Naujausios
Kriukai tebegyvena bažnyčios iliuzija
1993 metų sausio 14-ąją Lietuvą talžęs uraganas nepagailėjo 200 metų medinės Kriukų Šv. Lauryno bažnyčios, įstumdamas tarsi kamštį vidun bokšto kupolą. Suniokotą bažnyčią nuspręsta griauti ir statyti naują, erdvesnę, stipresnę. Prabėgus daugiau kaip dvidešimčiai metų šioje vietoje stovi tik išlieti pamatai, o tikintieji meldžiasi už šventoriaus ribų įrengtuose maldos namuose. Bet bažnyčios iliuzija tebegyvena žmonių mintyse.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Tik išlieti pamatai
Iš Joniškio pusės įvažiavus į Kriukų miestelį dešinėje pusėje atsiveria tarsi statyboms paruošta erdvė. Pirmą mintį šalin nugena realybę liudijantis vaizdas: mūrinė, kadaise raudonomis čerpėmis dengta šventoriaus tvora – ištrupėjusi, koplytėlės besvyrančios, yrančiais pamatais, atvirais langų rėmais be stiklų tarsi bando įsitverti nesamos atramos.
Tolėliau nuo gatvės – išlieti pamatai, akivaizdu, statybininkus regėję prieš daugelį metų. Į juos su giliu liūdesiu žvelgia medinis Rūpintojėlis, atidengtas bažnyčios 200 metų jubiliejui 1992-aisiais. Rodos, jam ir dabar sunku, tarsi teberegėtų po pusmečio įvykusią tragediją.
Tik medinė varpinė, įtraukta į Kultūros vertybių registrą, šventoriaus kampe šviečia dažų geltoniu. Jos varpas tebeskamba sekmadieniais, kviesdamas parapijiečius į mišias ar atlaidus, arba į laidotuves.
Tikintieji meldžiasi greta įrengtuose, taip pat ryškiai geltonai dažytuose maldos namuose, kur kadaise gyveno mokytojai, veikė felčerinis punktas.
Ašaros ir komisijos sprendimas
1993 metų pradžioje siautusi vėtra nuvertė bažnyčios bokšto „kepurę“, apardė stogą ir vidaus apdailą.
„Rytą po uragano atsistojusi šventoriuje verkiau, žiūrėdama į gamtos stichijos padarytą žalą. Nebeliko miestelio širdies“, – prasitaria seniūnijos raštvedė Vida Ramonienė.
Ašaromis negandos nenuplausi. Reikėjo imtis veiksmų.
Rajono valdybos paskirta komisija surašė neguodžiančias išvadas: bokštas virsdamas sudaužė pagrindinės navos stogą, išjudino išorines sienas, sunaikinta apie 70 procentų pagrindinių pastato konstrukcijų.
Nuspręsta bažnyčią visiškai nugriauti ir, neliečiant šventoriaus tvoros su stacijų koplytėlėmis, toje pačioje vietoje pastatyti naują mūrinę. Tam pritarė Paminklotvarkos departamentas.
Bokštas turėjo būti kaip senasis, o pati bažnyčia – naujoviška, „galbūt panašios Lietuvoje iš viso nėra“ – 1995 metais skelbė rajono spauda.
Tiesa, vietos gyventojai iki šiol įsitikinę, kad bažnyčios sienos dar buvusios tvirtos, tereikėję suręsti naują bokštą ir uždengti stogą.
Bažnyčios mediena dailino namus
Į griovimo darbus, tikintis, kad iškils nauja šventovė, įsijungė daug žmonių, talkino Krašto apsaugos savanoriai.
Vietos gyventojams buvo leista pasiimti medienos. Menantieji pasakoja, kad kai kurie parsivežę lentelėmis dailino namus.
Viena moteris atvirauja: mama iškalė namo palėpės sienas. Mediena buvo brangi, ne tiek gero medžio verte, kiek dėl susijusių sentimentų.
Stacijų statulėlės, žvakidės, kiti vertingi daiktai iškeliavo į dekanatą, dalis liko parapijai grąžintame pastate – maldos namuose.
„Atmenu, prieš rekolekcijas tame pastate suręstas „stojkes“ (atramas – aut. past.), kad laikytų konstrukciją, nes anksčiau buvo keli kambariukai, reikėjo išardyti sienas, kad atsirastų didesnė patalpa – salė“, – mena ilgametė Kriukų kultūros darbuotoja Danguolė Musejukienė.
Vietiniams reikšmingas faktas: maldos namų rekonstrukcijos projektą tąsyk rengė architektas, buvęs Aplinkos apsaugos ministras, dabar – Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis.
Pastate tilpo apie pusšimtis žmonių. Kriukų seniūnijai, turėjusiai 1800 gyventojų, atrodė per menka erdvė.
Per 22 metus vietinių skaičius sumažėjo 500, o tikrai „gyvų dūšių“ – dar mažiau, nes dalis deklaruojančiųjų gyvenamąją vietą Kriukuose – išvykę į užsienį.
Rinko aukas
Buvęs parapijos klebonas Virginijus Kazaitis, šviesaus atminimo vargonininkas Alfonsas Ratkus rinko aukas iš parapijiečių, kurie dėjosi noriai, traukė turimus „vagnorėlius“, vėliau – litus.
Tačiau po poros metų kunigas jau apgailestavo, kad trūksta lėšų, ne sykį paramos kreiptasi į rajono valdžią, turtingesnius žmones, ieškota rėmėjų ir užsienyje.
Klebono žodžiai, tąsyk paklausus apie perspektyvas, buvo tokie: „Kol kas jų nematyti. Jei tik finansinė parama būtų, bažnyčia iškiltų bematant, per porą metų. O dabar galime džiaugtis vien projektu“.
Rado net 125 kapus
Prieš pradedant statybas šventoriuje 1994 metų vasarą vyko žvalgomieji archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo šiaulietė archeologė Audronė Šapaitė.
Iškasus du šurfus – buvusios bažnyčios vietoje ir šventoriaus teritorijoje – aptikta žmonių kaulų.
Paaiškėjo, kad šventorius užlaidotas. 610 kvadratinių metrų plote rasti net 125 kapai, iš jų nesuardytų ar mažai suardytų – 119.
Vienas kapas buvo dvigubas, kuriame palaidoti du vienodo amžiaus maži vaikai be įkapių. Archeologė daro išvadą, kad laidojimas sietinas su mirties aplinkybėmis: jie greičiausiai artimi giminaičiai, mirę arba žuvę vienu metu.
Kapuose rasta medalikėlių, segių, žiedų, stiklinių karoliukų, grandelių, monetų. Gana netikėtas radinys – molinė pypkės galvutė. Pypkė galėjo būti atsitiktinai pamesta šventoriuje arba likusi iš suardyto kapo.
Joniškio dekanas Eduardas Semaška sako, kad apie metus užtrukę tyrinėjimai statybos darbus nukėlė. O kai atėjo laikas jų imtis, nebebuvo tokios euforijos, valstybė, Savivaldybė negalėjo sau leisti prabangos skirti milijonų.
Maršalka bažnyčiai ėmė paskolą
„Labai skaudi tema. Bet aš ir dabar tebegyvenu mintimi, kad būtų galima bažnyčią atstatyti. Tik – kokiomis pajėgomis? Nors kadaise žmonės savo rankomis šventoves statė ir aukas aukojo, atsirasdavo fundatorių“, – nuoširdžiai svajoja Kriukų seniūnė Audronė Impolienė, netrukus pati sutrikdama pernelyg daug pasakiusi.
Jos žodžius patvirtina Valakų kaimo gyventoja Ona Mačiulienė. Šios moters šviesaus atminimo tėvelis Pranas Balčiūnas, Antano Smetonos valdytoje Lietuvoje dirbęs bažnyčios maršalka (tvarkdariu – aut. past.), rizikavo savo namais, žemėmis, iš banko paėmęs 60 tūkstančių litų paskolą, kad 1936 metais būtų praplėsta stovėjusi koplyčia, pristatytas bokštas.
Greta Dievo motinos altoriaus tąsyk įrengti šv. Jurgiui ir šv. Laurynui, kurio vardas suteiktas bažnyčiai, skirti altoriai.
„Tėvelis kas sekmadienį rinkdavo tikinčiųjų aukas, kol atidavė bankui paskolą. Klebonas už gerą darbą ir riziką savo turtu mums atvežė dovanų bekoną. Tas buvo neromytas (nekastruotas – aut. past.). Kaimynas atėjęs turėjo tą darbą atlikti ir persipjovė ranką“, – spalvingais vaikystės įspūdžiais dalijasi dabar jau garbaus amžiaus Ona Mačiulienė.
Seniūnė puoselėja viltį
Dėl bažnyčios statybų Kriukų seniūnė slapta puoselėja viltį, sako, net raštą vyskupui su talkininkais parengusi, nors dar nerado progos jo įteikti. Norėtų jei ne bažnyčios, tai bent galimybės suremontuoti likusį šventvietės paveldą.
Bandymų būta ne vienas. Prieš kelerius metus seniūnijos ir vietinių žmonių jėgomis tvarkyta šventoriaus tvora, kurios dalis, griaunant bažnyčią ir išgabenant medžiagas, buvo išversta technikos.
Prieš porą metų perdažyta varpinė, pakeistas apatinis tarpsnis lentų, kurių paaukojo Jonas Venislovas ir Vaidas Zubauskas.
Seniūnija norėjo įrengti ir lietaus latakus, kad toliau vanduo nepūdytų pastato, bet valstybės saugomam objektui keliami išskirtiniai reikalavimai, tad to padaryti nepavyko.
Optimistinės ir pesimistinės mintys
Joniškio rajono savivaldybės paveldosaugos specialistė Vilma Bartašienė nusiteikusi optimistiškai – bažnyčią galima atstatyti. Kadangi ji nebuvo įtraukta į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, ypatingų sąlygų statiniui nėra. Lėšų per įvairius fondus galėtų ieškoti vietos bendruomenė, galbūt iniciatyvos imtųsi parapija.
Joniškio dekanas Eduardas Semaška sako, kad dėl bažnyčios kaip vienas kumštis turėtų dirbti parapija, seniūnija, bendruomenė, tačiau nuotaikos nėra linksmos, nes tikinčiųjų būrys sparčiai tirpsta.
„Neseniai Kriukuose lankėsi Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Neeilinis įvykis tikinčiųjų bendruomenei, bet į mišias susirinkę žmonės tilpo maldos namuose ir dar liko laisvas praėjimas. Tuo tarpu senovinėse nuotraukose, pavyzdžiui, iš Joniškio, matome, kad vyskupo vizitas reiškė džiaugsmą visam miestui, buvo statomas bromas (gėlėmis apipinti vartai – aut. past.), sueidavo beveik visi gyventojai. Bažnyčia nėra tik pastatas, kas bus, jei stovės tuščia?“ – klausia dekanas.
Dvasininkas, jei vizija taptų tikrove, matytų ant pamatų kylančią ne tik bažnyčią, bet ir erdves, kurios taptų bendruomenės centru, nes tikintieji šventovės nebeužpildys.
Giedriaus Baranausko nuotr.
GRIUVĖSIAI: Šia nuotrauka su uragano sugriautos Kriukų bažnyčios vaizdu „Šiaulių kraštas“ pradėjo 1993 metų sausio 23-iosios numerį. Griuvėsiai jau buvo išvalyti.
IŠVADA: Uraganas nuvertė bažnyčios bokštą, sienos liko, bet komisijos išvada buvo tokia: sunaikinta apie 70 procentų pagrindinių pastato konstrukcijų, reikia griauti ir statyti naują.
Autorės nuotr.
PAMATAI: Jau dvidešimt metų buvusią bažnyčią primena tik išlieti pamatai.
KOPLYTĖLĖ: Stacijų koplytėlėms būtina renovacija.
SUSIRŪPINĘS: Į buvusios Šv. Lauryno bažnytėlės vietą su giliu liūdesiu žvelgia medinis Rūpintojėlis, atidengtas 1992-aisiais, likus pusmečiui iki griūties.
VARPINĖ: Išlikusi Kriukų varpinė prieš kelerius metus buvo perdažyta, paremontuota.
MALDININKAMS: Tikintieji meldžiasi greta įrengtuose, taip pat ryškiai geltonai dažytuose maldos namuose, kur kadaise gyveno mokytojai, veikė felčerinis punktas.
SVAJONĖ: Kriukų seniūnė Audronė Impolienė sako tebegyvenanti mintimi, kad galima bažnyčią atstatyti ir net raštą vyskupui su talkininkais parengusi.
NUOTAIKA: Joniškio dekanas Eduardas Semaška sako, kad dėl bažnyčios kaip vienas kumštis turėtų dirbti parapija, seniūnija, bendruomenė, tačiau nuotaikos nėra linksmos, tikinčiųjų būrys tirpsta.
PERTVARKYMAS: Ilgametė Kriukų kultūros darbuotoja Danguolė Musejukienė mena, kad maldos namai viduje buvo pertvarkyti – iš mažų kambariukų padaryta salė.
PASIAUKOJIMAS: Onos Mačiulienės tėvas Pranas Balčiūnas, dirbęs bažnyčios maršalka, rizikavo savo namais, žemėmis, iš banko paimdamas 60 tūkstančių litų paskolą, kad 1936 metais būtų praplėsta stovėjusi koplyčia, pristatytas bokštas.
Laimos KASIULIENĖS archyvo nuotr.
BAŽNYČIA: Taip kadaise atrodė Kriukų Šv. Lauryno bažnyčia.