Naujausios
… Šalia Šiaulių miesto yra Salduvės kalnas, ant kurio, pagal padavimą, stovėjo medinė riterių tvirtovė ar pilis… (Gukovskij K. Šavelskij ujezd. Kovna, 1895, p. 78)
Na, na! – suabejos romantikai, – iš kurgi čia kryžiuočiai ir dar visa jų pilis?!. Va, gal kalavijuočių? Su jais teko kovoti, bet… ir tai abejotina... Salduvėje turėjo stovėti medinė mūsų bočių pilis. Čia kas nors ne taip…
Tą patį tvirtins ir skeptikai.
Nesusipratimas? Spaudos klaida?..
Ne, tai ne nesusipratimas. Tą tvirtina bene pats seniausias iš žmonių lūpų Šiauliuose užrašytas padavimas, pirmą kartą paminėtas kapitaliame leidinyje „Senovės Lenkija“ (“Starożytna Polska”, 1846). Ten nedviprasmiškai minima kryžiuočių pilis.
…Tuojaus už miesto stūkso kalnas, truputį mažesnis už Vilniaus pilies kalną, bet panašus į jį, kurį gyventojai lietuvių kalba vadina Salduvės kalnas. Jame, kaip sako vietos padavimas, buvo pilaitė arba, kaip tvirtina kita tradicija, stovėjo medinė kryžiuočių pilis…
(Balinski M., Lipinski T. Starožytna Polska, t. III, 1846, p. 579)
Tą patį tvirtina ir tą patį padavimą mini straipsnyje apie Šiaulius, kitas solidus XIX a. šaltinis “Encyklopedyja Powszechna”, išleista 1867 m. Varšuvoje. Šį padavimą galima rasti ir Rusijos generalinio štabo sukauptoje “Kauno gubernijos geografijos ir statistikos medžiagoje. 1861 m.”. Galima nurodyti dar kelis daugiau ar mažiau solidžius XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios leidinius, kuriuose minima kryžiuočių pilis Salduvėje. Vėlesniuose spaudiniuose kryžiuočiai palengva išnyko, iš pradžių pavirtę medine pilimi, stovėjusia kovų su kryžiuočiais metu. Kaskart perspaudinant padavimą, populiariuose leidiniuose medinė tvirtovė ilgainiui tapo medine senovės lietuvių pilimi. Tik ją mini gidas miesto svečiams, toks užrašas puošė Salduvės papėdę, tą patį tvirtina absoliuti istorikų, tyrinėjusių ankstyvąją Šiaulių raidą, dauguma. Akivaizdu, kad šis teiginys, kaip ir oficialioji Salduvės istoriografija, – šviesaus patriotizmo kūriniai.
Septynios citatos. Įdomu pasigilinti į pačius seniausius Salduvės kalno paminėjimus žmonių atmintyje ir spaudoje, juos palyginti su neseniausiais. Nieko nepadarysi, patyrinėjus spaudą, nuo XIX a. vidurio išlikę septynios iškalbingos citatos demonstruoja, kaip pamažu iš Salduvės kalno biografijos mes ir mūsų mokslininkai palaipsniui tendencingai išskutome “gėdingą dėmę” – legalią okupantų pilį prie Šiaulių,
Kryžiuočių juridinis falsifikatas?
Grįžkime prie nunykusio žodžio “kryžiuočių“. Galbūt jis slepia vieną iš Šiaulių ir Salduvės kalno istorijos epizodų, paskendusių praeities ūkuose, – kiek kartų žmonių pasakojimus yra patvirtinę istorikai? Gal iš tikro pilį pasistatė vokiečiai? Beje, pagal geografiją didesnė tikimybė, kad ji buvo kalavijuočių, ne kryžiuočių. Ką apie tai sako senieji raštai?
Simonas Daukantas “Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, remdamasis Augusto Kocebaus “Senąja Prūsijos kronika“, išspausdinta 1808 m., (I.II, K-1), mini, jog karalius Mindaugas, tokiame suspaudime nieko negalėdams sumanyti, krikštytis pasiėmė ir atpūtodamas užrašė metuose 1252 7 dienoj rugpiūčio mėnesio miečeiviams Kuršą ir Žemaičius, kurių tos apygardos, arba pavietos, tame rašte yra minavojamos: Raseiniai, Laukuva, Betygala, Ariogala, Dainava, Dirvėnai, Šiauliai, Laižuva, Panemunė, Kulenė, Karšuva, Nadruva, Vyžainis, kurios vienok, šiandien ne visos žinomos.<...>
Antru raštu metuose 1259 21 dienoj rugsėjo mėnesio dovanojo vėl pavietes: Dainavos, šiandien Skirsnemune vadinama, palikdama tenei sau valsčius Sentanės, Dernės, Kražinių ir nedidžius sluoksnius Grimbutinės su trimis kaimais Velžavos, atiduodamas jiems visus Šiaulius, visus Žemaičius, be tų valsčių, kurie jau buvo vyskupui Lietuvos padovanoti pirmiau.
Gal Salduvės kryžiuočių pilies padavimą iliustruoja šios citatos, tais laikais statyta pilis pasiliko žmonių atsiminimuose? Abejotina... Vargu ar toks istorinis faktas būtų praslydęs pro šiuolaikinio istoriko akis. Nors ir kaip ten būtų – įdomu! Senąją Šiaulių praeitį lietė ne tik kalavijas, bet ir diplomatinės aistros, atnešusios netikslumų dar į XIX a. pradžios istorikų darbus.
Skaitant kai kuriuos mūsų senovės tyrinėtojus, nereta užtikti mintį, kad žemaičiai nemėgo rašto, manė jį esant nelabu išmislu. Dėl šios priežasties tik XVI a. prasidėjo lietuviška raštija. Galbūt tą sąlygojo anie falsifikatai – pirmasis juridinis ginklas, kurį mums pritaikė vokiečiai. Keliems šimtmečiams atgrasė mūsiškius nuo raštijos.
Kryžiuočiai pilį pasistatė legaliai?
Pabandykime patyrinėti kitą tokią galimybę. Istorijos vadovėliuose galima atsekti, kad pagal Salyno sutartį didysis kunigaikštis Vytautas 1398 m. atidavė Ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio, – tuose plotuose buvo ir Šiauliai. Vienuolika metų Ordinas šeimininkavo mūsų krašte, apkrovė gyventojus dideliais mokesčiais, ėmė įkaitus bei alino žmones priverstiniais darbais. Kronikos mini, jog kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių, kad kažkurią vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti. Iš tos daugumos neradau nė vienos mūsų mokslininkų darbuose. Gal prastai ieškojau, gal laikotarpis buvo gėdingas..?
Žemaičiai pilį sudegino legaliai. 1409 m. visa Žemaitija sukilo. Žemaičiai, remiami atvykusios į pagalbą Lietuvos kariuomenės, griovė riterių pilis, naikino jų įgulas, vijo vokiečius iš savo krašto. Išsivadavusi Žemaitija vėl susijungė su visa Lietuva. Daugiausia tikimybių, kad būtent šį periodą ir mena liaudies atmintis senojoje Šiaulių biografijoje.
Nedraugiškai skambantis padavimas slepia vieną iš mūsų tautos kovos prieš įvairiaplaukius “išvaduotojus” epizodų. Galbūt medinė Salduvės pilis ir buvo viena figūrų politinėje šachmatų lentoje, Vytauto Didžiojo batalijų inventorius. Galbūt ši užuomina yra pirmasis tautinio, išsivaduojamojo sukilimo Šiauliuose paminėjimas? Turbūt per tą 1409 m. sukilimą ir supleškinome kryžiuočių statytą medinę pilį. Galbūt...
Du padavimu apie tą patį? Liaudies atmintis padavimuose ir kitaip užšifravo kalno nelemtą likimą. Atsimenate, kad Šimšės priemiesčio istorija prasidėjo nuo kalno vietoje buvusio „nedorėlių miestuko“, Dievo rūstybės sunaikinto, kuriame stovėjo Saldžiausios širdies bažnyčia? Nejau tą patį įvykį mini kitas kryžiuočių laikus siekantis padavimas?
Kiek kartų savo biografijoje senoji Šiaulių žemė buvo įvairių feodalų ar kitokių galiūnų dovanojama, išvaduojama, nuomojama, engiama, kiek kartų liaudies rūstybė išsiverždavo sukilimais, maištais, ugnimi...
Nebylus stūkso senasis piliakalnis, – neatskiriama mūsų žemės dalis. Nelengva ir sudėtinga kartais būna ir didžio žmogaus, ir mažo krašto, ir tylaus kalno biografija.
Kasinėjo, kas netingėjo
Nepatikėsite. Pats žymiausias Šiaulių kalnas iki šiol netyrinėtas! Nei istorikų, nei archeologų. Užtat kasinėtas. Jį kasinėjo, kas tik norėjo ar kam baisiai reikėjo… 1769 m. ant jo apsikasė sukilimo slopintojų būrys iš Gardino įgulos.
Ant Žuvininkų (Rybaków) kaimos žemes, prie Lepšių rakto prigulenčios, nuo Šiaulių miesto per 3 ir 1/2 viorstų yra kalnas didokas, kurį žemaitiškai vadin “Salduva”, o lenkiškai “Slodka góra”. Negalema dabar įspeti, kodel tas kalnas Salduva vadinasi. Pirma anas buvo apaugęs pušinu, kuris 1812 m. prusų karumenes iškirstas tapo. Dabar anas veliais spigliniu mišku užsetas. Nuomone, buk Žuvedų atėjimo laike tas kalnas buvo supiltas, regesi, yra neteisinga. Jos aukštumas ir padejimas nurodo, kad nuo prigimimo teip yra. Pilimas (volas) gi, apsiaučentis tą kalną į pusratį nuo vakarinių pietų, ne žuvedų bet lietuvių ranką buvo supiltas 1769 mete laike maišto Šaulių ekonomijoje ant kurio nutildimo iš Gardino garnizono atsiunsta buvo 200 kareivių. Tie, keliu nuo Radviliškes puses prie Šaulių prieidami, pamate apstojusių Šaulius didelę gaują žmonių. Tie žmones šaude akmeninemis kulkomis iš medinių armatų, geležiniais lankais užvarytų. Garnizonas nedrinsdamas daug didesniai silai prieštarauti, pasisikirę sau vietą ant to kalno, kur dėl apsiginimo apsikase, pakol daugiaus karumenes neužejo *)
*) Tas padavimas paeina nuo senelio Chrzčenovičes (Chrzczonowicz), kuris buvo skaitliuje tų kareivių, kurie ant to maišto nutildimo pribuvo, o nuo karuomenes tarnystes atsiluosavęs apsigyveno Krikštonų akalicoje padetoje Žagares dalyje. Tas senelis 1795 m. apsake tus atsitikimus Mikolui Bratkovskiui, buvusiam Šaulių ekonomijos Kamisoriui.
(Griškevičius M., rankraštis, p. 224–225; kalba netaisyta)
Balys Buračas užrašė žmonių pasakojimus, kad dažnai šalia kalno plūgas išversdavo rąstus. Kalną supylė švedai, taip porino kai kurie senbuviai. Rodos, kaizerio vokiečiai ten buvo įsirengę stebėjimo punktą. II pasaulinio karo pabaigoje, 1944 m., tarybiniai kariai buvo įtvirtinę vadavietę-sekyklą. Pokariu piliakalnio šlaitais plerpė, juos graužė LDAALR motociklininkai. 1977 m. amerikietiškas buldozeris “Continental” Salduvės kalną supusį reljefą pritaikė “Monumentui Tarybinei armijai išvaduotojai”. Tuomet kasikai ir užtiko tris švediškus kardus (puikūs, beveik nesurūdiję!), – pasakojimai apie švedus pasitvirtino. Kur dabar tie kardai? Nesakysiu, kad nenukryptume nuo temos.
Mokslininkai netyrinėjo? XX šimtmečio pradžioje čia lankėsi vienas kitas mūsų praeities tyrinėtojas. Kalną truputį tyrinėjo Petras Tarasenka. XX a. trečiajame dešimtmetyje jo parašytas kalno apyrašas laikomas autoriaus fonde Lietuvos MA Centrinėje bibliotekoje, Rankraščių skyriuje (F 235). Girdėjau, kad vienas šviesus pokario mokytojas su vaikais, užlyginęs piliakalnio viršuje buvusius apkasus, rado vieną kitą istorinį radinuką, kurį atnešė “Aušros” muziejun. Viskas?
Apie tai plačiau papasakotų miesto archeologai, aš, gi apibendrindamas savo žiniją, cituoju LMA istorikų išvadą, išspausdintą prieš 25 metus. Vien pilką, neargumentuotą spėliojimą be argumentų.
Smarkiai suardytas Salduvės piliakalnis tebėra netyrinėtas.<…> Galime tik spėti, kad šalia Salduvės pilies buvusi gyvenvietė vadinosi Šiauliai, o jos vardu imta vadinti visa aplinkinė žemaičių apgyventa teritorija – Šiaulių žemė.
(Šiaulių miesto istorija. Šiauliai: Momentas, 1991, p. 9, 11)
Mokslas neklysta. Tai – mokslininkai klysta.
