butelis su dokumentais. Originalūs dokumentai eksponuojami Vilniuje, o Radviliškyje galėtų būti kopijos. Maža to, skaitydamas dokumentus supranti, kad buvo užmūryti du buteliai, vienas dar nesurastas. Radviliškis, būdamas svarbiu geležinkelio mazgu, sakyčiau, turi daug perliukų.
– Belieka juos išryškinti ir paskleisti žinią?
– Potencialo Radviliškyje yra daug. Kalbu ne tik apie miestą, bet ir rajoną – Šeduvą, Baisogalą. Galbūt ateityje, kai išeisiu į atsargą, jei niekas neperims estafetės, galėsiu tam skirti laiko.
– Lietuviai dažnai lygina save su estais, o kaip iš Estijos atrodo Lietuva?
– Konkurencija yra labiau draugiška, sportiška. Paskutinį šimtmetį turėjome tą pačią istoriją – Nepriklausomybės karai, okupacijos, trėmimai į Sibirą, pokario rezistencija, Baltijos kelias. Daugiau ieškau panašų nei skirtumų. Žinoma, yra unikalių dalykų, kurių neturime, – meškų ir meškos konservų.
Su kolegomis gerai sutariame – nėra nedraugiškos konkurencijos, jei konkuruojame, tai papildydami vienas kitą.
– Pastaraisiais metais vienybės tarp šalių suteikė ir karas Ukrainoje?
– Mes ir estai mąstome panašiai. Važiuojant į Estiją ne kartą teko matyti nemažą mašinų konvojų su estiškomis vėliavomis, vykstančių į Ukrainą. Ir autobusai, ir visureigiai, ir ant treilerių vežami automobiliai. Tartu įvairių renginių metu pinami tinklai, vietinė ukrainiečių bendruomenė pristato maistą – panašiai kaip ir Lietuvoje.
